Po padidinamuoju stiklu: jaunoji lietuvių kino kūrėjų karta

Kadras iš trumpametražio filmo „Man dvim keli“
Kino festivalio „Scanorama“ archyvas

Pasinaudosiu kino kritikės Živilės Pipinytės pasakymu, jog nuo to, kokį kiną šiandien kuriame, priklauso ne tik lietuviško kino, bet ir Lietuvos ateitis. Nieko naujo – ateitis visuomet siejama su jaunąja karta. Todėl domėtis ir sekti jų progresą vertinga ir reikalinga.

Lina Kaminskaitė-Jančorienė rašydama apie lūžį lietuviškame kine teigia, kad tiek dvidešimtmečių, tiek trisdešimtmečių lietuvių režisierių kūrybą galima gretinti ir lyginti. Visiškai su tuo sutinku ir šiame straipsnyje juos vadinsiu jaunąja lietuviško kino kūrėjų karta. Mano tikslas nėra išvardinti ir pagirti visus kuriančius, verčiau glaustai perteikti, kas jie tokie ir apie ką kalba.

Naujosios kartos režisieriai – ne tik iš „akadės“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, LMTA), nors ši mokykla yra tapusi pagrindine „kalve“. Kuklus žiupsnis jaunųjų kūrėjų yra atėję iš kitos krypties studijų ar universitetų – pavyzdžiui, Karolis Kaupinis (g. 1987) yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto alumnas, Gabrielė Urbonaitė (g. 1993) studijavo Emersono koledže JAV. Be to, ne visi iš jų gimė nepriklausomoje Lietuvoje, todėl kūrėjų vaikystės pasauliai gali būti šiek tiek skirtingi.

Taisykles laužyti gali ne visi

Apie požiūrio pokyčius kine galėtų rodyti tradicijų atsisakymo, savito braižo, eksperimentavimo ženklai. Festivalio „Kino pavasaris“ lietuviškų filmų programos sudarytoja, „Meno avilio“ projektų vadovė Mantė Valiūnaitė sako, kad norint laužyti ir eksperimentuoti su nusistovėjusiomis normomis yra būtini du elementai. Pirmiausia, svarbu puikiai išmanyti ir valdyti konvencionalią kino kalbą, kad būtų aišku, ką ir kaip galima keisti. Čia prisimenu, ką pastebėjo Ž. Pipinytė rašydama apie 2017-ųjų „Kino pavasario“ lietuviškus filmus – „Šventąjį“ ir trumpametražius: „Jauni kūrėjai turi daug pretenzijų, bet mažai profesinių įgūdžių.“ Šis jos komentaras primena apskritai jaunajai kartai dažnai metamus „kaltinimus“ esą Y karta (ta, kuri gimė po 1984-ųjų – KINFO) per daug pasitiki savimi.

Reklama

Interviu su Mante Valiūnaite
Nuotraukos autorė: Monika Daužickaitė

Antras eksperimentavimui būtinas elementas, yra idėja ar tema, kuri pati šauktųsi taisyklių laužymo. „Jaunųjų lietuvių režisierių trumpametražiuose filmuose galima atrasti drąsesnių formos sprendimų, bet vyrauja gana konvencionalūs filmai. Tačiau kartais geriau sukurti labai stiprų, nuoširdų, bet paprasta kino kalbą kalbantį filmą, nei eksperimentuoti ir laužyti taisykles be pagrindo“, – teigia Mantė.

Paklausta, kurie iš paskutinių matytų filmų labiausiai išsiskiria savo forma kino festivalio kuratorė nurodo du trumpametražius filmus – Karolio Kaupinio filmą „Budėjimas“ ir Lauryno Bareišos filmą „Pirtis“. „Abu renkasi subtilią formą kalbėti apie sudėtingas temas, daro tai neįkyriai ir jautriai. Nedaug jaunų kūrėjų filmuoja juosta, tad šiuo aspektu išsiskyrė Domo Petronio filmas „Šaknys karčios“. Marija Kavtaradzė išsiskiria organiškumu, vaizduodama jaunų žmonių kasdienybę. Jos kalba atrodo labai paprasta, tačiau tuo pačiu veržli ir natūrali“, – priduria „Meno avilio“ projektų vadovė.

