Festivalio „Scanorama“ archyvas
Nieko nuostabaus, jei išgirdus Alaino Resnais pavardę visų pirma prisimenate tokius monumentalius darbus kaip „Hirosima, mano meile“ (Hiroshima Mon Amour, 1959), „Naktis ir rūkas“ (Nuit et brouillard, 1955) „Praėjusiais metais Marienbade“ (L’année dernière à Marienbad, 1961). Šie kino kalbos ir formų galimybes tyrinėjantys bei plečiantys darbai įrašė režisieriaus pavardę į didžiųjų kino kūrėjų sąrašą. Žiūrovą, pažįstantį Resnais tik iš jo ankstyvosios kūrybos, ko gero nustebins didžiojo prancūzų režisieriaus pasakojimo stiliaus raida. Istorijos ir subjektyvios atminties sąsajas bei trauminių situacijų perteikimo galimybes kine nagrinėjančius darbus keitė kur kas lengvesnės, žaismingesnės, intelektualius ir populiariosios kultūros elementus derinančios istorijos.
Visgi kai kas nepasikeitė – 91-erių metų sulaukęs Alainas Resnais iki pat savo gyvenimo pabaigos išliko nepailstančiu naujos kino kalbos ieškotoju, nebijančiu eksperimentuoti su įvairiomis pasakojimo formomis ir žanrais. Jo kūrybinėje biografijoje rasime ir dokumentiką, ir miuziklus, ir mokslinę fantastiką, ir siurrealistines dramas, ir teatro pjesių adaptacijas. Svarbus Resnais kūrybos akcentas – kuriamo kino sąsajos su literatūra. Ne vienas jo filmas yra literatūros kūrinio adaptacija ar interpretacija.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
„Katino dienos“ (Life of Riley, 2014) – trečia Alaino Resnais anglų dramaturgo Alano Ayckbourno pjesės adaptacija. Skambant žaismingam garso takeliui žiūrovas nukeliamas į ryškiomis spalvomis nutapytą idiliškai atrodančią Jorkšyro grafystę. Kraštovaizdžiai, laikraščiai, dešinėje pusėje vairą turintys automobiliai – britiški, tačiau visi filme sutikti aktoriai kalba prancūziškai. Tai tik keletas konkrečios vietos reliatyvumą nurodančių veiksnių. Su realiais Anglijos kaimo kraštovaizdžiais kontrastuoja teatro sceną imituojantys interjerai ir eksterjerai. Sąmoningą įprastos kinematografinės kalbos bei jos kuriamos iliuzinės realybės atsisakymą pabrėžia ir grafinės iliustracijos (sukurtos prancūzų komiksų autoriaus Blutch) bei teatrinė aktorių vaidybos maniera.
Lyg teatro šiame filme būtų dar negana, veiksmas vyksta statomo spektaklio metu. Tad „Katino dienos“ – pagal pjesę pastatytas filmas, kuriame mėgėjus aktorius vaidinantys aktoriai repetuoja pjesę. Painoka? Matome spektaklį spektaklyje. Kinas imituoja teatrą, kviesdamas dalyvauti žiūrovą šiame šelmiškame žaidime.
Pagrindinio veikėjo, dėl kurio vyksta visas filmo veiksmas, Džordžo Rilio taip ir neišvystame, tačiau jo portretą perteikia nuolat apie jį kalbantys kiti veikėjai. Energingo, moterų dievinamo, gyvenimo džiaugsmu trykštančio provincijos mokytojo liga ir negailestingas nuosprendis – gyventi liko daugiausiai šeši mėnesiai – iš pagrindų supurto jo artimiausių draugų rato kasdienybę. Liūdna žinia ypač sukrečia Džeką (Michel Vuillermoz), turtingą verslininką, atsisakiusį drauge su Džordžu puoselėtų jaunystės svajonių apie kilnius ir prasmingus darbus. Džekui Džordžas yra teisingo gyvenimo pavyzdys, kuriuo vyriškis žavisi ir kuriam šiek tiek pavyduliauja. Pavydo pobūdis pasikeičia, kai Džeko žmona Tamara, jaučianti kartėlį dėl kone atviro vyro svetimavimo, pradeda flirtuoti su Džordžu. Drauge jie vaidina įsimylėjėlių porą statomame bendruomenės spektaklyje, į kurį Džordžas pakviečiamas, kad praskaidrintų paskutinius jo gyvenimo mėnesius, ir įvertinus faktą, jog pagal gydytojų prognozę vyriškis turėtų išgyventi iki premjeros dienos.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Visgi Tamara – ne vienintelė neatsispyrusi Džordžo kerams. Katrina (Alaino Resnais žmona ir mūza – Sabine Azéma) su savo nuobodoku, pedantišku vyru Kolinu (Hippolyte Girardot) taip pat vaidina statomame spektaklyje. Ją ir Džordžą jaunystėje siejo aistringas meilės romanas. Papildomo šurmulio įneša ir Monica – buvusi Džordžo žmona, kuri jaučia pareigą (o gal ją tik imituoja) pasirūpinti mirštančiu vyru. Džordžo dėl jo besipešančios moterys, atrodo, nė kiek netrikdo. Dar daugiau, it sąmoningai siekdamas šliūkštelėti alyvos į ugnį, vyriškis visas tris atskirai pakviečia praleisti su juo kelias savaites Tenerifėje. Konfliktas – neišvengiamas, tačiau jis tampa priežastimi stoti į akistatą su senokai neišspręstomis problemomis ir padeda filmo herojams geriau suprasti save bei tarpusavio santykius.
„Katino dienos“ – stilizuotas, komiškas, atlaidus ir šiek tiek melancholiškais potėpiais nutapytas filmas, kuriame realybė ir fikcija kartkartėmis taip susipina, jog sunku pasakyti, ar veikėjai vis dar repetuoja spektaklį, ar atveria realybėje konformistiškai nutylimas nuoskaudas ir abejones. Drįsčiau teigti, jog filmas labiau skirtas brandžiai auditorijai, mėgstančiai klasikinį teatrą ir literatūrą. Žinančiai, kaip lengva bėgant metams patikėti ar apsimesti, jog toks gyvenimas ir nieko čia nepakeisi. Auditorijai, kuriai nesvetimos užslopintos nuoskaudos, kovos nuovargis dėl to, kas kadaise buvo brangu ir atrodė be galo svarbu. Kita vertus, tai ir optimistiškas kūrinys, teigiantis, jog niekada nevėlu pradėti iš naujo, išdrįsti išsakyti savo tikruosius poreikius. Juk gyvenimo teatre žmogus nėra tiesiog pasyvus aktorius, ribojamas savo charakterio. Panorėjęs jis visada gali tapti režisieriumi: pažiūrėti tiesai į akis ir pripažinti sau pačiam, jog kai kurie norai ir svajonės liko praeityje, jie nebėra aktualūs ar realūs. Ir taip atrasti naują, artimesnę sau rolę.
Filmo anonsas:
