fbpx
Apdovanojimai, Filmų apžvalgos, Naujienos, Oskarai

„Oskarų“ animaciniai trumpametražiai 2018: negatyvi erdvė, Kobe Bryanto odė krepšiniui bei netikėtos pasakų interpretacijos

Kadras iš filmo „Negatyvi erdvė“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

Džiugu, kad „Oskarų“ apdovanojimams nominuotų trumpametražių rodymas kino teatruose tampa gražia tradicija. Lietuvos žiūrovai pirmą kartą atrasti šį malonumą turėjo galimybę prieš ketverius metus, tuomet jau po „Oskarų“ ceremonijos buvo rodomi dėl geriausio vaidybinio trumpo metro filmo besivaržę nominantai. Nuo tada „Oskarų“ trumpukai“ vienaip ar kitaip į kino teatrus grįžta kiekvienais metais. 2016 m. buvo nuspręsta rodyti ne tik vaidybinių, bet ir trumpametražių filmų programas dar iki pačios ceremonijos. 2017 m., deja, buvo rodyti tik vaidybiniai, tad tikrai verta pasidžiaugti, kad šiais metais vėl turime galimybę didžiajame ekrane pamatyti abi programas.

Tiesa, kiekvienais metais skiriasi ne tik pačių programų, bet ir miestų bei kino teatrų, kurioje jos yra rodomos, skaičiai. 2015 m. trumpukai startavo penkiuose Lietuvos miestuose, 2016 m. buvo rodomi net dešimtyje, pernai – Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Mažeikiuose, tuo tarpu šiemet bent jau kol kas „Oskarų“ trumpametražiais rodomi tik Vilniuje kino teatre „Pasaka“.

Tikrai ne kiekvienais metais nominantų programos būna vienodai įdomios ir įtraukiančios. Šiemet, kaip reta, stiprūs bei originalūs yra būtent geriausiam trumpametražiam animaciniui filmui nominuoti trumpametražiai, tad būtent šią programą norisi panagrinėti detaliau.

„Negatyvi erdvė“ (Negative space, 2017) / Prancūzija / rež. Ru Kuwahata, Max Porter

Kur nors keliaudami, kaskart susiduriame su tuo, kad nėra taip paprasta sutalpinti visus reikalingus daiktus ir tvarkingai juos sudėti į lagaminą. Tai netgi reikalauja ypatingų įgūdžių. Pagrindinio „Negatyvios erdvės“ herojaus tėvą neabejotinai galėtume pavadinti šios srities ekspertu. Jis visuomet preciziškai laikosi griežtų taisyklių: iš pradžių išdėlioti visus reikiamus daiktus, tuomet palikti tik pusė jų, o galinčius susiglamžyti sudėti pabaigoje. Čia tik dalis vertingos informacijos, kurios, jo manymu, gali prireikti norinti tobulai sutalpinti daiktus į lagaminą, bet taip pat tai yra ir vienintelis dalykas, kuriuo jis nori pasidalinti su savo sūnumi.

Apie anapilin iškeliavusius mylimus žmones mums neretai primena kartu praleistos akimirkos ar vien mums reikšmingos smulkmenos. „Negatyvi erdvės“ režisierės Ru Kuwahata tėvas buvo orlaivio pilotas, todėl labiausiai įstrigę vaikystė prisiminimai apie jį yra susiję su juo tėvo pasiruošimu darbui. Balti marškiniai, tiksliai sureguliuotas rankinis laikrodis bei ant sienos prikabintas reikiamų daiktų į kelionę sąrašas – jos žodžiais, svarbiausios tėvo atminties detalės. Būtent asmeninė patirtis įkvėpė sukurti trumpo metro animacinį filmą apie sudėtingus tėvo ir sūnaus santykius.

Paversti ironišką 150 žodžių Roon Koertge‘o poemą 5 minutes trunkančiu animaciniu filmu Ru Kuwahata ir Maxui Porteriui prireikė dvejų metų. Istoriją puikiai perteikia pasirinkta stop-motion animacija. Kelnės, kojinės, marškinėliai, pakabos, tarsi gyvatė susirangęs diržas, užtrauktukais keliaujantys automobiliai – šio trumpametražio personažai gyvena lagamine, kuris atstoja jiems visą pasaulį.

