Piratavimas: kasdienių poreikių tenkinimas internete pažeidžiant autorių teises (interviu)

Dina Adomavičiūtė

Dina Adomavičiūtė
Irmos Tumalovičiūtės nuotrauka

„Nuosekliai daugėja ginčų dėl intelektinės nuosavybės teisės pažeidimų“, – sako Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorius, advokatų kontoros „Borenius“ advokatas dr. Statys Drazdauskas. Teigdama, kad Vakarų Europoje autorių teisių apsauga veikia ženkliai geriau jau vien dėl gyventojų sąmoningumo ir atsakingumo, jam pritaria ir Lietuvos antipiratinės veiklos asociacijos pirmininkė, advokatė Dina Adomavičiūtė. Spalio 9–16 d. vykstantis festivalis „In Latino“ dalijasi pokalbiu, aktualiu ne tik teisininkams ar kūrėjams, bet ir visiems dirbantiems meno, kultūros ar komunikacijos srityse.

Ar daug bylų jūsų profesinėje patirtyje susiję su autorių teisių pažeidimais? Kokie pasitaiko dažniausiai?

Stasys Drazdauskas: Tokių bylų nėra ypatingai daug, tačiau ginčų dėl autorių teisių pažeidimų nuosekliai daugėja. Jų atvejai dažniausiai yra individualūs ir skiriasi savo aplinkybėmis. Pavyzdžiui, teko atstovauti teisme bendrovei, kurios duomenų bazę nukopijavo kita bendrovė, nusprendusi pradėti konkuruojančią veiklą. Kadangi kliento duomenų bazė buvo pasiekiama viešai internetu, konkurentui atrodė, kad galima pasinaudoti kito asmens įdirbiu, pačiam neinvestuojant. Kitoje byloje ginčijosi du interneto portalai, kaltindami vienas kitą publikuojamų straipsnių kopijavimu. Teko atstovauti ir teatrui, pagal kurio užsakymą režisierius, sukūręs spektaklį, ėmė rodyti jį kitame teatre, pažeisdamas užsakovo teises.

Nors autorių teisės pažeidžiamos skirtingais būdais, neretai pažeidimai daromi siekiant komercinės naudos ir panaudojant, atrodytų „nemokamą“ ir visiems prieinamą turinį, nesusimąstant apie galimą teisių pažeidimą.

Kaip manote, autorių teisės dažniausiai pažeidžiamos dėl to, kad vartotojams trūksta žinių, ar daugiau yra tyčinių atvejų?

Reklama

Dina Adomavičiūtė: Manau, šios abi priežastys yra svarbios. Tik pastaroji sunkiau pašalinama – beveik neįmanoma humaniškomis priemonėmis pakeisti tyčia nusikalsti linkusio asmens. Norisi tikėti, kad tokių pažeidėjų yra mažuma.

D.: Kalbant apie vartotojų daromus pažeidimus, kurie paprastai susiję su neteisėtai platinamų filmų, programinės įrangos, muzikos kopijavimu, manau, kad dažniausiai vartotojai (bent jau intuityviai) tikrai supranta, jog gaudami svetimą turinį neribotais kiekiais be atlygio, pasinaudoja kitų asmenų intelektinės veiklos rezultatais, investicijomis. Tačiau, mano manymu, tai dažniausiai daroma neturint galimybės gauti tą turinį teisėtai ir už atlyginimą. Manau, kad esant pigioms, paprastoms, greitoms alternatyvoms, vartotojai tikrai rinktųsi teisėto naudojimo priemones.

Kokių veiksmų imamasi, kad būtų išlaikytas balansas tarp autorių teisių apsaugos ir vartotojų poreikių?

S.: Šiuo atveju, autorių teisės be abejonės yra svarbiau. Juk neįteisiname vagystės vien dėl to, kad mažas pajamas turintys asmenys nori tų daiktų, kuriuos turi turtuoliai. Tačiau vartotojų poreikiai yra svarbus indikatorius identifikuojant, kuria linkme turi judėti verslas. Esu tikra, kad einant teisingu keliu galima vienu šūviu nušauti du žingsnius – apsaugoti kūrėjus ir patenkinti vartotojų poreikius.

D.: Manau, kad visi turėtų jaustis atsakingais ir siekti, kad piratavimo būtų mažiau – tiek autoriai, tiek kūrybinė industrija, tiek valstybė. Be abejo, tiesiogiai už piratavimą, pirmiausia yra atsakingi patys piratai. Šiuo metu įstatymai netinkamai subalansuoja autorių teisių apsaugą ir vartotojų interesus, tačiau pakeisti esamą teisinį reglamentavimą yra labai sunku. Gali būti, kad šias problemas savaime išspręs naujosios technologijos, kurios, beje, tas problemas ir sukėlė.