Kadras iš trumpametražio filmo „Šaknys karčios“
Kino festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Režisierius ir žurnalistas K. Kaupinis prieš porą metų debiutavo filmu „Triukšmadarys“ (2015). Pirmasis bandymas buvo sėkmingas ir įvertintas „Sidabrine gerve“. Antrajame trumpametražiame filme, kurį mini M. Valiūnaitė, režisierius, remdamasis asmenine patirtimi, vaizduoja tėvą ir sūnų, leidžiančius laiką šalia ligoninėje mirštančios motinos. Čia itin svarbios veikėjų būsenos ir tvanki, uždara ligoninės atmosfera, atsiduodanti mirtimi.

Kaminskaitė-Jančorienė savo straipsnyje taip pat išskyrė M. Kavtaradzę, K. Kaupinį, šalia jų dar paminėdama Jurgio Matulevičiaus ir Kamilės Milašiūtės (g. 1990) pavardes. Šie kūrėjai, anot jos, sustiprino permainų nuojautą. Juos visus apibendrina kasdienybės realizmas. „Tai karta, kuri nevengia akistatos su tikrove, nebėga į mišką, dykumą, ateitį ar praeitį, savais filmais nesiekia išgyventi „egzotinės“, jų gyvenimus praskaidrinančios patirties. Tai didesniame ar mažesniame mieste augusi karta, todėl jų filmų herojų erdvė – baras, Lentvario gatvė, apšnerkšta Žirmūnų laiptinė, Balsių „betoninio baroko“ ar mokyklos kiemas“, – rašo kinotyrininkė.

„Triukšmadarys“ anonsas:

Pradėjęs trumpuoju filmu „Dembava“ (2014), pasakojančiu apie du brolius, išprievartavusius merginą, režisierius Laurynas Bareiša (g. 1988) antrajam savo trumpametražiui filmui „Kupranugaris“ (2016) pasirinko institucijų sustabarėjimo ir sistemos abejingumo temas. Zoologijos sode nugaišus kupranugariui, jo darbuotojai nori jį palaidoti. Tačiau tai ne visai paprasta. Šis L. Bareišos darbas buvo parodytas San Sebastiano kino festivalyje. Naujausias trumpametražis „Pirtis“ (2017) (filmo pavadinimas kai kur pristatomas kaip „Baseinas“ – KINFO) taip pat buvo pristatytas prestižiniame kino festivalyje Venecijoje. Šio filmo centre – paauglių vakarėlis išnuomotame namelyje su pirtimi. Kitą rytą pasirodę šeimininkai pirtyje randa vieną merginą, ieškančią ištrūkusios iš kelnių sagos.

Kadras iš trumpametražio filmo „Kupranugaris“
Kino festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Režisierė ir scenaristė Marija Kavtaradzė (g. 1991) dirba produktyviai ir ją išties verta išskirti iš visų jaunosios kartos kino kūrėjų rato. Dar studijuodama „Skalvijos kino akademijoje“ ji kartu su Marija Stonyte (g. 1991) 2010-aisiais už trumpąjį filmą „Paskutinis žmogus, su kuriuo aš kalbėjau“ pelnė „Sidabrinės gervės kiaušinį“. Vėliau kartu su Vytautu Katkumi (g. 1991) ji sukūrė „Išskalbta pasaka“ (2011), po dviejų metų pasirodė kiti du jos filmai – „Normalūs žmonės nesisprogdina“ (2013) ir „Pasakyk, kad neskaudės“ (2013). Pastarasis pateko į San Sebastiano kino festivalio studentų filmų programą. Savo diplomiame darbe „Man dvim keli“ (2014) autorė kalba apie pasirinkimus plačiąja prasme: į kokį barą eiti ar kokį žmogų pervažiuoti.

Nemokėjimas priimti kitokio gyvenimo būdo, sugrįžimo namo tema atsispindi M. Kavtaradzės ir  V. Katkaus bendrame trumpametražiame filme „Iglu“ (2015). Autorė pamažu stiprėja kaip dramaturgė prisidėdama prie ne vieno filmo scenarijaus kūrimo, iš kurių žymiausias – „Šventasis“ (2016). Šiuo metu režisierė kuria savo pirmąjį pilnametražį vaidybinį filmą „Vasara“, kuris pristatomas kaip „tragikomiškas kelio filmas“.