Filmo anonsas:

„Brangus krepšini“ (Dear basketball, 2017) / JAV / rež. Glen Keane

Ilgamečio „Disney“ kino studijos animatoriaus Gleno Keane‘o trumpametražis filmas „Brangus krepšini“  remiasi Kobe Bryanto eilėraščiu, kuriame krepšinio žvaigždė skelbia apie savo karjeros pabaigą. Eilėraščio tekstas – nepaprastai jautri ir nuoširdi odė krepšiniui. Kobe Bryantas prisipažįsta meile oranžiniam kamuoliui, lydėjusiam jį visą gyvenimą, ir dėkoja už krepšinio aikštelėje patirtas akimirkas.

Vaikystėje būsimam krepšininkui kamuolį atstodavo susuktos tėvo kojinės, o gerinti jo varymo įgūdžius padėdavo automobilių aikštelėje sustatytos kėdės. Glenas Keane‘as sumaniai vizualizuoja Kobe Bryanto prisiminimus, perteikdamas jų svarbą tolimesnei karjerai.

6 minučių trukmės filmas „Brangus krepšini“ įkvėpia nebijoti skirti savo gyvenimą didžiausiai aistrai, o  kompozitoriui Johnui Williamsui, kūrusiam garso takelius „Žvaigždžių karų“ ir „Hario Poterio“ franšizėms, emocionalia muzika pavyko tik sustiprinti šią filmo žinutę, kuria savo eilėraščiu norėjo perteikti Kobe Bryantas.

Filmo anonsas:

 „Maištingi rimai“ (Revolting Rhymes, 2016) / Didžioji Britanija / rež. Jan Lachauer, Jakob Schuh

„Maištingi rimai“ – populiaraus britų rašytojo Roaldo Dahlo šešių pasakų rinkinys, kuriuose žaismingai parodijuojami garsiausių pasakų siužetai. Jo „Pelenės“, „Džeko ir pupos stiebo“, „Snieguolės ir septynių nykštukų“, „Auksaplaukės“, „Raudonkepuraitės“ bei „Trijų paršiukų“ variacijose galima tikėtis alternatyvių, netikėtų finalų. Pavyzdžiui, Raudonkepuraitė gali nušauti vilką, o Snieguolė pavogti stebuklingą pamotės veidrodį.

Būtent šių (anti)pasakų ekranizavimu ėmėsi britų režisieriai Janas Lachauer‘as ir Jakobas Schuhas. „BBC One“ užsakymu, buvo sukurtos dvi dalys, kurių kiekviena trunka apie pusvalandį. „Oskarų“ statulėlę pretenduoja gauti būtent pirmoji dalis, kurios pabaigoje vilkas ruošiasi atkeršyti Raudonkepuraitei už savo sūnėnų nužudymą. Antroje dalyje persipina Pelenės ir Džeko istorijos.

„Maištingi rimai“ neišvengiamai prajuokina žiūrovą, tiesa, Quentino Blake‘o iliustracijų gerbėjams teks nusivilti, trumpametražio personažai neprimena knygų iliustracijų.

Filmo anonsas:

„Vakarėlis sode“ (Garden party, 2016), Prancūzija / rež. Florian Babikian, Vincent Bayoux, Victor Caire, Théophile Dufresne, Gabriel Grapperon, Lucas Navarro

Apleistą prabangų namą ir šalia jo esantį baseiną okupavusios varlės slepia šioje vietoje įvykusios istorijos pėdsakus.

Šešių režisierių komandos sukurta animacija yra tokia realistiška, kad žiūrovas akimirka net gali suabejoti, ar ekrane stebi ne filmuotas varles.

Filmo anonsas:

„Lou“ (2017) / JAV, rež. Dave Mullins

Šį „Pixar“ trumpametražį dalis Lietuvos kino teatrų žiūrovų jau turėjo galimybę išvysti prieš trečiąją „Ratų“ (Cars, 2017) dalį.

Vaikų darželio žaidimų aikštelės radinių dėžėje gyvena padaras vardu Lou. Būtent šių trijų raidžių trūksta ant dėžės esančio „Lost and Found“ užrašo. Kiekvieną vakarą jis surenka vaikų pamestus žaislus ir kitus daiktus, kad kitą dieną grįžę savininkai galėtų juos rasti, o vieną kartą Lou nusprendžia pamokyti didžiausią žaidimų aikštelės peštuką.