Jau dabar yra techninės galimybės, pavyzdžiui, Lietuvos muzikos repertuarą padaryti prieinamu visiems vartotojams ir kartu fiksuoti, kiek kiekvienas jų, kokios muzikos klauso. Tai reiškia, kad galima taikyti labai tikslias apmokestinimo schemas, t. y. kad vartotojas mokėtų tik tiek, kiek naudoja. Kuo daugiau vartotojų naudosis kūriniais, tuo mažesnė kainą galės būti taikoma. Tačiau techninės galimybės yra ribojamos teisiniais barjerais. Kita vertus, nuo 2016 m. balandžio 10 d. turi būti įgyvendinta naujoji ES direktyva, kuri sudaro sąlygas lengviau licencijuoti muzikos kūrinius ES teritorijoje. Šiuo metu, licencijos turi būti sudaromos kiekvienoje ES valstybėje atskirai.

Ar kūrėjai gerai žino savo teises? Ką patartumėte kiekvienam viešinančiam savo kūrinius internete?

D.: Autoriams, kurie ketina skelbti savo kūrinius įvairiose muzikos, nuotraukų, video talpinimo platformose, reikėtų pasidomėti, kokios teisės yra suteikiamos šių platformų valdytojams, taip pat, kokias teises turės tų sistemų vartotojai. Dažnai autoriai gali pasirinkti, kad jų kūrinys bus laisvai prieinamas visiems lankytojams, ir netgi su teise naudoti komerciniais tikslais. Paprastai tokiais atvejais suteikiamos CC (creative-commons) licencijos, kurių paskirtis yra padaryti kūrinį teisėtai prieinamą kuo platesniam ratui. Tačiau pasirenkant šių licencijų rūšį, reikia būti atsargiems, nes, pavyzdžiui CC0 tipo licencija reiškia, kad autorius suteikia visiems visas įmanomas teises. Kitos CC licencijos gali riboti arba leisti komercinį panaudojimą, išvestinių kūrinių kūrimą.

Jauniems ar mažiau žinomiems autoriams viešas kūrinių skelbimas yra gera priemonė populiarinti savo kūrybą. Labiau žinomi autoriai turėtų atsargiau viešai skelbti kūrinius, nes jų turima reputacija ir taip gali pakankamai skatinti vartotojus įsigyti mokamą turinį.

Ar galima smerkti žmogų, pavyzdžiui, besidomintį kinu, tačiau neturintį kitų galimybių pažiūrėti naujausius filmus, kaip tik parsisiuntus internetu? Kokią išeitį siūlytumėte, kad jis netaptų įstatymų pažeidėju?

S.: Labai gaila, tačiau šiame pasaulyje mes galime gauti ne viską, ko užsigeidžiame. Net jeigu galime ką nors gauti darydami teisės pažeidimą, pasiteisinti labai dideliu noru negalime. Todėl taip, aš manau, kad galima smerkti žmogų, kuris tenkina savo poreikius pažeisdamas autorių teises.

D.: Pagal galiojančius įstatymus, piratinių kopijų siuntimasis yra vienareikšmis teisės pažeidimas, kuris negali būti pateisinamas poreikiu žiūrėti naujausius ir kine nerodomus filmus ar per televiziją netransliuojamas laidas. Žinoma, galima suprasti priežastis, dėl ko toks pažeidimas yra daromas, tačiau, kaip minėjau, tai nesušvelnina teisinės atsakomybės.

Efektyviausia priemonė, mažinanti piratavimą, mano nuomone, yra sudarymas galimybės pasiekti teisėtą turinį paprastai, greitai ir nebrangiai. Šiuo metu Lietuvoje jau veikia „Spotify.com“, „Rdio.com“, „Deezer.com“, dainas taip pat galima nusipirkti per „Apple“ kompanijos „iTunes“ sistemą. Lietuvoje galima pasinaudoti ir teisėtos filmų, televizijos šou įrašų prieiga per „Xbox.com“, „Amazon.com“. Neseniai „Google“ pradėjo Lietuvoje teikti knygų ir filmų platinimo paslaugą per „Google Play“ sistemą mobiliuosiuose įrenginiuose. Kuo toliau, tuo daugiau bus galimybių pasiekti teisėtą turinį. Statistiniai duomenys rodo, kad teisėto turinio vartotojų skaičius ir atitinkamai gaunamų pajamų sumos pastaraisiais metais drastiškai didėja.

