NK17. „Ledo ir nikelio mėnulis“ – žmogiškumo ugnis ledo ir nikelio mieste (apžvalga)

Kadras iš filmo „Ledo ir nikelio mėnulis“

Dokumentika – vienas iš tų žanrų, kuris vietoje eskapizmo labai dažnai realybę ir kasdienybę priartinama taip arti, kad tampa sunku kvėpuoti. „Nepatogaus kino“ festivalyje rodomas François Jacobo dokumentinis filmas „Ledo ir nikelio mėnulis“ (Sur la lunde de nickel, 2017) yra vienas iš tokių.

Šiame filme be išankstinių nusistatymų, su dideliu smalsumu ir svarbiausia neskubant režisierius mums atskleidžia Norilsko kasdienybę ir labai atsargiai pranašauja ateitį. Norilskas – nikelio kasyklos miestas, įkurtas Arktinės Sibiro dalies širdyje. Įkurtas šalia buvusio Gulago. Tai taip pat vienas užterščiausių, šalčiausių miestų pasaulyje. Čia nuolatos rūksta dūmai, nėra medžių, žiema trunka 9-is mėnesius, viskas skendi sniege ar siūbuoja atšiauriame vėjyje. Jei nebūtų didžiulių, pilkų ir nuo speigo žvilgančių blokinių namų, tikrai galėtum pasijusti, lyg stebėtum gyvenimą mėnulyje.

François Jacobas po Norilsko sniegą kapstosi lėtai ir su pagarba jo žmonėms. Dokumentikos centre – Norilsko gyventojai, gyvenantys tame pačiame mieste, tačiau su labai skirtingais potyriais ir požiūriais, juos visus jungia jau pranykęs ar labai smarkiai rusenantis noras iš čia pabėgti. Vizualinė kelionė pradedama nuo susipažinimo su vienu iš herojų – Nikelio fabriko darbuotoju, jis įsileidžia mus į savo namus, o Lietuvių auditorijai tampa dar įdomiau, kai jis pasako esąs kilęs iš Lietuvos, Kėdainių. Tačiau Rusija, Norilskas yra jo namai.

Šis herojus susitaikęs su miesto atšiaurumu, tarsi pats sau ir žiūrovui pateisindamas, kad dirbti ir gyventi čia yra ekstremalu ir kelia daug iššūkių, o jam tai patinka. Jis tampa kertine ašimi, kuria rodomas Norilske esančio Nikelio fabriko darbuotojų gyvenimas, mąstymas ir kasdienybė. Vėliau į pasakojamą įpinami kiti šio miesto gyventojai: liaudies teatro režisierė, privačios spaudos įmonės savininkas, aktyvistas ir jaunoji karta.

Kadras iš filmo „Ledo ir nikelio mėnulis“

Reklama

Filmo operatoriai sugebėjo įsisprausti į mažas šių gyventojų butų erdves, kuriose atsiveria dideli išgyvenimai. O Norilsko vaizdai rodomi lėtais, stambiais planais, leidžiant gerai įsidėmėti ir suvokti šio miesto šaltumą ir nykumą. Tiesą sakant, kartais gali ir pasimesti, ar „šio kadro dar nemačiau“? Nes erdvių išdėstymas mieste juk vienodas. Filmo herojams leidžiama samprotauti, kalbėti, su savimi ir su žiūrovu. Vienos moters monologas, važiuojant mašina, apie ant kelio specialiai išbėgusį šunį, kuriam geriau mirti, nei likti čia, kur poliarinė naktis ir vienatvė yra daug baisiau nei mirtis, priverčia pamąstyti, o kaip išgyvena ji? Kodėl tokį šuns poelgį ji vertina būtent taip? Atsakymą galima susidėlioti iš atskirų detalių viso filmo seanso metu.

