NK 17. „Suaugėliai“: apie nepasiekiamą savarankiškumą ir norą jausti (apžvalga)

Kadras iš filmo „Suaugėliai“

Apie Dauno sindromą (DS) žinau nedaug. O jūs? Tai – viena iš motyvacijų, paskatinusių nueiti į šį filmą. Mokausi iš kino. Eidama mąsčiau apie socialinę reklamą „Aš ne daunas. Aš žmogus“, kurią prieš kurį laiką daugelis matėme autobusų stotelėse ar kur kitur. Man jos idėja patiko. Pavadinti „daunu“, prisimenu, būdavo ir būdas įžeisti. Nenusikeiki, bet „duodi“ atgal.

Iš tikrųjų, būtent šį mėnesį kasmet spalio mėnesį visame pasaulyje siekiama atkreipti dėmesį į turinčius DS. Ta proga Lietuvoje pasirodė ir nauja socialinė reklama (žinau, kad jūs norite paskaityti apie filmą, bet luktelkit): „Galiu daugiau, nei tu manai. Tik leisk įrodyti“. Beje, tie, kurie manote, kad „daunas“ ir „kvailys“ yra sinonimai, pasidomėkite ir prisiminkite Karren Gaffney, kuriai Portlando universitetas skyrė garbės daktarės laipsnį. Beje, ji dar ir puiki plaukikė. 

O dabar statistika, kurios filme nebuvo (ir tai yra gerai!): 1 iš 700 kūdikių gimsta su DS. Bendram supratimui.

Kadras iš filmo „Suaugėliai“

Filmas prasideda aiškiai artikuliuota neapykanta mokyklai, kurios tikslus pavadinimas – savarankiškų suaugusiųjų dirbtuvės. „Nuobodu!“, – sako viena iš filmo veikėjų. Patenkame į vidų, kur pertepami sausainiai, maišomi kremai, trupinami šokolado luitai. Teigiamas emocijas skatinantis koloritas dera su dinamiška muzika. Gal net šiek tiek žadina apetitą saldumynams. Kartu su kino salėje sėdėjusiais nusijuokiam (o gal suprunkščiu?) ne kartą – autorė įpynė linksmų ir juokingų epizodų. Taigi žiūrisi smagiai. Kita vertus, tai – tik blizgus saldainio popierėlis, į kurį autorė įvynioja jautrią temą. Dėl pasirinkto kalbėjimo būdo „Suaugėliuose“ (The Grown-Ups, 2016) išlaikomas nuotaikų balansas, todėl filmas atrodo lengvesnis nei galėtų būti ir pakankamai šviesus.

Reklama

Čia, kulinarijos klasėje, gardėsių apsupti darbuojasi Anita, Rita, Ricardo ir Andresas už tai gaudami simbolišką atlygį – 5 dolerius (arba 5000 pesų) per mėnesį. Akivaizdu, nedaug. Ir, kaip jau minėta, dirba, šoka, skundžiasi, kritikuoja, verkia ar net perka balsus. Taip, politika pasiekia mokyklos vidų – vyksta balsavimas, kurio metu net renkamas prezidentas. Gyvenimas verda.

Pusantrų metų režisierė Maite Alberdi sekė DS turinčių suaugėlių, kuriems virš keturiasdešimt, kasdienybę privačioje mokykloje, į kurią pagrindinius veikėjus leidžia jų artimieji. Nors terapijų ir įvairių užsiėmimų metu jie skatinami būti savarankiškais, formuojamas jų noras kada nors gyventi atskirai, tačiau tai yra utopija. Taip niekada nebus. Čia ir slypi skausmingas paradoksas – būti fiziškai suaugusiu, kasdien klausytis apie savarankišką gyvenimą, tačiau tuo pačiu būti visiškai priklausomu nuo kitų, neturėti asmeninio gyvenimo. Būtent į pastarąjį skaudulį – intymumo ir privatumo trūkumą – susikoncentruoja filmo režisierės žvilgsnis. Daugeliui mūsų tai atrodo natūralu, tačiau kiek daug filmo herojams reiškia galimybė pabūti tik dviese.

Kadras iš filmo „Suaugėliai“

Kitas paradoksas slypi filmo pavadinimuose. Pavadinimas lietuvių ir anglų kalba nurodo į suaugusiuosius, tačiau originalo kalba „Los Niños“ reiškia „vaikus“. Būtent Lotynų Amerikoje, tarp jų ir Čilėje, iš kur kilusi M. Alberdi, DS turintys asmenys laikomi vaikais, jiems daug kas draudžiama.

„Suaugėliai“ yra trečiasis pilnametražis M. Alberdi filmas. Režisierė kai kuriems Lietuvos žiūrovams jau pažįstama iš anksčiau. Vos prieš metus ji kartu su Giedre Žickyte pristatė trumpametražį dokumentinį filmą „Manęs čia nėra“ (I Am Not from Here, 2016). Autorės tąkart kamera fiksavo beveik 90-metės baskės Josebe dienas senelių namuose. Ankstesniame savo filme „Gelbėtojas“ (El Salvavidas, 2011) ji stebėjo paplūdimio gelbėtoją, o pirmajame „Arbatos pertraukėlė“ (La Once, 2014) įamžino aukštesnės klasės senjorių, kurios „pergyveno“ daugelį politinių įvykių ir socialinių pokyčių šalyje, arbatos gėrimo ritualus.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Spalio 21       16:00             Cinamon 4 salė. Kaunas.   

Spalio 21       18:00             Forum Cinemas Vingis 3 salė. Vilnius.  

Spalio 22       15:15             Skalvija. Vilnius.

Spalio 26       19:00             Ch. Frenkelis. Šiauliai. Po seanso vyks diskusija.

Spalio 28       16:00             Kino teatras Garsas didžioji salė. Panevėžys.

Spalio 29       14:00             Kultūros fabrikas. Klaipėda.

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*