„Neoninis demonas“, arba apie tuštumos ekstravaganciją (apžvalga)

Kadras iš filmo „Neoninis demonas“  „Prioro pramogos“ archyvas

Kadras iš filmo „Neoninis demonas“
„Prioro pramogos“ archyvas

Lyg Davidas Lynčas būtų keturiolikmetė mergaitė, besidominti mada ir norinti dirbti morge – būtent taip norėtųsi apibūdinti „Neoninio demono“ (Neon Demon, 2016)  režisierių. Tik šiuo atveju lengvai pamišusiai mergaitei būtų atleista ar dėl nebrandumo, ar dėl pirmo prikepusio blyno. O Nicolas Windingas Refnas savo darbą demonstravo Kanuose jau trečią kartą ir buvo nušvilptas. Ne be reikalo. „Neoninis demonas“ – tas filmas, kurį norisi pamatyti; tas filmas, kurį po peržiūros trokštama ir atmatyti.

Filmo dialogai – paviršutiniški, eiga – nuspėjama. Išties, būtų geriau, jei veikėjai išvis nekalbėtų.  Gal taip pavyktų užgožti neįtikinantį naratyvą, kuris verčia vartyti akis (jei kas jau matėte filmą – taip, čia ta uogelė ant grindų pabaigoje). Iš pradžių tokie ir panašūs: „Grožis yra viskas; Ji tokia tyra, ta gyvenimo, bet ne plastinių operacijų sužalota mergaitė“, skamba visai žaismingai ir ironiškai. Vėliau, deja, tie žodžiai ištariami pakankamai rimtai ir nebeatrodo pašiepiami. O gaila. Mados pasaulio tema filmo istorijai galėtų suteikti begalę  žiūros taškų. Vietoje vieno iš daugelio problematikos vinių paknebenimo „Neoninis demonas“ stovi už kilometro ir moja į stūksančius kalnus – viskas ir taip matoma, ir taip žinoma – net ir tam, kuris nesidomi mada ar nesidomi išvis niekuo, o vien abstrakčiomis, nieko nepasakančiomis sąvokomis.

Kadras iš filmo „Neoninis demonas“  „Prioro pramogos“ archyvas

Kadras iš filmo „Neoninis demonas“
„Prioro pramogos“ archyvas

Filme gausu smurto. Refno žiūrovams tai anokia naujiena. Tik, prisimenant ankstesnius režisieriaus darbus, „Važiuok“ (Drive, 2011) smurtaujama buvo dėl aiškių priežasčių, „Atleidžia tik Dievas“ (Only God Forgives, 2013) – labiau dėl įspūdžio, bet vis vien viskas atrodė „savo vietoje“, lyg sekant kinematografiškai dailių ir nemažai siaubo elementų ir smurto įpinančių Tolimųjų Rytų trilerių pėdomis. „Neoniniame demone“ bus rodomas kraujas, kanibalizmas, nekrofilija, prievartavimas, ir šįkart tas rodymas tikrai pykins: tik ne dėl paties šlykštumo (jautresniems žiūrovams peržiūra nerekomenduotina), o savo paviršutiniškumu.

Estetiškai pateikiamas amoralumas įgauna lyg ir simbolinę reikšmę – šen bei ten mėtosi pretenzijos į psichoanalizę – kuriamos metaforos. Tik jos labai jau negudrios. Stebėti elegantišką snobizmą kine būna smagu, bet „Neoniniame demone“ nėra jokio rafinuotumo. Prasidėjęs kaip drama ir artėdamas prie siaubo filmų žanro, filmas ilgainiui tampa visišku farsu. Iš kino salės išeiti net nesinori – juk smalsu sužinoti, ar gali būti dar blogiau (beje, iki pat pabaigos titrų aiškėja, jog gali).

Reklama
Kadras iš filmo „Neoninis demonas“  „Prioro pramogos“ archyvas

Kadras iš filmo „Neoninis demonas“
„Prioro pramogos“ archyvas

Kita vertus, pasilikti norisi ir dėl kelių pozityvių aspektų. Tikroji filmo kalba yra muzika. Tamsoka elektronika, švelnūs elektriniai skimbčiojimai, ir vėl synthwave. Pasirodo, tai garso takelis yra tikrasis neoninis demonas. Muzika puikiai dera prie estetizuotai sukonstruotų kadrų. Kaip ir ankstesniuose filmuose: „Važiuok“ ir „Atleidžia tik Dievas“, veikėjai scenose lėti, kadrai statiški arba besikeičiantys kas sekundę. Atsižvelgiant į tematiką, vizualinis sprendimas primena mados reklamas: atskiros scenos lūpdažiams, naktiniams rūbams, ekstravagantiškai kolekcijai, bet nė vienos rimtesniam siužeto vystymui ar veikėjų analizei.

Tiek daug fantastiškų garsų ir šviesų neišgelbsti filmo. „Neoninis demonas“  tampa tuo, ką, atrodo, pats kritikuoja – greitu, beprasmiu, paviršutinišku pasauliu, kuriame viskas taip gražu ir šlykštu vienu metu.

Filmo anonsas:

Gabrielė Norkūnaitė

Gabrielė Norkūnaitė

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas.
Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.
Gabrielė Norkūnaitė

Lyg Davidas Lynčas būtų keturiolikmetė mergaitė, besidominti mada ir norinti dirbti morge – būtent taip norėtųsi apibūdinti „Neoninio demono“ (Neon Demon, 2016)  režisierių. Tik šiuo atveju lengvai pamišusiai mergaitei būtų atleista ar dėl nebrandumo, ar dėl pirmo prikepusio blyno. O Nicolas Windingas Refnas savo darbą demonstravo Kanuose jau trečią kartą ir buvo nušvilptas. Ne be reikalo. „Neoninis demonas“ – tas filmas, kurį norisi pamatyti; tas filmas, kurį po peržiūros trokštama ir atmatyti. Filmo dialogai – paviršutiniški, eiga – nuspėjama. Išties, būtų geriau, jei veikėjai išvis nekalbėtų.  Gal taip pavyktų…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 3
Scenarijus - 1
Kinematografija - 9
Aktorių darbas - 6
Muzika - 9

5.6

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*