Vėliau, kai jau supažindinta su Norilsko vaizdais ir gyventojais, istorija plėtojama gilyn: vienatvė, atskirtis, fiktyvios pramogos tam, kad pamirštum, kur esąs, ar kad įprasmintum savo egzistavimą. Gana makabriška scena, kurioje veikėjai pasakoja, kad Norilske organizuoja įvairias pramogas tam, kad žmonės susitiktų, sukurtų šeimas ir taip toliau kurtųsi Norilsko fabriko darbuotojų šeimų dinastijos. Tai atrodo labai utopiškas mąstymas, kuomet jaunuoliai – tik ir laukia galimybės iš čia pasprukti. Viena jų – stipri septyniolikmetė mergina, kurios įžvalgos bei liūdnas ir ryžtingas žvilgsnis prikausto prie ekrano. Ji – labai ryškūs personažas, įkūnijantis tuos, kuriems Norilskas yra per mažas, savotiškas kalėjimas.

Persiritus pirmajai filmo valandai, po truputį šaknis įleidžia ir istorija apie Gulagą. Norilskas pastatytas ištremtų žmonių, šis miestas yra „miręs“ įvairiomis šio žodžio prasmėmis. Visi filmo protagonistai renkasi į tai reaguoti savaip: vieniems – tai istorijos dalis, kuri yra užmiršta, kitiems –akstinas kurti ar įvairiomis formomis protestuoti ir atpirkti istorijos klaidas; tarsi užkeikti, kad jos nebepasikartotų. Tačiau, kaip ir daugelis temų šiame dokumentiniame filme, Gulago tema taip pat nėra išsakoma iki galo. Režisierius patiki įžvalgiam, mąstančiam ir empatiškam žiūrovu visus taškus sudėlioti pačiam. 

Kadras iš filmo „Ledo ir nikelio mėnulis“

Šis dokumentinis filmas yra sunkus, jame rodomas šaltis stingdo ir kartais gali būti sunku kvėpuoti. Bet, svarbiausia, jis priartina įvairius žmones, tas Norilsko arterijas, kurios vis dar varo kraują ir palaiko jo gyvastį. Kai kurie veikėjai sugeba pasprukti iš šio miesto, kiti – apie tai šneka, bet vis dar suteikia jam šansų. Jei kartais galvojate „kaip žmogus sugeba gyventi TOKIOMIS sąlygomis“, šis filmas Jums gali suteikti įdomių perspektyvų. Operatoriai ir režisierius su pasitikėjimu ir susidomėjimu leidžia sau skirti tiek laiko, kiek reikia, kad filmo juostoje atsivertų ir miestas, ir jo gyventojai.

Eidama iš seanso girdėjau, kaip viena žiūrovė pasakė: „Labai įdomu, bet atrodė jau šiek tiek ištęsta.“ Nežinau, ar galiu su tuo sutikti. Tačiau pilkuma, kvapą net sėdint prieš ekraną gniaužiantis šaltis, požeminių šachtų ar mažų kambarių, virtuvių vaizdai tikrai dusina ir norisi nors akimirkai nuo to pabėgti ir įkvėpti. O dar perpildyta žiūrovų salė iš tiesų sukuria tokią atmosferą, kur norisi atsistoti, išeiti ir įkvėpti, trumpam pabėgti nuo sumaištį viduje keliančios Norilsko realybės. Taip, manau, jaučiasi ir šio dokumentinio filmo protagonistai: jie ten dūsta, nori pabėgti, bet ne visi išdrįsta atsikelti ir išeiti, kol seansas dar nesibaigė. Ir nesinori, nes įdomu, kas dar bus.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Spalio 19 19:00 Forum Cinemas Vingis 4 salė. Vilnius.
Spalio 29 15:45 Kultūros fabrikas. Klaipėda.
Spalio 29 18:00 Kino teatras Garsas didžioji salė. Panevėžys

Agnė Raščiūtė

Agnė Raščiūtė

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.
Agnė Raščiūtė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*