Narkotikų verslas ir karas Vilniuje viešinčio kolumbiečio filme „Aguonų laukas

Juan Carlos Melo Guevara, 2014 In latino

Režisierius Juan Carlos Melo Guevara
„In Latino“ archyvas

Kolumbijos režisierius Juanas Carlosas Melo Guevera šiemet atvyko į festivalį „In Latino 2014“ ir atsivežė jautrų, paliečiantį ne vieną opią šalies problemą filmą „Aguonų laukas“ (Jardín de Amapolas, 2012). Jame pasakojama, kaip paprasti kolumbiečiai, norėdami išgyventi, yra priversti dirbti nelegaliame narkotikų gamybos versle, o be viso to dar yra nuolat terorizuojami tarpusavyje kovojančių karių ir partizanų.

Šį, kaip ir kitus festivalio filmus, Šiuolaikinio meno kino salėje ir net troleibusuose spalio 9–16 dienomis galima pamatyti nemokamai. O štai pokalbis prie puodelio mėtų arbatos su režisieriumi apie karą, „Aguonų lauko“ filmavimo aikštelę ir Kolumbijos kino situaciją.

Nerimas dėl tautos

„Mažiausiai, ką gali padaryti kiekvienas menininkas, – paliesti jo tautai artimą temą. Kinas, kaip meno kūrinys, žinoma, nepakeis pasaulio, bet gali atkreipti dėmesį į aktualias problemas“, – sako Juanas Carlosas. Sukurti „Aguonų lauką“ jį įkvėpė greta jo esantys žmonės, kuriems teko patirti panašius į filme vaizduojamus įvykius. Nerimas dėl situacijos gimtojoje šalyje buvo pagrindinis kūrybinis variklis.

„Yra tokia knyga pavadinimu „Alkis“ (isp. „Hambre“), kurioje rašoma, kad pasaulyje pagaminama maisto, kurio užtektų dvylikai tūkstančių milijonų žmonių. Ir nors Žemėje gyvena tik septyni tūkstančiai, vis tiek yra kenčiančių badą. Dažnai sprendimas – visai čia pat, tik reikia jo ieškoti. Tą ir bandžiau padaryti filmuodamas „Aguonų lauką“, – kalbėjo režisierius. Jo filme gausu jautrių socialinių ir politinių temų. Kalbant jomis stengtasi parodyti, kaip karas paveikia daugybės šeimų gyvenimą, jose augančių vaikų pasaulio suvokimą. Kai kurios scenos net perpasakoja Juano Carloso artimųjų patirtą siaubą.

Reklama

Nepatyręs aktorius – ne problema

„Aguonų lauką“ režisierius vadina gražiu edukaciniu projektu, nes jame drauge su profesionaliais aktoriais filmavosi nemažau tų, kurie niekada nebuvo vaidinę kine: pagrindiniai veikėjai vaikai, teatro aktoriai, režisieriaus draugai, kaimynai, gimtojo miestelio gyventojai. „Su vaikais dirbome metus. Gerai pamenu, kai pradėjome filmuoti, buvo vieno berniuko gimtadienis. Valgėme tortą. Vėliau – kito berniuko. Vėl pirkome tortą“, – juokiasi darbą su vaikais prisiminęs pašnekovas.

Dauguma techninio personalo taip pat buvo be patirties, o draugai iš Bogotos ir Medeljino prisidėjo paskolinę profesionalias šviesas ir kitą įrangą. Nepaisant to, pasak režisieriaus, pagrindiniai sunkumai buvo tik finansiniai, nes komanda puikiai atliko savo darbą. Su biudžetu stengtasi susidraugauti, pavyzdžiui, tikras duris keičiant meno vadovo pieštomis durimis, kurias, taupant pinigus, teko naudoti skirtinguose epizoduose. Laboratorija, vėlgi, kad būtų pigiau, buvo pagaminta iš plastiko. Tačiau, filmo autoriaus teigimu, žiūrovai tokių dalykų nepastebi. Jis prisimena ir gamtos krečiamus pokštus, kuomet žiema su didelėmis liūtimis prasidėjo daug anksčiau nei įprasta ir darkė filmavimų grafikų.

Filmo sėkmė

Juanas Carlosas džiaugiasi, kad tiek jo gimtoji Kolumbija, tiek kitos šalys filmą priima labai pozityviai ir reaguoja panašiai: juokiasi ir liūdi tose pačiose vietose. Pirmą kartą „Aguonų laukas“ buvo pristatytas bei teigiamai įvertintas Kartagenos filmų festivalyje, po kurio išvyko į kelionę aplink pasaulį. „Negaliu pamiršti, kai po filmo peržiūros Varšuvoje prie manęs priėjo viena moteris, kurios tėtis kolumbietis, o mama lenkė, ir pasakė, jog visą gyvenimą gerai nesuprato savo tėvo, bet šis filmas jai padėjo prisiliesti prie jo šalies istorijos, praeities ir pažinti jį tarsi iš naujo“, – prisimena filmo autorius. Po tokių premjerų jis grįžta į savo šalį pasikrovęs daug gerų emocijų ir pasakoja filmo aktoriams, kaip jų bendrą kūrybinį darbą priima pasaulis. Skaitydami naujienas internete, jie būna šokiruoti, nes daugelis nė nesitikėjo, kad juos vaidinančius matys gyvenantieji už Kolumbijos ribų.

Šalies finansinė parama kinui

Režisieriaus teigimu, kino situacija Kolumbijoje sparčiai gerėja. Anksčiau šalyje per metus pasirodydavo vos vienas filmas, dabar – virš dvidešimt, tad progresas išties džiugina. Prieš 10 metų priimtas Kino įstatymas įpareigojo šalį remti kino projektus. „Aguonų laukas“ taip pat gavo finansavimą. „Turėjau tik filmo scenarijų. Jei nebūčiau laimėjęs premijos, „Aguonų laukas“ nebūtų išvydęs kino salių“, – sako režisierius.

2012 metais Kanų kino festivalyje tarp Prancūzijos ir Kolumbijos buvo pasirašytas svarbus susitarimas dėl bendrų projektų fondų finansavimo. Dėl to, pasak Juano Carloso, šalies kino situacija vis gerės ir gerės.

Kolumbijoje šiuo metu populiarus tiek komercinis, tiek nekomercinis šalies istoriją ir socialinius aspektus paliečiantis kinas. „Aguonų lauko“ sėkmė tai įrodė ir dar labiau paskatino kurti kiną, tad tai tikrai ne paskutinis mano filmas“, – pokalbį užbaigė režisierius.

„In Latino“ nemokamus filmus žiūrėkite ne tik Šiuolaikinio meno centre, bet ir troleibusuose. Projektas „Laisva minutė kinui!“ – tai idėjos partnerio „Mediatraffic“ dovanojamas mobilaus laikino kino teatro projektas. Vilniaus troleibusuose atsitiktine tvarka kelias savaites transliuojami Kolumbijos autorių sukurti vienos minutės filmukai.

Filmo anonsą galite pamatyti čia:

Visą festivalio „In Latino 2014“ programą rasite čia – http://kinopavasaris.lt/inlatino/

9-asis festivalis „In Latino“ vyks 2014 m. spalio 9–16 dienomis. Šiemet didžiausias dėmesys bus skiriamas Kolumbijai: kinui, muzikai, fotografijai, maistui ir kitiems jos kultūros atspindžiams. Nepaisant to, kaip ir kasmet, „In Latino“ supažindins ir su kitomis Lotynų Amerikos šalimis. Dauguma festivalio renginių – nemokami. Projektą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kūrybinės veiklos, autorinių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programa.

 

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*