fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Po oda“ – žiūrovo panirimas į klampią siurrealistinę kino juostą

Kadras iš filmo „Po oda“ Šaltinis - liveforfilmsg.com
Kadras iš filmo „Po oda“, Šaltinis - i.ytimg com
Kadras iš filmo „Po oda“
Šaltinis – i.ytimg com

Šiame filme nėra siužeto. Scarlett Johansson vaidinama bevardė veikėja vairuoja autobusiuką, vilioja vyrus, kuriuos vėliau nužudo, dar parodomas motociklininkas, užpuolimas finalinėje scenoje ir… būtų tiek. Tai nėra minusas. Kubricko „Kosminėje Odisėjoje“ (2001: A Space Odyssey, 1968) visko vyksta turbūt dar mažiau (ir netrukdo jam būti vienu genialiausiu mokslinės fantastikos filmu, ar ne?), bet yra pakankama priežastis, kodėl „Po oda“ (Under the Skin, 2014) gali tapti galvos skausmu žiūrovui. Vizualus pateikimas taip pat yra itin interpretacinio pobūdžio (juostoje rodoma nemažai neaiškios paskirties objektų, šviesų) ir dar labai nepatogus – rodomi nuogi susijaudinę žmonės, neurofibromatoze (atrodo panašiai kaip dramblialigė) sergantis vyras bei gąsdinantys siaubo filmo elementai. Siurrealistinis Jonathano Glazerio kūrinys daugelį paprasčiausiai sunervins, o kitus vers paieškoti filmo idėjos po makabriškos juostos oda.

„A, D, T,… Trr.. B..p..pil..pilnas..pildyti…“ – maždaug tokie yra Scarlett Johansson veikėjos pirmieji ištarti žodžiai, kuriais ji kabinasi į eilinio Žemės gyventojo kasdienybę. Žemės, mat panašu, jog veikėja yra fantastinė būtybė, kuri tyrinėja gyventojų santykius, ypač kūno reikšmę. Veikėja tikrąja to žodžio prasme įsikūnija į pavogtą moters kūną, o tuomet bando pažinti aplinkinius, tiksliau, vienišų vyrų kūnus, kuriuos suvilioja užkalbindama gatvėje. Dialogai paprasti ir greitai užmirštami, kai veikėjai atsiduria tik paslaptingu garso takeliu užpildytoje erdvėje. Ateivė ramiai žengia aklinai juodu kambariu į priekį, o ją sekantys vyrai nugrimzta klampynėje, kurioje, kaip vėliau galima pamatyti, miršta, mat jų oda pradeda bliūkšti ir jie susprogsta it balionai.

Tokie filmo vingiai paverčia jį nebe fantastiniu kūriniu, o tikrai baugiu siaubo filmu. Prie to prisideda kontrastas tarp mistinių scenų ir realizmo. Kol Johansson renkasi auką, filmas atrodo gan buitiškas. Derėtų žinoti, jog aktoriai (vaidinę aukas) nežinojo, jog buvo filmuojami ir leidimas panaudoti scenas filmui buvo gautas tik po to. Toks režisieriaus sprendimas – ganėtinai vykęs. Visi aktoriai darbą atlieka puikiai, net ir Scarlett, kurios aktoriniai gebėjimai dažnai kelia abejonių, šiam vaidmeniui neblogai tinka.

Kadras iš filmo „Po oda“, Šaltinis - dvdactive.com
Kadras iš filmo „Po oda“
Šaltinis – dvdactive.com

Vienintelis, kurio pasigaili ateivė, yra dramblialige sergantis vyras. Deformuotas kūnas iš pradžių glumina su žemietiškomis tradicijomis nesusipažinusią ateivę – ši neišskiria vyro iš kitų ir netgi nesupranta, kodėl kiti žmonės gali vengti sergančiojo. Į jį ateivė pažvelgia kaip į veidrodį (veidrodžio motyvas kartojasi ir tikrąja to žodžio prasme, kai veikėja stebi save veidrodyje, atsispindi mašinų, stendų stikluose ir juodajame žudymo kambaryje) ir suvokia, jog oda tėra niekingas apvalkalas, suteikiantis kūnams milžinišką reikšmę.

Dar vienas kontrastingas momentas be siurrealistiška-realistiška yra gražu-šlykštu. Šlykštumas jau aptartas – jis perteikiamas žudymo momentais, nedailiais kūnais. Tačiau grožėtis tikrai yra kuo. Pirma, tai Scarlett Johansson, kuri atrodo nepriekaištingai, palyginus su aplinka ir purvinu Škotijos kraštovaizdžiu. O šis, savo ruožtu, yra puikiai kinematografiškai perteiktas. Kadrai statiški, bet kompozicija dažnai neįprasta. Galima pajusti, jog Jonathanas Glazeris turi daug reklamos kūrimo patirties ir darniai dirbo su filmo operatoriumi. Prieš tai ne be reikalo minėtas Stanley Kubrickas – „Po oda“ stilius turi panašumo tiek su šiuo kūrėju, tiek ir su kitais šių laikų estetais, pavyzdžiui, Nicolas Windingu Refnu, kurio „Atleidžia tik Dievas“ (Only God forgives, 2013) yra būtent tai, kas pirmiausiai šauna į galvą žiūrint „Po oda“: tikslumas, šaltumas, vizualus grožis ir beprasmis žiaurumas.

Pretenzingas „Po oda“ yra originalus, puikiai derinantis visus pagrindinius filmo aspektus, tačiau labai specifiškas ir patiks ne visiems. Vis tik netradicinio kino gerbėjams, linčiškų filmų fanams, derėtų pamatyti, kas slepiasi po Scarlett veikėjos oda, tačiau tegu tai daro tik šaltų nervų žiūrovai, mat filmas, kaip ir pagrindinė veikėja, įvilioja į savo tamsius užkaborius, įklampina ir suklaidina, o išvydus tiek daug šiurpaus turinio ir vaizdo scenų – gali priversti subliūkšti iš pasišlykštėjimo.

Filmo anonsas:

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.