Paskutinis Andrzejaus Wajdos darbas „Povaizdis“ – klasikinė drama apie lenkų avangardo pradininką (apžvalga)

Kadras iš filmo „Povaizdis“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Paskutiniame savo filme „Povaizdis“ didysis lenkų kino meistras Andrzejus Wajda atiduoda pagarbą kitam vizualiojo meno meistrui – Wladyslawui Strzeminskiui. Tai paradoksaliai tradicinės formos pasakojimas apie menininką, savo kūryboje laužiusį įprastas normas ir nepailstamai ieškojusį naujos, savitos plastinės raiškos būdų.

Strzeminskį (Boguslaw Linda) matome tuo gyvenimo momentu, kai jis jau yra pripažintas menininkas. Studentų dievinamas dėstytojas ir autoritetas, bendravęs su tokiomis dailės pasaulio įžymybėms kaip Kazimiras Malevichius, Marcas Chagallas, Wassily Kandinsky. Strzeminskis buvo radikalios modernistinės unizmo teorijos kūrėjas, kubistus, konstruktyvistus ir suprematistus vienijusios grupės „Blok“ iniciatorius ir narys. Keletą metų Vilniuje gyvenęs ir dirbęs dalininkas kartu su V. Kairiūkščiu 1923 m. surengė „Naujojo meno parodą“, ženklinusią pirmuosius kubizmo, suprematizmo ir konstruktyvizmo žingsnius į Lietuvos dailę. Persikėlęs į Lodzę Strzeminskis įkūrė Aukštąją meno mokyklą, kurioje dėstė, rašė teorinius veikalus, tarp kurių garsiausias – iš tapytojo skaitytų meno teorijos paskaitų, estetinių refleksijų sudaryta „Vaizdo teorija“.

Filmo pavadinimas, nurodantis į 1948–1949 Strzeminskio kurtą „šviesos povaizdžių“ – optinių impresijų, sukeltų žiūrėjimo į saulę – seriją, tarsi sufleruoja kad bus daugiau kalbama apie patį menininką ir jo kūrybos pasaulį. Visgi tai filmas ne tiek apie tapytojo estetinį palikimą, kiek apie dramatišką už kūrybinę laisvę kovojančio individo susidūrimą su totalitarine sistema.

Kadras iš filmo „Povaizdis“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Atmetęs socialistinio realizmo doktriną 1950 m. Strzeminskis Kultūros ministerijos sprendimu netenka dėstytojo vietos Lodzės meno akademijoje, yra išbraukiamas iš Menininkų sąjungos sąrašų, nebeturi galimybės legaliai dirbti kaip dailininkas ir net nusipirkti tapymui reikalingų priemonių, parduodamų tik specializuotose parduotuvėse pateikus narystės Menininkų sąjungoje pažymėjimą. Sistema nuosekliai ir užtikrintai naikina nepaklusnų, jos sklandžiam veikimui grasinantį sraigtelį, atimdama iš menininko galimybę būti matomu, tada – galimybę kurti, o galiausiai – netgi egzistuoti.

Reklama

Saviraiškos laisvė ir politinė ideologija dažniausiai yra iš principo nesuderinami dalykai. Todėl menas kaip fundamentali spontaniško ir laisvo kūrybingumo pasireiškimo erdvė tampa vienu ryškiausių totalitarinių režimų taikinių. Viena vertus, jo svarba atmetama, kita vertus, jam tenka didžiulis dėmesys – vertinant pagal tai, kokios nuoseklios pastangos dedamos cenzūravimo mechanizmo sukūrimui, nepalankių, nekontroliuojamų elementų sistemingam naikinimui. Strzeminskis buvo meno ir menininko autonomija, neprivalėjimu paklusti socialinei funkcijai tikėjęs dailininkas, tad kompromisas, net ir vardan socialinio gėrio, kuriuo jį siekė įtikinti socialinio realizmo apologetai jam buvo tiesiog neįmanomas ir neįsivaizduojamas.

