NK17. „Aš nesu tavo negras“: oratoriaus kalba (apžvalga)

Kadras iš filmo „Aš nesu tavo negras“

Garsus rašytojas, kovotojas už žmogaus teises, neįtikėtinas oratorius Jamesas Baldwinas turėjo ambicingų planų papasakoti Amerikos rasizmo ir segregacijos istoriją, pasitelkiant trijų pilietinių teisių judėjimo lyderių ir aktyvistų – Medgaro Everso, Malcolmo X, Martino Lutherio Kingo – gyvenimus. Deja, šio sumanymo jis neįgyvendino, palikęs 1979 m. parašytą 30-ies puslapių juodraštį „Prisiminkite šį namą“ (Remember this House). Šis tekstas sudomino haitiečių režisierių Raoulį Pecką, panaudojusį jį savo naujausioje dokumentinėje juostoje „Aš nesu tavo negras“ (I Am Not Your Negro, 2016).

J. Baldwinas asmeniškai pažinojo M. Eversą, Malcolmą X, M. L. Kingą ir skausmingai išgyveno, kai jie skirtingomis aplinkybėmis buvo nužudyti 7-ajame dešimtmetyje. Nepaisant to, kad jie visi kovojo dėl bendrų tikslų, priemonės, kuriomis norėta pasipriešinti dominuojančiai baltųjų galios struktūrai skyrėsi. M. Eversas pasisakydavo už bendradarbiavimą, Malcolmas X tvirtino, kad tiesioginė konfrontacija nėra išvengiama, o M. L. Kingas propagavo nesmurtinio pasipriešinimo filosofiją. J. Baldwinas negalėjo pritarti karingai Malcolmo X pozicijai ir afroamerikiečių nacionalizmo idėjoms, tačiau visiškai palaikė M. L. Kingą dėl rasinės segregacijos panaikinimo bei integravimosi į sistemą.

Filmo struktūrą sudaro šeši skyriai, turintys atskirus pavadinimus: „Atpildo valanda“, „Herojai“, „Liudytojas“, „Grynumas“, „Negro pardavimas“ ir „Aš nesu negras“. Patį J. Baldwiną ekrane galima pamatyti tik keliose ištraukose iš interviu televizijos laidose ir debatų Kembridžo universitete. Didžiąją filmo dalį sudaro rasta filmuota medžiaga (angl. found footage). Archyviniai kadrai persipina su neutraliais panoraminiais vaizdais. Paradoksalu, bet nuoseklumo įspūdį filmui suteikia būtent ištraukos iš nebaigtos J. Baldwino knygos, kurias įgarsina įtaigus Samuelio L. Jacksono balsas.

Kadras iš filmo „Aš nesu tavo negras“

Nors 5 deš. pabaigoje J. Baldwinas emigravo į Paryžių, kur praleido likusią gyvenimo dalį, tik du sykius grįždamas į JAV, jis laikė save tikru amerikiečiu. Didžiausiais herojais Niujorko gatvėse užaugusiam berniukui buvo George‘as Washingtonas ir Johnas Wayne‘as. J. Baldwinas visada laikė filmus geriausiu laikotarpio, kuriame gyvename, atspindžiu. Jis taip pat taikliai pastebėjo, kad afroamerikietis, matantis pasaulį J. Wayne‘o akimis, visuomenės nuomone, tampa ne ekscentrišku patriotu, o kliedinčiu maniaku.

Reklama

J. Baldwinas augo filmuose nuolat matydamas tik baltaodžius aktorius, tad būdamas penkerių patyrė šoką, kai išvydo savo atvaizdą veidrodyje ir suvokė, kad nėra toks pat ir negali palaikyti indėnus žudančio Gary Cooperio. Atrodydavo, kad jie meluoja, menkina, žemina jam pažįstamą pasaulį. „Šokas, kai suvoki, kad šalyje, kuri yra tavo gimtinė ir kuriai tu esi skolingas savo gyvenimą ir savo tapatybę, tau nėra vietos“, – atviravo J. Baldwinas. Labai svarbus asmuo jo gyvenime – pirmoji mokytoja, baltaodė, kuri skolindavo knygų, kviesdavo kartu į teatrą ir kiną. Į filmus, apie kuriuos dešimtmetis negalėjo net svajoti. Anot J. Baldwino, ji – viena iš priežasčių, kodėl jis niekada negalėjo jausti neapykantos baltaodžiams.

