„Noriu su tavim miegoti“: trapūs jausmų žemėlapiai (apžvalga)

Kadras iš filmo „Noriu su tavim miegoti“ Festivalio „Kreivės“ archyvas

Kadras iš filmo „Noriu su tavim miegoti“
Festivalio „Kreivės“ archyvas

„Noriu su tavim miegoti.“ Paprasta frazė. Be atsako. Paprasta frazė, virtusi pabaigos pradžia. Tapusi priežastimi atgręžti kamerą į save, savo aplinką. Stebėti, fiksuoti mylėjusius, mylinčius, nebemylinčius, įsimylinčius žmones. Trapius, greitai užsimezgančius, greitai išyrančius santykius, artumą, kuris, atrodo, bet kurią akimirką gali pasibaigti – tiesiog susirinkus ir į dėžes supakavus asmeninius daiktus. Kai kurie jų taip ir neišpakuoja – juk tai tik dėžės, ar ne?

Vilniaus LGBT* festivalio „Kreivės“ metu rodytas dokumentinis Italų režisierius Mattia Colombo pasakojimas „Noriu su tavim miegoti“ (Voglio dormire con te, 2015) pradedamas intriguojančia prielaida – galimybe per pažįstamų filmuojamų porų patirtis sudėlioti savo paties jausmų žemėlapį. Išsiskyręs su partneriu režisierius kenčia nuo nemigos, vienatvės ir tuštumos jausmo. Atspirties tašku tampa istorija apie Senovės Babiloną, kuriame, kaip teigiame filme, nebūta gydytojų. Jų patarimus atstodavo pašnekesiai su panašią patirtį turinčiais miesto aikštėje sutiktais gyventojais.

Režisierius siekia pagauti pažeidžiamumo jausmą, atsirandantį ne tik pasibaigus santykiams, bet ir užmezgant naują ryšį, jausmą, niekur nedingstantį net ir stabiliuose santykiuose. Trapus balansas, atrodo, lengvai prarandamas dėl banaliausių gyvenimo aplinkybių, išryškinančių nesaugumą, siekį patvirtinti savo, kaip individo, vertę ir autonomiją.

Kadras iš filmo „Noriu su tavim miegoti“ Šaltinis - film.tv

Kadras iš filmo „Noriu su tavim miegoti“
Šaltinis – film.tv

Nors pradžioje minėta aliuzija į Babiloną žada pokalbius ir patarimus, pasakojamų istorijų, dalijimosi patirtimis filme ne tiek ir daug. Juntamas sąmoningas siekis visų pirma komunikuoti vaizdu, detalėmis, buitiniais momentais, kasdieniškais gestais – daromu makiažu, klojama lova, piešiamu paveikslu, pakuojamu lagaminu. Dominuoja vidutiniai ir stambūs planai, kuriais bandoma, bet toli gražu ne visada pavyksta, sukurti artumo, intymumo atmosferą. Akivaizdu, jog autorius vengė tiesmukos „kalbančių galvų“ dokumentikos stilistikos, tačiau vaizdinei komunikacijai stokojant įtaigumo imi nejučia norėti iš „pirmų lūpų“ išgirsti daugiau žadėtųjų autentiškų patirčių.

Reklama

Filme nevengiama prisiliesti ir prie itin asmeniškų temų. Režisierius kalbina savo motiną, kuri, labai atsargiai ir nuosaikiai dėliodama žodžius (su tokiu pat kruopštumu regime ją klojančią lovą), pripažįsta vis dar iki galo nesusitaikiusi su sūnaus homoseksualumu.

Visgi stipriausią epizodą dovanoja naujai užsimezgę santykiai. Mattia Colombo atgręžia kamerą į akivaizdžiai ne itin jaukiai besijaučiantį naują mylimąjį. Šis kamerą mato ne kaip komunikacijos priemonę, bet kaip skydą, kuriuo jo partneris prisidengia. Tiriantis stebėtojo žvilgsnis diktuoja tam tikrą galios poziciją. Pusiausvyrą bandoma atstatyti paėmus telefoną ir atgręžus kamerą į kamerą. Kartais prisidengus skydais kalbėti tampa lengviau. Tačiau ne visada.

Filme regime pavienius stiprius epizodus ir, visgi, jie nesusilieja į vientisą organišką kūrinį. Žadama refleksija nestokoja subtilumo, tačiau išlieka paviršiuje. Filme gražiai atsikartoja pakuojamų ir išpakuojamų dėžių leitmotyvas. Tačiau – kaip pastebi iš dėželių miniatiūrinius namukus daranti pašnekovė – kai kurie kambariai, kai kurios dėžutės taip ir lieka uždaros. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kuriuos žmones bei filmus.

Filmo anonsas:

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*