fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Kino pavasaris

„Naujienų medžiotojas“ – dar viena istorija apie psichopatą (apžvalga)

Kadras iš filmo „Naujienų medžiotojas“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Naujienų medžiotojas“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Naujienų medžiotojas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pietvakarių Amerikoje – kojotas, Rusijos rytuose – varnas, artimiausias lietuviškas ekvivalentas – lapė: daugelyje tautų egzistuoja mitinis padaras, prisidengiantis gyvūno kailiu, stebinantis savo gudrumu ir gebėjimu apgauti, pasinaudojant aukštu intelektu bei nesilaikant konvencinio elgesio normų. Danas Gilroy`us savo filmą „Naujienų medžiotojas“ (Nightcrawler, 2014) norėjo pervadinti į „Kojotą“, ir neatsitiktinai. Pagrindinis veikėjas filmo eigoje pradeda panašėti į antropomorfinę būtybę, svetimą žmogiškam supratimui.

Lu Blūmas (Jake Gyllenhaal) – žurnalistas, reportažus rengiantis naktį, kai dauguma naujienų yra apiplėšimai, autoįvykiai ir panašūs nutikimai. Lu tikslas – įvykio vietą pasiekti pirmam, nufilmuoti nelaimę, pageidautina, kuo stambesniais ir groteskiškesniais kadrais. Siekdamas tapti srities asu, Lu vadovaujasi patarle „tikslas pateisina priemones“. Lu vaidinantis Jake`as Gylenhaalas perteikia psichiškai nesveiką asmenybę turėdamas kaulėtą veidą ir įdubusias akis (aktorius numetė 9 kilogramus ir neatrodo itin sveikai), kuriomis nemirksi – taktika perimta dar iš Donio Darko (Donnie Darko, 2001) laikų. Kitaip sakant, teigiamai stebina įtaigi vaidyba, tačiau stebina ir ne ką mažiau įspūdingas pats personažas.

Kadras iš filmo „Naujienų medžiotojas“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Naujienų medžiotojas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kojotas Lu imasi apgavysčių, pasitelkdamas informacijos srautus (policijos radijo įrašus), slėpdamasis po moralės gaubtu: juk jis nepadarė nieko blogo, policininkai patys kalti, jei nesugeba užkoduoti savo pranešimų sunkiau iššifruojamu būdu. Iš pradžių Lu atrodo turintis nestiprių asmenybės sutrikimų, tačiau bėgant juostos minutėms jis virsta sociopatu. Moralinės konvencijos Lu nėra pažįstamos. Kojotas pasiryžęs rizikuoti kitų sveikata bei tyrimo dėl įvykusių nelaimių sklandumu dėl to, kad įamžintų reikalingus kadrus. Jis tai daro ne tik grasindamas aplinkiniams, bet ir pažeisdamas privatumą: tiek įsibraudamas į asmeninę valdą, tiek kišdamas kamerą žmonėms prieš nosis baisiausiomis gyvenimo akimirkos. Lu yra pasiryžęs bet kokia kaina nufilmuoti televizijos žiūrovams jų trokštamus vaizdus. Kaip Prometėjas, bet ne titanas, kojotas neatlieka didingo darbo, o vagiliauja kaip pašlemėkas.

Lapino veikimo erdvė ne lyg tamsi giria. Pagal neo-noir kanonus pastatytas „Naujienų medžiotojas“ atrodo labai stilingai. Didžioji veiksmo dalis vyksta naktį, prieblandoje ar žibintų šviesoje. Karaliauja nusikaltimai, atsitiktinumas, o vagiliautojas veikia sudėtingose situacijose, pamindamas moralines normas (nors neaišku, ar Lu tokius turėjo) – visa tai kiek primena „Taksi vairuotoją“ (Taxi driver, 1976), bent jau stilistika bei antiherojaus vaidmenimi. Šaltos ne tik spalvos ir filtrai, juostoje veikėjai vengia kūniškumo ir kontakto. Lu kalba apie seksą tiek, kiek tai naudinga jo karjerai, dalykiškai ir be intymumo; filme vengiama bučinių ar prisilietimų.

Kadras iš filmo „Naujienų medžiotojas“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Naujienų medžiotojas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Režisierius meistriškai dirba su aktoriais, perteikdamas nevienprasmę asmenybę, tačiau perteikti idėjai pasirenka lengvesnį kelią. Blogiu tampa Lu klasta, žiūrovai visą kaltę gali paprastai suversti sociopatui – tai jis lenda į žmonių gyvenimą ir peržengia etikos ribas. Kažkodėl nekalbama apie likusią grandinės dalį: juk Lu reportažus rengia televizijai, šiai kraujuojantys žmonių veidai (tikrąja to žodžio prasme) reikalingi auditorijai pritraukti – auditorijai, kurios dalis yra ir patys filmo žiūrovai. Mėgavimasis svetima kančia perteikiamas ir pačiame „Naujienų medžiotoje“. Michelis Haneke atkreipė dėmesį į problemą tiesiogiai kreipdamasis į žiūrovą „Smagiuose žaidimuose“ (Funny Games, 1997), sukeldamas nepatogius jausmus. Gilroy juostoje pozicija nėra aiški. Ar tikslinė auditorija nebus vos per žingsnelį nutolusi nuo „Pjūklo“ serijos gerbėjų?

„Naujienų medžiotojas“ – filmas apie kojotą, kurio prerijos – Los Andželo gatvės, grobis – avarijų aukos, priemonės – viskas, kas gali praversti: nuo samprotavimų ir sumanumo iki manipuliacijos ir žaidimo kitų gyvybėmis. Stilingas trileris, kuriuo nesistengiama pergudrauti žiūrovų: teisėjo ir valdytojo pozicija paliekama jiems. Vieni reginiu mėgausis ir bus patenkinti savo teisumu, kiti – drįs kvestionuoti kriminalinių naujienų sferą iš esmės. Patenkinti turėtų likti visi.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 23, pirmadienis, 22:15-00:12, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius
kovo 24, antradienis, 16:45-18:42, Pasaka, DS, Vilnius
kovo 25, Trečiadienis, 20:30-22:27, Forum Cinemas Kaunas, S01, Kaunas

Daugiau filmo seansų rasite „Kino pavasario“ svetainėje čia.

Filmo anonsas:

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.