Juostoje galime išvysti daugybę ištraukų iš klasikinio Holivudo filmų, kurie yra svarbūs analizuojant afroamerikiečių aktorių vaidmenis arba buvo svarbūs asmeniškai J. Baldwinui. Pavyzdžiui, itin įsimena J. Baldwino pasakojimas apie savo pirmąją patirtį kino teatre, kai jam buvo septyneri ir jis kartu su savo mama ar teta žiūrėjo kriminalinę melodramą su Joan Crawford „Šokite, kvailiai, šokite“ (Dance, Fools, Dance, 1931). Jis buvo taip sužavėtas aktorės pasirodymo, kad kitą dieną pakeliui į parduotuvę sutikta afroamerikietė jam pasirodė labai panaši į ją.

Kadras iš filmo „Aš nesu tavo negras“

Dar oficialiai veikiant Hayso kodeksui, pradėjo atsirasti vis daugiau filmų, nagrinėjančių rasinės nelygybės temą. Vienas iš režisierių, nebijojusių kalbėti tuo metu daugeliui nepatogia tema, buvo Stanley Krameris. Jo kriminalinė drama „Sukaustyti viena grandine“ (The Defiant Ones, 1958) pasakojo apie iš kalėjimo pabėgusius baltaodį ir afroamerikietį, kurie pamažu ima atsisakyti rasistinių prietarų. Tuo tarpu tragikomedijoje „Spėk, kas ateis pietauti“ (Guess Who’s Coming to Dinner, 1967) stengėsi parodyti su kokiais sunkumais galėjo susidurti baltaodė studentė ir afroamerikietis gydytojas, nusprendę susituokti. Vis dėto abiem Stanley Kramerio filmams teko sulaukti nemažai kritikos dėl ženklaus skirtumo nuo tikrosios afroamerikiečių realybės.

R. Peckas gretina epizodus iš klasikinių miuziklų su linčiuotojų vaizdais. Vieną akimirką stebime nerūpestingai dainuojančią Doris Day, tačiau jau po akimirkos ją ekrane pakeičia nužudytų afroamerikiečių nuotraukos. Nors toks gretinimas gali pasirodyti labai grubus ir tiesmukiškas, R. Peckas iki pat pabaigos išlieka sąžiningas su žiūrovais. Savo filmuose žmogaus teisių temomis dažniausiai kalbantis kūrėjas ir anksčiau nevengdavo šokiruojančių vaizdų, kuriuos papildydavo įtaigūs kovotojų tekstai. Pavyzdžiui, apie Ruandos genocidą pasakojantis ankstesnis jo filmas „Kažkada balandį“ (Sometimes in April, 2005) prasideda M. L. Kingo citata, o juosta „Lumumba“ (2000) skirta kito puikaus oratoriaus – Patrice Lumumba – gyvenimo rekonstrukcijai.

„Aš nesu tavo negras“ – itin asmeniškas žvilgsnis į kovos už žmogaus teises istoriją. R. Peckui pavyko rasti tinkamus kadrus, padedančius vizualizuoti savo poetine kalba išsiskiriantį J. Baldwino tekstą, keliantį, deja, vis dar labai aktualius klausimus apie smurto protrūkius ir galios santykį.

Filmo seansai:

Spalio 19 d. – 18:30 „Cinamon“ 4 salė. Kaunas. Po seanso vyks diskusija.

Spalio 21 d. – 17:30 „Forum Cinemas Vingis“ 4 salė. Vilnius. (papildomas seansas)

Lapkričio 2 d. – 18:00. Kino teatras „Spindulys“. Marijampolė.

Lapkričio 5 d. – 18:30. Ukmergės kultūros centras. Ukmergė.

Filmo anonsas:

Alisa Žarkova

Alisa Žarkova

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“
Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.
Alisa Žarkova

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*