„Man dvim keli“ anonsas:

Mažiau poezijos, daugiau tempo ir humoro

Kas jei ne jaunoji karta maištaus ir darys priešingai nei jų mokytojai. M. Valiūnaitė atrinkdama ir žiūrėdama lietuvišką kiną pastebi, kad jaunųjų Lietuvos kūrėjų rate vyraujanti tendencija yra lėto tempo ir poetiškumo atsisakymas, t. y. tokį, kurį daugelis kritikuoja. „Manau, kad jauniesiems Lietuvos režisieriams bus sunku rinktis tokį stilių, kurį taip stipriai visi kritikuoja kaip „lietuvišką lėtą kiną“. Kelerius paskutinius metus buvo sukurta labai įdomios ir šiuolaikiškos animacijos. Daugėja ir komedijos elementų – tai džiugina. Norisi tikėti, kad lietuviškos komedijos gali būti ne tik lėkštos stereotipų iliustracijos“ – priduria Mantė.

Lietuvių kine dėmesio kasdienybei trūksta. M. Valiūnaitė pasakoja, kad naujas temas apie savos kartos rebusus ir kasdienybę atnešė M. Kavtaradzė, kuri kalba apie paprastas kasdieniškas dramas, taip pat apie kitoniškumą. Prodiuserė Marija Fridinovaitė, kalbėdamasi su žurnalistu Karoliu Vyšniausku radijo laidoje „Man dvim keli“, taip pat pastebėjo, kad šiek tiek pasikeitė lietuviškų filmų tematika, vis dažniau gilinamasi į jauno žmogaus problemas, jo psichologines būsenas. Tačiau ji nėra linkusi brėžti storos linijos tarp buvusio ir esamo lietuviško kino.

Kadras iš trumpametražio filmo „Gyvenimas yra gražus ir niekad nesibaigia“
Kino festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Saulė Bliuvaitė (g. 1994), viena iš šiuo metu kuriamo pilnametražio filmo „Izaoko“ scenarijaus autorių, savo studentiškuose darbuose prabyla apie naktinį Vilniaus veidą („Gyvenimas yra gražus ir niekad nesibaigia“, 2016), jos filmų centre – merginų istorijos („Yana“, 2017).

Blaževičius debiutiniu ilgametražiu filmu „Šventasis“ atnešė kitokį vyro portretą ir palietė labai svarbius mūsų šalies socioekoniminius aspektus. Labai svarbūs atrodo emigracijos klausimai, bet prie jų dar ne tiek daug prisiliesta – apie tai prabilo G. Urbonaitė filme „Namo“, taip pat ir A. Blaževičius. Alantė Kavaitė ir Romas Zabarauskas kalba apie seksualinę orientaciją – tai visai nauja tema ir norėtųsi šia tema daugiau balsų. Daug skirtingų filmų paskutiniais metais sukurta mirties tema. Čia galima prisiminti K. Kaupinio filmą, Europos kino forume „Scanorama“ apdovanotą Klaudijos Matvejevaitės trumpąjį filmą „Paskutinė diena“ (2017), kur kiekvienas šeimos narys žino savo mirties datą.

Šaltiniai:

  1. https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/ar-ivyko-luzis-lietuviskame-kine-4-779296
  2. https://issuu.com/lietuvoskinocentras2/docs/lithuanian_films_2016-2017/27
  3. https://www.ziniuradijas.lt/laidos/man-20-keli/naujo-lietuvisko-kino-paieskos?video=1
  4. https://www.7md.lt/kinas/2017-03-31/Jaunieji-lietuviai
  5. http://www.ore.lt/2016/06/rezisieres-akviles-gelaziutes-klausimai-realybei
  6. http://kinfo.lt/pokalbis-su-jaunaja-kino-kureja-gabriele-urbonaite-negali-issisemti-turi-visalaik-buti-kurybingas/
  7. https://www.7md.lt/kinas/2017-10-27/Kunu-sielu-ir-ideju-atspindziai
  8. https://kultura.lrytas.lt/kinas/bendraamziu-gyvenima-rodanti-kureja-gali-gauti-gerves-kiausini.htm

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

2 komentarai

  1. manau kad ne Jurgis Mačiulis, o Jurgis Matulevičius turėtas galvoje…

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*