NK’15: „Apie smurtą“. Sudėtingomis vizualinėmis konstrukcijomis prisodrintos Frantzo Fanono idėjos (apžvalga)

Kadras iš filmo „Apie smurtą“ „Nepatogaus kino“ festivalio archyvas

Kadras iš filmo „Apie smurtą“
„Nepatogaus kino“ festivalio archyvas

Švedų režisierių Göranas Olssoną jau ne pirmus metus domina žmogaus teisių bei kovų prieš rasizmą temos. Joms skirti du paskutiniai režisieriaus darbai: „Ar aš jums pakankamai juodas?“ (Am I Black Enough for You, 2009) apie soulo muzikos legendą Billy Paulą ir „Juodosios galios įrašas 1967-1975“ (The Black Power Mixtape 1967-1975, 2011) apie „Juodųjų panterų“ judėjimą.

Naujausioje juostoje „Apie smurtą“ Göranas Olssonas nusprendė vizualizuoti alžyriečių psichiatro ir filosofo Frantzo Fanono veikalo „The Wretched of the Earth“ pirmąją dalį „Concerning Violence“, iš kurios pasiskolintas ir pats filmo pavadinimas.

Frantzas Fanonas savo darbuose nagrinėjo kolonizacijos įtaką kolonizuotam individui ir visai tautai, demaskavo rasistinį diskursą bei pasitelkęs psichoanalizę siekė paaiškinti, kaip individas suvokia save per rasės sampratą. Minėtos knygos populiarumą Europoje padidino faktas, kad pratarmę jai parašė Jeanas-Paulas Sartre`as.

Kadras iš filmo „Apie smurtą“ Filmo kūrėjų archyvas

Kadras iš filmo „Apie smurtą“
Filmo kūrėjų archyvas

Juosta „Apie smurtą“ prasideda Kolumbijos universiteto profesorės Gayatri Chakravorty Spivak įžanga. Jos darbai taip pat siejami su pokolonijinių studijų akademinėje erdvėje pradžia bei kolonijinio diskurso kritika. Begalės knygų pripildytame kabinete sėdinti moteris supažindina su Frantzo Fanono biografiniais faktais.

Reklama

Tokios įžangos reikalingumas kelia abejonę, tačiau dėl jos žiūrovai gali apsiprasti su akademine filmo kalba. Be to, būtent vienintelei Spivak režisierius leidžia kalbėti apie Fanono asmenybę. Tolesnę filmo struktūrą sudaro į devynias dalis suskirstyta septintojo ir aštuntojo dešimtmečių Afrikos dekolonizavimo temai skirta medžiaga iš Švedijos archyvo.

Pats režisierius tikina stengęsis laikytis lakoniško reklaminiams vaizdo klipams būdingo principo, kai pagrindinę mintį stengiamasi perteikti įtikinamai, aiškiai ir greitai. Göranas Olssonas savo filmavimo stilių lygina su Jeanu-Lucu Godardu, Dereku Jarmanu bei Sergejumi Eizenšteinu, o filmo idėją sieja su atsitiktinai perskaityta Frantzo Fanono knyga.

Kadras iš filmo „Apie smurtą“ Filmo kūrėjų archyvas

Kadras iš filmo „Apie smurtą“
Filmo kūrėjų archyvas

Viso filmo metu balsas už kadro skaito Frantzo Fanono tekstą, o pagrindinės jo citatos stambiai vaizduojamos ekrane. Toks pateikimas, kai įgarsinto teksto dalis dubliuojama ekrane, sukelia žiūrovui informacijos prisodrinimo efektą. Vis dėlto ši vizualinė konstrukcija toli gražu nesupaprastina filmo suvokimo. „Apie smurtą“ labiau primena akademinę paskaitą negu reklaminį vaizdo klipą. Kita vertus, tai nėra blogai, nes juosta vis dėlto sugeba išlaikyti žiūrovo dėmesį.

Anot Frantzo Fanono, kolonializmas iš visuomenės atima ne tik laisvę ir turtą, bet ir patį jos charakterį, intelektualiai ir moraliai klaidindamas žmones. Vis dėlto, ko gero, daugiausiai diskusijų iki šiol sukelia autoriaus pateiktas smurto, kaip paskutinės engiamųjų galimybės pasiekti savo, apibrėžimas. Skirtingai interpretuodami išsakytas mintis, kai kurie tyrėjai kaltino jį smurto pateisinimu.

Iliustruodamas Fanono tekstą dokumentiniais įrašais, Göranas Olssonas stengiasi pažvelgti į jį dar gyliau. Jis aktualizuoja ne tik pačią smurto sampratą, bet ir gilinasi į sukeliamo smurto priežastis bei pasekmes ir, kas nemažiau svarbu, negebėjimą išgirsti kitų balso. Kone geriausia to metafora – salės juoką sukėlęs trumpas epizodas, kuriame, persikėlusi į Afriką dėl darbo didelėje kalnakasyba užsiimančioje korporacijoje, švedų šeimyninė pora nuoširdžiai tuo tikėdama aiškina, kad didžiausia Afrikos problema yra nenoras išpažinti krikščionišką tikėjimą.

Filmo anonsas:

Alisa Žarkova

Alisa Žarkova

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“
Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.
Alisa Žarkova

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*