Ar nurodant teksto, nuotraukos, kito kūrinio autorių, tačiau negavus jo sutikimo, bausmė švelnėja?

D.: Nurodydamas, kad panaudotas kūrinys yra kito autoriaus, pažeidėjas bent jau nepasisavina autorystės pats, t. y. nesukuria įspūdžio, kad kūrinys yra paties pažeidėjo. Šiuo požiūriu pažeidimas yra švelnesnis. Tačiau tai jokiu būdu nepašalina atsakomybės.

Kokios yra sankcijos už, pavyzdžiui: nuotraukos, citatos, filmo epizodo, dainos ištraukos panaudojimą?

D.: Vartotojai, kurie internetu neteisėtai kopijuoja (siunčiasi) kūrinius, gali būti nubausti iki 2 000 Lt bauda. Kūrinių teisių turėtojai taip pat gali reikalauti atlyginti visą žalą, padarytą dėl jų teisių pažeidimo. Ji gali būti apskaičiuojama pagal neteisėtų kopijų rinkos kainą. Kai žalą apskaičiuoti yra sudėtinga, teisių turėtojas gali reikalauti priteisti kompensaciją, kurios dydis priklauso nuo pažeidėjo kaltės, pažeidėjo gaunamų pajamų, pažeidimo pasekmių, pažeidimo priežasčių, ir gali siekti iki 130 000 Lt. Neteisėtai panaudojus vieną fotografiją, žalos arba kompensacijos dydis greičiausiai būtų artimas šios nuotraukos teisėto įsigijimo kainai rinkoje.

Kokios bausmės gresia tinklaraštininkams, tarkime, pasidalinusiems nuotraukomis be jų autoriaus sutikimo? Ar jiems galioja tos pačios nuobaudos, kaip ir žiniasklaidos priemonėms?

D.: Pažeidėjų atsakomybė už autorių teisių pažeidimus nepriklauso nuo jų statuso, todėl atsakomybė bus vienoda tiek tinklaraštininkui, tiek žiniasklaidos priemonei. Kita vertus, jeigu teisių turėtojas reikalautų priteisti kompensaciją, jos dydis priklausytų nuo pažeidėjo gaunamų pajamų. Taigi, gali būti taip, kad kompensacija bus priteista didesnė iš tinklaraštininko, gaunančio dideles pajamas, negu kad iš žiniasklaidos priemonės, kuri uždirba palyginti mažiau (žinoma, nevertinant visų kitų kompensacijos dydžiui reikšmingų kriterijų, kuriuos minėjau). Be abejo, paprastai žiniasklaidos priemonių pajamos būna didesnės negu tinklaraštininkų, todėl tikėtina, kad jų atsakomybė būtų didesnė.

O koks yra socialinių tinklų vaidmuo šioje teisinėje sistemoje? Ar žiniasklaidos priemonei, įmonei, pagaliau fiziniam asmeniui priklausančiame socialinio tinklo „Facebook“ profilyje pasidalijus nuotrauka, pažeidžiamos jos autoriaus teisės? Ar už tai gresia tokios pat baudos?

D.: Socialiniai tinklai nepakeičia jokių teisinių principų ar reikalavimų, taikomų autorių teisių apsaugai. Tai tik nauja techninė priemonė, kūriniams kopijuoti ir platinti. Paskelbus nuotrauką socialiniuose tinkluose autoriaus teisės bus pažeidžiamos, jeigu nuotrauka buvo įkelta ar nukopijuota (atsisiųsta) iš interneto erdvės be autoriaus leidimo ar sutikimo. Žinoma, jeigu paskyros savininkas ne pats įkelia nuotrauką į savo paskyrą, o pasidalija jau socialiniame tinkle paskelbta nuotrauka, pažeidimo greičiausiai nebus. Nuotraukos kopijos neteisėtas paskelbimas „Facebook’o“ puslapyje yra lygiai toks pat pažeidimas, kaip ir nuotraukos išspausdinimas laikraštyje. Skirtumas gali būti tas, kad neteisėtą kopiją matanti auditorija gali būti žymiai didesnė, taigi, ir pažeidimas bus sunkesnis. Teisinių sankcijų sistema yra tokia pati.

Ar Lietuvoje esanti situacija panaši į vyraujančią Europoje ar net Lotynų Amerikoje?

