NK’16: „Liepsnojanti jūra“. Kaip visuomenei įdarbinti „tingią akį“? (apžvalga)

Kadras iš filmo „Liepsnojanti jūra“ „Nepatogus kinas“ archyvas

Kadras iš filmo „Liepsnojanti jūra“
„Nepatogus kinas“ archyvas

Greičiausiai Gianfranco Rosi pavardę pirmą kartą išgirdote, kai 2013 metų Venecijos kino festivaliui pirmininkavęs Bernardo Bertolucci visų nuostabai įteikė „Auksinį liūtą“ tuo metu mažai žinomo italų režisieriui už dokumentinę juostą „Šventasis greitkelis“ (Sacro Gra). Toks sprendimas inspiravo daugybę diskusijų, ar dokumentinis kinas apskritai gali varžytis kartu su vaidybiniais filmais.

Dėl neįtikėtinų galimybių, kurias gali suteikti šiuolaikinės filmavimo technologijos, aiškios skirties tarp dokumentikos ir vaidybinio kino praktiškai nebeliko. Šiuolaikinis dokumentinis kinas neretai siekia dokumentinio autentiškumo, todėl nereikėtų stebėtis, kad dokumentinės juostos kartais įsiveržia į vaidybinio kino teritoriją. Tai liečia ne tik kameros judėjimo trajektorijas, bet ir siužeto konstravimą bei herojų portretus. Visgi nepaisant akivaizdžių filmo nuopelnų, G. Rosi pergalę daugelis kritikų laikė labiau kontraversišku atsitiktinumu negu pelnytu talentingo kūrėjo įvertinimu. Naujausio režisieriaus filmo „Liepsnojanti jūra“ (Fuocoammare / Fire at Sea) triumfas šių metų „Berlinalėje“ jau nesukėlė tiek audringų diskusijų, nes buvo prognozuojamas nuo pat festivalio pradžios, tačiau taip pat nebuvo sutiktas itin geranoriškai.

Nelegalių migrantų ir pabėgėlių krizė ypač paaštrėjo per pastaruosius penkerius metus. Dėl šios priežasties režisieriai vis dažniau imasi narplioti šią problemą. Pernai Kanuose nugalėjo Jacques‘o Audiard‘o „Dypanas“ (Dheepan), o Jonaso Carpignano „Viduržiemio jūra“ (Mediterranea) buvo nominuota „Auksinei kamerai“. Kino kūrėjai savaip ieško atsakymų į jiems rūpimus klausimus, o neretai konjunktūra kaltinami festivaliai, tik atspindi mums rūpimas problemas.

Kadras iš filmo „Liepsnojanti jūra“ „Nepatogus kinas“ archyvas

Kadras iš filmo „Liepsnojanti jūra“
„Nepatogus kinas“ archyvas

Filmo pradžioje G. Rosi pateikia žiūrovams kelis faktus. Sužinome, kad per pastaruosius 20 metų 400 tūkst. migrantų bandė kirsti Sicilijos sąsiaurį. Dėl įvykių Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, milijonai žmonių paliko savo gyvenamas vietas siekdami pabėgti nuo skurdo, karo ir galimybių trūkumo. Jų tikslas – nedidelė 20 kv. km. Lampedūzos sala, esanti Viduržiemio jūroje tarp Sicilijos ir Tuniso. Norėdami pasiekti prieglobstį Europoje 15 tūkst. žmonių žuvo. Šiuos ekrane parodytus skaičius esame ne vieną kartą matę naujienų portalų antraštėse ar girdėję žinių reportažuose, tačiau įpratome jų nepastebėti.

