„Piktieji paukščiai“: labiau verslas nei filmas (apžvalga)

Kadras iš filmo „Piktieji paukščiai. Filmas“ „Acme Film“ archyvas

Kadras iš filmo „Piktieji paukščiai. Filmas“
„Acme Film“ archyvas

Šitą istoriją jūs, ko gero, jau esate girdėję. Kai George’as Lucasas kūrė pirmuosius „Žvaigždžių karus“, studijai jis pateikė pasiūlymą, kurio šios vadovai niekaip negalėjo atsisakyti. Režisierius atsisakė atlyginimo mainais už merchandise teises. Matyt, studijos vadovai tuomet tik pasijuokė iš kvailelio ir kukliai džiaugėsi sutaupę šiek tiek pinigų. Visgi laikas parodė, kad kvaileliai buvo jie, o pats Lucasas priėmė tiesiog genialų verslo sprendimą.

Per visą istoriją „Žvaigždžių karai“ sugeneravo apie 27 milijardus JAV dolerių pajamų. Tačiau bilietų pardavimų dalis tesiekia 4,2 milijardo. Didžiausias pajamų šaltinis yra žaislai. Iš įvairių merchandise licenzijų uždirbta apie 12 milijardų dolerių. Kitaip tariant, būtent su „Žvaigždžių karais“ Holivudas atrado frančizės verslo džiaugsmus. Nuo tų laikų praėjo beveik keturiasdešimt metų, per kuriuos kompanijų troškimas sukurti savo frančizę tik augo.

Šiandien jis toks stiprus, kad net prasidėjo prekės ženklų migraciją iš vienos medijos į kitą! Juk būtent taip ir atsirado filmas pavadinimu „Piktieji paukščiai“, sukurtas remiantis populiarumą jau beveik spėjusiu prarasti mobiliuoju žaidimu. Prisipažinkite, kai nervingai spaudinėjote savo telefono ekraną, sėdėdami ant tualeto, net neišsivaizdavote, jog iš tokio paprasto žaidimėlio įmanoma išspausti filmą. Klydote. Filmą išspausti pavyko. Visai vidutinišką, sunkiai, bet visgi pavyko.

Kadras iš filmo „Piktieji paukščiai. Filmas“ „Acme Film“ archyvas

Kadras iš filmo „Piktieji paukščiai. Filmas“
„Acme Film“ archyvas

„Piktų paukščių“ siužetas visiškai paprastutis, ne kartą matytas. Paukštis vardu Redas gyvena tokioje paukščių saloje, kurioje visi labai atsipalaidavę ir patenkinti. Tik štai Redas turi problemų su pykčio tramdymu. Galiausiai jis patenka į specialius kursus, kuriuose susipažįsta su kitais pagrindiniais personažais Čaku ir Bomba. Maždaug tuo pačiu metu į salą atsitrenkia ir armija kiaulių, su kuriomis akimirksniu susidraugauja visi išskyrus Redą, mat šios jam nekelia pasitikėjimo. Žinoma, ne be reikalo. Tokia tad paprasta istorija, kurios centre į paraštes nustumto veikėjo kelionė į pripažinimą ir šviesesnį rytojų…

Reklama

Jeigu visa tai jums atrodo pakankamai skysta, tai jūsų nuojauta šį kartą tikrai neapgauna. Taip ir yra. Mobilusis žaidimas tikrai nėra labai gera priežastis sukurti filmą. Ypač toks žaidimas, kuriame net ir siužeto nėra. Todėl „Piktieji paukščiai“ yra tokios keistos būties formos. Viena vertus, į jį bandyta sudėti visus elementus, kuriuos žmonės galėtų atpažinti iš žaidimo: veikėjus, paukščių šaudymą iš laidynių, animaciją, keistus garsus. Kita vertus, filmui to nepakanka, todėl atsiranda dialogų, linksmų scenų, fabulos poreikis. Poreikis, kuris taip ir lieka neatlieptas. Minėtieji elementai, kurie frančizėje jau buvo, lyg ir suveikia neblogai, bet visa kita, toks jausmas, padaryta, kaip pakliuvo. Tarytum prioritetas buvo ne sukurti gerą filmą, o tiesiog sukurti filmą ir taip įkišti koją į Holivudą.

Iš tikrųjų, tai net jokio tarytum čia nereikia. Tiesiog taip ir buvo. Per daug nesuabejojant galima teigti, jog šis filmas buvo labiau verslo, o ne kūrybinis projektas. Čia labai svarbios aplinkybės, kaip atsirado tiek filmas, tiek ir visa „Angry Birds“ frančizė.

Kadras iš filmo „Piktieji paukščiai. Filmas“ „Acme Film“ archyvas

Kadras iš filmo „Piktieji paukščiai. Filmas“
„Acme Film“ archyvas

Žaidimą sukūrė mūsų beveik kaimynai suomiai – kompanija „Rovio“. Iki „Angry Birds“ jie veikė dešimtmetį, per kurį spėjo sukurti keturiasdešimt įvairių žaidimų. Vieni buvo visiška nesėkmė, kiti – beveik sėkmė, bet prasiveržti taip ir nepavykdavo, o kompanija kelis kartus buvo ant bankroto ribos. Todėl, kai atėjo eilė 41-ajam žaidimui, suomiai nusprendė veikti kitaip. Užuot susitelkę į gameplay’jų ar patogų valdymą, ar gerą grafiką, jie pasišovė visų pirma sukurti lengvai atpažįstamus veikėjus. Tokius, kuriuos visi pamėgtų akimirksniu. Buvo išbandyta daugybė dizaino variantų, kol galiausiai atsirado Redas, Čakas, Bomba ir kiti. Visa kita, taip sakant, jau istorija. „Rovio“ taktika pasiteisino.