Wajda nuosekliai perteikia šią nelygią sistemos ir individo kovą, tačiau neapleidžia jausmas, jog taip papasakota istorija galėtų būti apie bet kokį kitą režimui neįtikusį ir jo sulaužytą menininką. Nepavyksta atidžiai įsižiūrėti į personažą, pajusti jo unikalių savybių, individualumo. Charakteriai išlieka šiek tiek trafaretški, santykiai tarp veikėjų atrodo formalūs, o dialogai dažnai skamba dirbtinai. Sistemos ir žmonių žiaurumas parodomas prikišamai, tiesmukai. Filme regime aiškias dichotomijas: juoda-balta, koloboravimas-rezistencija. Strzeminskio personažas iškyla kaip kankinys, beviltiškai kovojantis su bukais ir niekingais valdžios atstovais. Daugeliu atvejų filmo charakteriams tiesiog pritrūksta subtilesnių niuansų, kompleksiškumo.

Kadras iš filmo „Povaizdis“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Wajda sąmoningai vengė filmą paversti socialine drama, tačiau tai, ko buvo atsisakyta, kas liko už kadro rėmų išties intriguoja labiau nei tai, ką pamatome. Norisi išvysti daugiau tapytojo darbų ir ypač – sužinoti apie jo komplikuotus santykius su skulptore, meno teorijos darbų bendraautore Katarzyna Kobro. Buvusios žmonos personažas filme figūruoja kaip skeletas spintoje, apie kurį visi žino, bet vengia atvirai kalbėti. Tai skatina su biografija nesusipažinusį žiūrovą pasidomėti, kas gi išties įvyko tarp šių dviejų reikšmingų meno istorijos asmenybių.

„Povaizdis“  nukelia žiūrovus į niūrią realybę, kurioje neliko vietos laisvei ir spontaniškai saviraiškai. Filmo paletė – šaltos spalvos – kontrastuoja su ryškiais  dailininko darbais, ko gero taip, kaip kad jo kūryba kontrastavo su niveliuojančia, individualumą ir originalumą naikinančia režimo ideologija. „Akademinis įstatymas, įpareigojantis laikytis normų, įsteigtų ankstesnių autoritetų, paklusnaus ir pasyvaus išgyvenimo įstatymas, konservatyvus ir statiškas (taigi negyvas) įstatymas – turi būti pakeistas absoliutaus kūrybiškumo įsigalėjimu“, – dar 1924 m. rašė Strzeminskis. Tokios originalaus kūrybiškumo žiežirbos pritrūksta ir pačiam filmui, kuris neabejotinai laikytinas solidžia klasikine drama, tačiau nėra vienas iš tų darbų, dėl kurių visada prisiminsime ir žavėsimės Andrzejaus Wajdos kūryba.

Filmo anonsas:

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Paskutiniame savo filme „Povaizdis“ didysis lenkų kino meistras Andrzejus Wajda atiduoda pagarbą kitam vizualiojo meno meistrui – Wladyslawui Strzeminskiui. Tai paradoksaliai tradicinės formos pasakojimas apie menininką, savo kūryboje laužiusį įprastas normas ir nepailstamai ieškojusį naujos, savitos plastinės raiškos būdų. Strzeminskį (Boguslaw Linda) matome tuo gyvenimo momentu, kai jis jau yra pripažintas menininkas. Studentų dievinamas dėstytojas ir autoritetas, bendravęs su tokiomis dailės pasaulio įžymybėms kaip Kazimiras Malevichius, Marcas Chagallas, Wassily Kandinsky. Strzeminskis buvo radikalios modernistinės unizmo teorijos kūrėjas, kubistus, konstruktyvistus ir suprematistus vienijusios grupės „Blok“ iniciatorius ir narys. Keletą metų Vilniuje…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 6
Scenarijus - 5
Kinematografija - 6
Aktorių darbas - 7
Muzika - 6

6

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*