„Pixar“ kino studija pripratino žiūrovus prie savo kokybe ir kūrybiškumu visuomet išsiskiriančios animacijos, todėl ir lūkesčiai keliami jai visuomet kiek didesni. Šiemet „Pixar“ taip pat pateikė žiūrovams savo kokybės standartams nenusileidžiantį produktą, tačiau „Lou“ savo kūrybiškumu nusileidžia „Negatyviai erdvei“, nėra toks įkvėpiantis kaip „Brangus krepšini“, ne toks juokingas kaip „Maištingi rimai“ ir ne toks originalus bei realistiškas kaip „Vakarėlis sode“.

Kitu atveju „Lou“ galėtų nesunkiai nugalėti, tačiau šie metai trumpametražei animacijai, kaip reta, stiprūs, tad jeigu pilno metro animacijos kategorijoje galime neabejoti „Koko“ (Coco, 2017) triumfu, trumpametražių kategorijoje „Pixar“ nebus taip lengva pasiglemžti pergalę.

Filmo anonsas:

 

Likę be nominacijos: Senovės Kinų legendos, pabėgėliai bei art deco pasaulis

Kadras iš animacinio trumpametražio „Achoo“
Šaltinis: unifrance.org

Kiekvienais metais greta animacinių „Oskarų“ nominantų tradiciškai rodomos ir dar keletas. Šiemet „Oskarų“ trumpametražių seanse rodomos dar trys animacinės juostos. Nors ir nepelnę „Oskarų“ nominacijos, bet vis vien verti dėmesio: prancūzų „Achoo“ (2018), JAV režisieriaus „Piktžolės“ (Weeds, 2017) bei australų „Prarastos nuosavybės biuras“ (Lost Property Office, 2017).

„Achoo“ (2018) Prancūzija / rež. Lucas Boutrot, Élise Carret, Maoris Creantor, Pierre Hubert, Camille Lacroix, Charlotte Perroux

Senovės Kinijoje trys drakonai varžosi konkurse dėl geriausio ugnies šou. Du iš jų yra stipri ir galingi, o trečiajam teks įveikti savo silpnumą, norint dalyvauti Naujųjų metų šventėje. „Achoo“ – žavi legenda, pasakojanti apie fejerverkų atsiradimą, priversiantį prisiminti šį trumpametražį, kai kitą kartą išvysite fejerverkus.

Filmo anonsas:

http://www.youtube.com/watch?v=PGtoxtsmD8s

„Piktžolės“ (Weeds, 2017) / JAV / rež. Kevin Hudson

Matydama purve ir išdžiuvusioje žolėje mirštančius draugus, pienė nusprendžia leistis į kelionę – į netoliese esančią tobulą vietą, kur yra saulės spindulių ir vandens purkštukų. Trijų minučių trukmės pavojinga bei dramatiška pienės kelionė tampa metafora apie žmonių kovą ir viltį, ieškant geresnio gyvenimo.

Kevinas Hudsonas vadina „Piktžoles“ savo aistros projektu, kuriam įgyvendinti prireikė pusantrų metų. Režisieriui ir prodiuseriui pavyko surinkti komandą, kuri savanoriškai prie jo prisidėtų. K. Hundsonas įsitikinęs, jei mes sugebame jausti empatiją pienei, galbūt tai privers labiau susimąstyti ir apie panašioje situacijoje galinčius atsidurti pabėgėlius.

Filmo anonsas:

„Prarastos nuosavybės biuras“ (Lost Property Office, 2017) / Australija / rež. Daniel Agdag

Iš pirmo žvilgsnio šis trumpametražis filmas pasižymi visomis savybėmis, kurių reikia norint pelnyti „Oskarų“ nominaciją, tačiau lyginant su kitais konkurentais vis dėlto negali jiems prilygti.

„Prarastos nuosavybės biuras“ – universali, tvarkingai per 10 minučių papasakota istorija apie vienatvę ir atsidavimą darbui. Australų kūrėjų filmas pasižymi kokybiška stop-action animacija, gražiai panaudotais šviesų ir šešėlių atspindžiais ir kruopščiai atkurtu art deco pasauliu.

Filmo anonsas:

Animacinę „Oskarų“ trumpametražių programą dar bus galima pamatyti specialiame seanse kovo 1 d. 21:30 kino teatre „Pasaka“. Daugiau seansų – kitą savaitę.

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.