„Nuostabioji moteris“ – gal ir ne nuostabi, bet tikrai maloni staigmena (apžvalga)

Kadras iš filmo „Nuostabioji moteris“
„ACME Film“ archyvas

Šį kartą galima pradėti nuo nedidelės išpažinties, o gal tiesiog prisipažinimo. Nelaukiau aš naujojo DC produkto pavadinimu „Nuostabioji moteris“ (Wonder woman, 2017). Netgi galima sakyti, kad buvau pasirengęs jo aktyviai nemėgti. Gal tokios išankstinės nuostatos garbės ir nedaro, bet supraskite ir mane. Ankstesni DC filmai buvo kone įžeidimas akims, ausims ir smegenims, tad kas galėjo įtarti, jog šį kartą viskas bus kitaip. Juo labiau, kad ir pagrindiniai šio filmo elementai atrodė kažkokie absurdiški, pasmerkti kičui. Deivė-amazonė (koks simpatiškas personažas) Pirmajame pasauliniame kare (koks artimas laikotarpis). Nežinau, kolegos… Nežinau.

Visgi, pasirodo, kad tas sprendimas būtent gūdų 1918-ųjų rudenį pasirinkti kaip laikotarpį, kuomet vyksta veiksmas, buvo gal ir ne genialus, bet vykęs tai tikrai. Dėl labai paprastos priežasties. Tai leido atsiriboti nuo to, kas jau yra DC visatoje. Ši istorija kaip ir yra jos dalis, bet kartu yra nuo jos ir atsieta. Be viso to bagažo režisierė Patty Jenkins gavo palyginti daugiau laisvės ir galimybių. Ankstesni DC filmai turėjo gausybę problemų, iš kurių pagrindinė, ko gero, buvo tonas. Kai filmas tokį veikėją kaip Supermenas, kuris iš tikrųjų tėra personifikuotas idealas, paverčia kažkokiu žiauriu miestų griovėju, kuriam žmonių gelbėjimas yra sunki našta, gali labai nesunkiai susiprasti, kad kažkas čia ne taip.

Aišku, viskas turėjo labai logišką paaiškinimą. Juk kažkada buvo trys tokio menkai žinomo režisieriaus Christopherio Nolano sukurti Betmeno filmai, kurie išsiskyrė savo realistiškumu ir niūrumu. Kaip ten sakoma užsienietiška kalba..? If it ain’t broke don’t fix it? Panašią formulę ir bandoma pritaikyti statant ant kojų DC visatą. Su visai ne kokiais rezultatais. „Nuostabiojoje moteryje“ pirmą kartą išdrįstama šiek tiek atsitraukti nuo tos beviltiškai neveikiančios formulės, leidžiant filmui būti tuo, kuo šis ir turėtų būti, o ne bandant dirbtinai iš jo nulipdyti dar vieną „Tamsos riterio“ kloną.

Kadras iš filmo „Nuostabioji moteris“

Tiesa „Nuostabiosios moters“ pradžia irgi tokia neraminanti. Ji vyksta kažin kokioje mitinėje saloje, po kurią laksto amazonės, aiškinančios mažajai pagrindinei veikėjai, kad ši esanti labai ypatinga ir kada nors nuveiks daug svarbių dalykų. Žodžiu, Kriptonas 2.0. Skirtumas tik tas, kad minėtoje saloje egzistuoja tai, ko iki šio DC visatoje dar nebuvome matę – spalvos. Žalia, mėlyna, geltona… Net buvo kiek keista tai matyti. Tiesa net ir spalvos negelbsti šios filmo dalies nuo jausmo, kad ji gerokai ištęsta. Visos veikėjos joje gana nuobodžios, be jokių įdomesnių bruožų. Dialogai labai nesubtiliai ekspoziciniai, o didžioji paslaptis yra tokia akivaizdi, kad ją įminti galėtų ir penkiametis.

Reklama

Filmas pagreitį įgauna tuomet, kai galų gale į salą netyčia atsibeldžia  Chrisas Pine’as, o jam iš paskos ir būrys vokiečių. Šis incidentas palaipsniui pakeičia tą kvazimitologinį toną į gerokai lengvesnį ir smagesnį. Toks humoras tikrai nėra pats protingiausias ir subtiliausias, bet stebėti C. Pine’ą, kuris yra vienintelis vyras visoje saloje, bandantį susiprasti, kur jis atsidūrė, ir kartu save pateikti kaip geresnį nei vidutinį savo rūšies egzempliorių, yra visai linksma. Nuoširdžiai. Kituose DC filmuose irgi būta bandymų pajuokauti, bet jie visada atrodydavo dirbtinai, bet šį kartą ta mažiau įpareigojanti atmosfera atrodo esanti labai natūrali. Gal todėl, kad C. Pine’as šiaip jau yra pakankamai charizmatiškas veikėjas, o gal todėl, kad P. Jenkins žinojo, ką daro, ir mokėjo dirbti su savo aktoriais.

