„Niekšai“ – įspūdingi, bet nepaveikūs

Kadras iš filmo „Niekšai“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Niekšai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Neo noir – taip tiksliausiai galima būtų apibūdinti naujausią Claire Denis darbą, jei tektų jį įsprausti į tam tikrus rėmus, į vieną žanrą. Esminiai bruožai – detektyviška nuojauta, amoralūs veikėjai, menkas apšvietimas, įdomūs filmavimo kampai – visi jie puikūs, ir, atrodytų, žiūrovų laukia aukšto lygio meno kūrinys. O ir režisierė ta, kurios darbai analizuojami kino vadovėliuose. Tačiau „Niekšams“ (Les Salauds, 2013) iki tobulybės kažko netgi labai pritrūksta.

„Niekšai“ – istorijoje, kurią parašyti įkvėpė sekso skandalai Prancūzijoje, pasakojama, kaip kapitonas Marko (Vincent Lindon) grįžta į Paryžių pas savo šeimą – žmoną su dukra bei seserį Sandrą (Julie Bataille). Jos vyras neseniai nusižudė, tačiau nelaimingas įvykis sukelia daug abejonių, tuo labiau, kad Sandros dukra guli ligoninėje po siaubingo išprievartavimo. Visi veikėjai kiek panašūs – užsisklendę, tylūs, nelaimingi. Kiekvienas jų pristatomas tyla, t. y. ne per pokalbius, o pasitelkiant tik vizualinę raišką, leidžiant stebėti juos iš šono jiems artimoje aplinkoje (pavyzdžiui, kapitonas rodomas savo laive). Atokumas sumažinimas, kai ekrane dažnokai pasirodo stambūs planai su veikėjų veidais, net nelabai iškalbingais, jei žiūrėtume atskirai į kiekvieną, bet visumoje sukuriamas atominės visuomenės portretas.

Pokalbių nėra daug, o ir esantys – fragmentiški. Gal būtų ir neblogai prieš peržiūrą paskaityti filmo siužetą, nes nepaveikūs vaizdai painiojasi ir priverčia žiūrovą žingsneliu atsilikti nuo režisierės rodomos istorijos. Veikėjų motyvai tai pat lieka neaiškūs, už juostos ribų palikta nemaža dalis priešistorės. Tiesa, paskutinėmis filmo scenomis bandoma atskleisti esminius įvykius, kurie paaiškintų visa, ką buvo galima stebėti šimtą minučių prieš tai, bet net labai skaudūs įvykiai ir emociškai gniuždantys vingiai nepaveikia sąmonės. Nes, nors logiškai galima suvokti, jog derėtų pakraupti, dėl to, ką matai, kulminacija taip ir neįvyksta, mat įtampa, turėjusi tik didėti viso filmo metu, neišlaikoma. Sunku pasakyti, ar taip įvyksta dėl fragmentiškumo, ar dėl ko kito, bet galima neabejoti, jog tai ne aktorių kaltė. Visas kolektyvas vaidina įtikinamai. Mažas siurprizas lietuvių žiūrovams – epizodinis Šarūno Barto vaidmuo.

Kadras iš filmo „Niekšai“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Niekšai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vaizdų kalbai irgi sunku rasti priekaištų. Claire Denis juosta – kaip iš senesnių laikų, kupina įdomių montažo pertrūkių pačiam veiksmo įvykių sūkuryje (nepainioti su greitu montažu „šaudo-gaudo“ veiksmo filmuose). Jau minėti kadrai su apšviestais veikėjų veidais, žvilgsniais irgi labai tinka bendrai atmosferai, kuri, pirmiausia, kuriama tamsių tonų spalvomis, niūria aplinka, o tik po to užpildoma siužetu. Tokie mažos reikšmės veikėjų veiksmai, kaip vairavimas, irgi įsilieja į simbolių gausą: kapitonas tvirtai vairuoja laivą, tačiau labiau dvejoja laikydamas mašinos vairą, taip pat kitą apvalų vairą – dviračio ratą – padeda sutvarkyti mažam berniukui. Pastabumas detalėms regimas ir įvairiuose jungiančiuose kadruose, pavyzdžiui, kai veikėjai vairuoja, ne vieną kartą galima išvystyti ilgą posūkį kelyje, kuris iš pradžių simbolizuoja neaiškią ateitį, o vėliau perspėja apie greitai ištiksiančią nelaimę. Tik tas nelaimės pojūtis yra pakankamai laikinas ir dėl įtampos stokos neišlaikomas iki kūrinio pabaigos.

Reklama

„Niekšai“ – labai profesionalus darbas, kuriame akivaizdžios ir režisierės, ir aktorių pastangos. Be to, gebėjimas kalbėti ne žodžiais, o vizualumu, yra tai, ko turėtų trokšti kiekvienas kino gerbėjas. Bet gerėjimuisi trukdo nepateisinti lūkesčiai. Akivaizdu, jog juostos režisierė užsikėlė kartelę gana aukštai, bet jos nepasiekė, nes įtampa peržiūros eigoje subliūkšta, o žiūrovų suinteresuotumo išlaikymas tampa vidutinis. Vertinimas „Vidutiniška“ gali būti priimta pradedančiajam, bet ne kino meistrei Claire Denis.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kt 2014-04-03 18:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Akropolis”

Filmo anonsas:

Gabrielė Norkūnaitė

Gabrielė Norkūnaitė

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas.
Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.
Gabrielė Norkūnaitė

Neo noir – taip tiksliausiai galima būtų apibūdinti naujausią Claire Denis darbą, jei tektų jį įsprausti į tam tikrus rėmus, į vieną žanrą. Esminiai bruožai – detektyviška nuojauta, amoralūs veikėjai, menkas apšvietimas, įdomūs filmavimo kampai – visi jie puikūs, ir, atrodytų, žiūrovų laukia aukšto lygio meno kūrinys. O ir režisierė ta, kurios darbai analizuojami kino vadovėliuose. Tačiau „Niekšams“ (Les Salauds, 2013) iki tobulybės kažko netgi labai pritrūksta. „Niekšai“ – istorijoje, kurią parašyti įkvėpė sekso skandalai Prancūzijoje, pasakojama, kaip kapitonas Marko (Vincent Lindon) grįžta į Paryžių pas savo šeimą –…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 6.5
Scenarijus - 7
Kinematografija - 8
Aktorių darbas - 8
Muzika - 7

7.3

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*