Tačiau tuojau pat iškilo naujas klausimas: kaip išsaugoti sėkmę? Žaidimų industrija – baisiai nepastovus žvėris. Šiandien tu žvaigždė, o rytoj tavęs jau niekas neatsimena. Iš esmės „Pikti paukščiai“ ir yra bandymas pasiūlyti atsakymą šiai problemai. Savo personažus „Rovio“ nori perkelti į kitas medijas ir gyventi iš merchandise’o. Tiesą sakant, jie net žaidimų kompanija savęs nebevadina. Ketinimų rimtumą geriausiai iliustruoja tai, kaip kurtas šis filmas.

Jūs gal manytumėte, kad teisės į filmą tiesiog buvo parduotos jau žinomoms studijoms, bet taip galvodami smarkiai klystumėte. „Rovio“ sąmoningai nusipirko animacijos kompaniją ir kūrybinio reikalo ėmėsi patys. Kitaip tariant, suomių tikslas tapti nauju „Disney“ ar „Dreamworks“, ir „Piktieji paukščiai“ yra pirmasis žingsnis to link.

Kadras iš filmo „Piktieji paukščiai. Filmas“ „Acme Film“ archyvas

Kadras iš filmo „Piktieji paukščiai. Filmas“
„Acme Film“ archyvas

Tačiau ką visą tai turi bendro su kinu kaip raiškos ar tiesiog pramogos forma? Iš tikrųjų tai nelabai ką. Tiesa yra tokia, kad filmo kūrimo motyvai ir istorija yra nepalyginamai įdomesni už jį patį. Šiame verslo plane matosi kūrybingumas, ambicija, inovatyvumas, drąsa… Nieko tokio „Piktuosiuose paukščiuose“ nėra. Nei kvapo. Filmas tiesiog juda į priekį be didesnės prasmės. Jos, ko gero, ir neturėjo būti. Reikėjo tiesiog startuoti, net nelabai svarbu kaip. Viskas dažniausiai primena padrikų scenų rinkinį, o ne nuoseklų kūrinį. Akivaizdu, kad kūrėjai turėjo kelias idėjas, o tada bandė jas kažkaip sujungti. Ištraukus iš bendro konteksto vieną kitą kelių minučių atkarpą net galėtum pamanyti, kad filmas visai pasisekė. Jame esama kelių visai linksmų minčių, įdomesnių sprendimų. Tačiau jos beviltiškai skęsta vidutiniškumo jovale.

„Piktieji paukščiai“ net pats iki galo nesupranta, kas jis yra. Vieną minutę akivaizdžiai pataikaujama patiems mažiausiems žiūrovams, kuriems tikrai daug džiaugsmo suteiks mieli padarėliai ar orą gadinančios kiaulės. Tačiau jau kitą minutę iš kažkur pasipila nelabai gudriai užmaskuoti juokeliai apie antrą galą arba aliuzijos į popkultūros elementus, kurių vaikai tiesiog fiziškai negalėtų atsiminti. Scenaristai klaviatūros klavišus, matyt, spaudinėjo net suprakaitavę, nes visgi kažkaip reikėjo išspausti tas pusantros valandos iš medžiagos, kurios realiai pakaktų ne daugiau nei dešimčiai minučių.

Ir vis dėlto tai nesvarbu. Visa tai nesvarbu. Filmo kokybė čia absoliučiai antraeilis dalykas. „Rovio“ kūrinio kokybė nelabai domina. Svarbiausia, kiek jis uždirbs pinigų. Investicijos turi atsipirkti, frančizei reikia įkvėpti šviežio oro gurkšnį. Ir panašu, jog tai pavyks padaryti. Filmas kainavo palyginti nedaug – apie 73 milijonus JAV dolerių. Šią sumą jau pavyko padvigubinti. Jeigu pajamos pasieks bent 350 milijonų JAV dolerių, „Rovio“ galės būti tikri, kad jų planas išdegė, o jūs galėsite būti tikri, kad tie pikti paukščiai dar labai ilgai mirgės jūsų akiratyje.

Norite jūs to ar nenorite.

Filmo anonsas:

Šitą istoriją jūs, ko gero, jau esate girdėję. Kai George’as Lucasas kūrė pirmuosius „Žvaigždžių karus“, studijai jis pateikė pasiūlymą, kurio šios vadovai niekaip negalėjo atsisakyti. Režisierius atsisakė atlyginimo mainais už merchandise teises. Matyt, studijos vadovai tuomet tik pasijuokė iš kvailelio ir kukliai džiaugėsi sutaupę šiek tiek pinigų. Visgi laikas parodė, kad kvaileliai buvo jie, o pats Lucasas priėmė tiesiog genialų verslo sprendimą. Per visą istoriją „Žvaigždžių karai“ sugeneravo apie 27 milijardus JAV dolerių pajamų. Tačiau bilietų pardavimų dalis tesiekia 4,2 milijardo. Didžiausias pajamų šaltinis yra žaislai. Iš įvairių…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 3
Scenarijus - 3
Įgarsinimas - 3
Animacija - 8.5
Muzika - 3

4.1

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*