Viskas apsiverčia, kai pagrindiniai veikėjai persikelia į Londoną. Tada jau Gal Gadot tampa ta vadinamąja fish out of water. 1918-ųjų pasaulis jai kelia daug nuostabos ir klausimų. Kaip ir buvo galima numanyti, į siužetą įtrauktas ir moterų teisių aspektas. Tiesa, pakankamai saikingai ir organiškai, o ne garsiai rėkiant apie tai. Žodžiu, nors filmas ir turi daugybę šansų nulėkti nuo bėgių, jis visada išlaiko balansą. Ir netgi šiek tiek daugiau. Labai greitai pasijunti visiškai įsitraukęs į veiksmą, netgi imi simpatizuoti veikėjams. Ir ne tik G. Gadot ir C. Pine’ui. Pagalbiniai aktoriai vaizdo irgi negadina. Dar geriau tai, kad jų pakankamai nedaug (nes ir pati istorija palyginti nedidelė, lokali). Tai reiškia, kad visi jie filme turi ką veikti, atlieka kažkokią funkciją.

Kadras iš filmo „Nuostabioji moteris“
„ACME Film“ archyvas

Vienas didžiausių skundų, nukreiptų prieš „Žmogus iš plieno“ ir „Betmenas prieš Supermeną“, buvo toks, kad tai tarsi ir turėjo būti filmai apie superherojus, bet jokio herojiškumo ten nesimatė. Koks nors Supermenas greičiau jau buvo grėsmė pasauliui, o ne pagalba jam. Tuo tarpu „Nuostabioji moteris“ čia pasirodo kaip tikrų tikriausia herojė. Tokia įkvepianti ir norinti padėti. Šiek tiek per daug idealistiška, per daug naivi, bet šiuo atveju tai netgi suprantama ir veikia jos naudai. Tokia pakili nuotaika įtraukia gerokai labiau už tas nesibaigiančias kovos scenas, kuriose tiek daug garso ir šviesų, kad labai greitai paprasčiausiai pasijunti atbukęs.

Reikia pastebėti, kad G. Gadot ir C. Pine’as duetas yra labai pavykęs. Būna taip, kad dvi pagrindinės žvaigždės absoliučiai tarpusavyje nedera (žr. Natalie Portman ir Chris Hemsworth), bet šis atvejis tikrai ne toks. Superherojų filmuose meilės istorijos elementas pakankamai dažnai būna pritemptas, labai supaprastintas, netgi nereikalingas. P. Jenkins galėjo eiti lengviausiu keliu ir C. Pine’ą paversti tokiu apverstu damsel in distress, kurį Gal Gadot turi išgelbėti (kitaip tariant, savotiška našta). Tačiau iš tikrųjų jis turėjo ir asmenybę, ir ką veikti. Būtent tokio tipo antrąsias puses (jeigu neįmanoma be jų apsieiti) šiuose filmuose ir norėtųsi matyti.

Gal Gadot filme „Nuostabioji moteris“

Aišku, „Nuostabioji moteris“ tikrai nėra ir kažkoks nepamirštamas šedevras. Tam tikrų kliurkų vis tiek nepavyksta išvengti. Kaip jau buvo minėta, filmo pradžia tikrai nereikalingai ištęsta. Bendrą jo trukmę galima sumažinti dešimčia ar net penkiolika minučių ir niekas nebūtų prarasta. Pagrindinis blogietis taip prastai užsimaskavęs, kad tik jį pamatęs iš karto supranti, jog čia jis. Ir nors jis pats vietomis pakankamai intriguojantis, finalinė veiksmo scena kartais pavirsta kažkokiu beprasmiu chaosu.

Toji pabaiga tikrai galėjo būti paprastesnė ir subtilesnė. Tiesą sakant, veiksmo scenos apskritai gana problemiškos. Sulėtinimai ar pagreitinimai turėtų pridėti dramatiškumo, bet iš tikrųjų tiesiog blaško, ištraukia tave iš filmo. Lygiai taip pat kaip ir jų metu skambanti muzika. Kodėl „Nuostabiosios moteris“ pagrindinė muzikinė tema yra tokia, kokia yra, aš niekada nesuprasiu.

Nežinia, kas su DC visata bus toliau (Justice League anonsas atrodo tiesiog baisiai). Tačiau faktas, kad „Nuostabioji moteris“ yra geriausias jos produktas. Iki šiol. Čia esama tikrai nemažai pozityvių elementų. Norėtųsi, kad P. Jenkins pradėta kryptis būtų tęsiama toliau. Ar taip ir bus? Pagyvensim, pamatysim.

Filmo anonsas:

Šį kartą galima pradėti nuo nedidelės išpažinties, o gal tiesiog prisipažinimo. Nelaukiau aš naujojo DC produkto pavadinimu „Nuostabioji moteris“ (Wonder woman, 2017). Netgi galima sakyti, kad buvau pasirengęs jo aktyviai nemėgti. Gal tokios išankstinės nuostatos garbės ir nedaro, bet supraskite ir mane. Ankstesni DC filmai buvo kone įžeidimas akims, ausims ir smegenims, tad kas galėjo įtarti, jog šį kartą viskas bus kitaip. Juo labiau, kad ir pagrindiniai šio filmo elementai atrodė kažkokie absurdiški, pasmerkti kičui. Deivė-amazonė (koks simpatiškas personažas) Pirmajame pasauliniame kare (koks artimas laikotarpis). Nežinau, kolegos… Nežinau. Visgi,…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 7.5
Scenarijus - 7
Aktorių darbas - 7.5
Kinematografija - 7
Muzika - 5

6.8

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*