S.: Deja, patikimų tyrimų Lietuvoje nebuvo atlikta. Tačiau sprendžiant iš to, kad interneto prieinamumas ir sparta vis didėja, ko gero, galima daryti išvadas, kad ir piratavimo lygis per pastaruosius 5 metus yra išaugęs. Vakarų Europos situacija, mano žiniomis yra ženkliai geresnė. Viena iš didžiausių priežasčių – gyventojų sąmoningumas ir atsakingumas. Lotynų Amerika per pastaruosius kelerius metus taip pat kenčia nuo piratavimo, pagal pagrindines rinkos ataskaitas, piratavimo lygis siekia daugiau nei 50 proc. Nors Lotynų Amerikoje vis dar žinoma fizinio piratavimo problema, interneto piratavimas vis didėja.

D.: Lotynų Amerikos valstybių patirtis autorių teisių (kaip ir kitos intelektinės nuosavybės) apsaugos srityje yra labai panaši į Lietuvos. Andų Bendrijoje (Bolivija, Kolumbija, Ekvadoras, Peru), taip pat Pietų Bendrojoje Rinkoje (Argentina, Brazilija, Urugvajus, Paragvajus, Venesuela) atsisakius izoliacinės ekonominės politikos buvo pradėta stiprinti intelektinės nuosavybės apsauga nuo praėjusio amžiaus 8 dešimtmečio. Prieš dešimtmetį ir dar anksčiau teisinės sistemos šiose šalyse iš esmės atitiko pasaulinius standartus, nustatytus Pasaulinės Intelektinės Nuosavybės Organizacijos taip pat Pasaulinės Prekybos Organizacijos rėmuose priimtų tarptautinių sutarčių. Žinoma, pripažįstama, kad teisinių reikalavimų realus įgyvendinimas, kova su piratavimu vis dar yra pakankamai dideli iššūkiai šiame regione. Tačiau pastaraisiais metais veikla stiprinant autorių teisių gynimą dramatiškai intensyvėja.

Kam bus skiriama daugiausia dėmesio paskaitoje* „Piratavimo priežastys ir kovos su piratavimu strategija“?

S.: Aptarsime naujausius audiovizualinių kūrinių apsaugos būdus, kurie kartu reiškia ir kovos su piratavimu priemones, duosime patarimų autoriams, kaip elgtis, norint apsaugoti savo kūrinius. Aptarsime situaciją Lotynų Amerikoje.

Kam bus skiriama daugiausia dėmesio paskaitoje* „Autorių teisių apsauga ir visuomenės prieigos prie kūrybos teisės“?

D.: Paskaitoje bus siekiama paaiškinti principinius autorių teisės tikslus, t. y. ko siekiama saugant autorių teises, kodėl ši apsauga reikalinga. Prisiminsime ir pagrindinius apsaugos principus, t. y. kada kūrinys tampa saugomas, kokiomis sąlygomis galima juo naudotis. Tuomet bus analizuojama, ar dabartiniai apsaugos reikalavimai yra suderinami su dabartine situacija, kuomet visuomenei reikalinga greita ir patogi prieiga prie kūrybinio paveldo.

Nagrinėsime ir keletą praktinių klausimų, kurie gali rūpėti auditorijai – kaip teisėtai panaudoti svetimą kūrinį savo tinklaraštyje, straipsnyje, leidinyje, kaip atpažinti, ar viešai prieinamas muzikos įrašas, ar filmas yra teisėtas.

*Teisininkai Dina Adomavičiūtė ir dr. Statys Drazdauskas skaitys minėtas paskaitas spalio 13 d., 16 val. (Vilniaus universitetas, I rūmai), ir spalio 14 d., 16 val. (Vilniaus dailės akademija).

Visą festivalio „In Latino 2014“ programą rasite čia – http://kinopavasaris.lt/inlatino/

9-asis festivalis „In Latino“ vyks 2014 m. spalio 9–16 dienomis. Šiemet didžiausias dėmesys bus skiriamas Kolumbijai: kinui, muzikai, fotografijai, maistui ir kitiems jos kultūros atspindžiams. Nepaisant to, kaip ir kasmet, „In Latino“ supažindins ir su kitomis Lotynų Amerikos šalimis. Dauguma festivalio renginių – nemokami. Projektą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kūrybinės veiklos, autorinių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programa. Žiūrovų apklausą vykdo TNS LT.

Festivalis „Kino pavasaris“

Festivalis „Kino pavasaris“

Vilniaus tarptautinis kino festivalis (VTKF) „Kino pavasaris“ yra didžiausias kino renginys Lietuvoje. Sukurtas 1995 metais, festivalis vieno didžiausių ir gausiausiai lankomų renginių šalyje vardą užsitarnavo pateikdamas žiūrovams kruopščiai atrinktą, didžiuosiuose pasaulio festivaliuose kino profesionalų ir mėgėjų įvertintą kino programą.
Festivalis „Kino pavasaris“

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*