Reklama

Daugiau jokių skaičių nebepamatysime. Neišgirsime ir balso už kadro. G. Rosi visiškai atsisako reportažinio stiliaus. Jam svarbiau – žvilgsniai, gestai, tyla. Visų pirma, jis siekia įrodyti, kad Lampedūza nėra vien pirmoji tarpinė migrantų stotelė pakeliui į Europą, o žuvusieji nėra vien nurodyti skaičiai. Režisierius planavo kurti dešimties minučių trumpo metro filmą apie Lampedūzos salą, tačiau atvykęs suprato, kad pasitelkus trumpą formatą neįmanoma perteikti viso situacijos sudėtingumo. Tolesnę įvykių eigą jau diktavo pats gyvenimas: peršalimas, pažintis su vietiniu gydytoju, radijo laidų vedėju, namų šeimininke Marija, jos vyru žveju ir, žinoma, su 12 metų berniuku Samueliu. G. Rosi vienam teko praleisti daugiau negu metus Lampedūzos saloje, kol suprato, kad nufilmavo viską, ką norėjo.

Pasakojimas konstruojamas skirtingais lygmenimis. Pirmasis – Samueliaus ir kitų vietinių gyventojų portretai. Antrasis – migrantų gelbėjimo operacija. Kol migrantai rizikuoja savo gyvybėmis, skęsta, žūsta nuo išsekimo, dehidratacijos ir nudegimų, plaukdami per Viduržemio jūrą, vietinius gyventojus radijo bangomis pasiekia tik istorijos atgarsiai. Abu pasaulius jungia tik gydytojas, kuriam tenka susidurti tiek su salos gyventojas, tiek su migrantais.

Kadras iš filmo „Liepsnojanti jūra“ „Nepatogus kinas“ archyvas

Kadras iš filmo „Liepsnojanti jūra“
„Nepatogus kinas“ archyvas

Visas filmas persmelktas įvairiais simboliais bei metaforomis. Net originalus filmo pavadinimas „Fuocoammare“ pasiskolintas iš siciliečių dainos apie karo laikus, kai jūra nuolat būdavo raudona nuo kraujo, o žvejai bijodavo į ją išeiti, kurios dažnai klausosi Samuelio močiutė Marija. Jos pageidavimus pildantis radijo laidų vedėjas praneša ir apie tragiškus įvykius, bet šią informaciją palydi tik atodūsis. Neįtikėtina, bet per regioninę radiją išgirstame ne tik populiariąją italų muziką, bet ir G. Rossini operą „Mozė Egipte“.

„Liepsnojanti jūra“ nesistengia stebinti žiūrovą įspūdingais kameros rakursais, G. Rosi sutelkia visą savo dėmesį į specialiai prislopintą apšvietimą bei kruopštų montažą. Kartais net ima atrodyti, kad žiūri puikiai surežisuotą vaidybinį filmą. Tačiau visa tai tik milžiniško režisieriaus įdirbio rezultatas. Jam pavyko užmegzti ryšį su vietiniais, tad filmo herojais tapę salos gyventojai elgiasi visiškai natūraliai tarsi kameros šalia net nebūtų buvę.

G. Rosi parodo mums Lampedūzą tokią, kokią ją savo akimis mato Samuelis. Smalsus berniukas šaudo iš laidynių į paukščius ir milžiniškus kaktusus, nenoriai mokosi anglų kalbos ir jūrininkystės. Apsilankęs pas gydytoją, Samuelis sužino, kad turi regėjimo sutrikimą, vadinamą „tingia akį“, kai susilpnėja vienos akies rega. Jis priverstas vaikščioti užsidengęs vieną akį, kas leidžia pakeisti žiūrėjimo kampą ir įdarbinti „tingią akį“. Scenos iš vietinių gyventojų kasdienybės tampa taiklia visuomenės reakcijų į susiklosčiusią situaciją metafora. Švelni režisieriaus užuomina apie tai, kad visuomenei seniai laikas pakeisti savo požiūrį ir nustoti ignoruoti šią problemą. Juk net Samuelis galų gale nustoja šaudyti į paukščius.

Filmo seansai:

Spalio 18 – 20:15, „Multikino“ (2 salė). Vilnius.

Spalio 20 – 20:45, „Cinamon“ (4 salė). Kaunas.

Lapkričio 04 – 18:00, Klaipėdos kultūros fabrikas. Klaipėda.

Filmo anonsas:

Alisa Žarkova

Alisa Žarkova

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“
Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.
Alisa Žarkova

Vienas komentaras

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*