Po šimto metų vis dar klausiame – Kas Jis?

Alfredas. Nieko neįprasto. Net gi ganėtinai nuobodus vardas, tiesa? Pridėkime – Hitchcock. Net šiurpuliai savo mažomis kojomis patrepsi per nugarą. Vis dar? Vis dar. Nors rugpjūčio 13-ąją pasaulis minėjo jau 114-ąjį kino režisieriaus gimtadienį, tačiau šio žmogaus gyvenimo istorija, asmenybė dar iki dabar apgaubtos ne tik paslapties „šydais“ ar „skraistėmis“, bet ir apkalbų, mitų antklode. Bandyti ką nors išnarplioti ar paaiškinti – keblu. To bandė ir tebando imtis tiek kino režisieriai, tiek kritikai, istorikai, biografai. Pabandykime ir mes. O kaip gi kitaip vadinamąjį nežinomybės meistrą nagrinėti jei ne per filmus. Tik ne jo, o apie jį.

2012 metais pasirodė du filmai apie serą Alfredą Hitchcocką. HBO kanalo prodiusuota Juliano Jarroldo „Mergina“ (The Girl) ir holivudinis Sacha Gervasio „Hičkokas“ (Hitchcock). Du filmai, du Alfredai. Du visiškai skirtingi jo veidai. Vienas klausimas – tai kas jis: genijus, ar dėl jaunų blondinių galvą pametęs ir žmonėmis žaidžiantis iškrypėlis?

Paukštytė

Šis žodis labai tinka apibūdinti pirmąjį filmą – „Mergina“ (The Girl). Juostoje pasakojama istorija apie „Paukščių“ (The Birds) kūrimą ir pastaruoju metu tebeeskaluojamus Tippi Hedren ir režisieriaus santykius. Tippi Hedren – aktorė, kurios gyvenimą, anot jos, A. Hitchcockas, sugriovė. „Merginoje“ kadras po kadro ir rodoma to gyvenimo griūtis. Bet ne siužetas, istorija ar, galų gale, vaidyba šiuo metu mus domina, tiesa? Koks gi jis?

Režisierių vaidinantis aktorius Toby Jones 2006-aisiais suvaidinęs Trumaną Kapotę filme „Negarbingas“ (Infamous) užsitarnavo neblogo apsimetinėtojo ar kitų asmenybių įkūnytojo vardą. Režisieriaus išvaizda kuriama tikslingai – apkūnus, lėtas, bet visada su kostiumu. A. Hitchcocko gyvenimą knygoje „Tai tik filmas“ (It‘s only a movie) aprašiusi Charlotte Chandler kiekviename knygos skyriuje pabrėžia, kad nei aktoriai, nei kūrybinė grupė nėra gyvenime matę režisieriaus be tamsiai mėlyno kostiumo ir kaklaraiščio. Kitokio jo nepamatysite ir šiame filme.

Apmaudu, o gal ir ne, tačiau „Merginoje“ didesnis dėmesys skiriamas Tippi Hedren, kurią vaidina Sienna Miller, vidiniams išgyvenimams, o ne pasakojimui apie „Paukščių“ (The Birds) kūrimą. Žinoma, filmui didesnį pasisekimą gali pritraukti ne filmų kūrimo užkaboriai, o skandalinga istorija. O ta istorija – juodosios, klampiosios, šiek tiek net šlykščios režisieriaus pusės atskleidimas – iš pažiūros atrodo tikrai akis praverianti ir režisierių nukelianti nuo pakylos. Juostoje išdidus, orus kino kūrėjas po truputį virsta beprotiškai įsimylėjusiu, galvą pametusiu, nesusitvardančiu, besigrabaliojančiu, keršijančiu, sunkiai kvėpuojančiu seneliu. Dėl tokio jo parodymo nesutiko bei  viešai atsiprašė ir knygos „Filmo „Paukščiai“ kūrimas“ (The Making of The Birds), kuria filmą kurdamas rėmėsi režisierius, autorius Tony Lee Moral. Tačiau daugelyje juostoje rodomų pamišimo, iškrypėliškumo, valdingumo apraiškas ir kitas užuominas galima suprasti ir kaip tam tikrą humoro formą. O keistoku humoro jausmu A. Hitchcockas tikrai garsėjo. Daugelis režisierių, dirbusių kartu, knygoje „It‘s only a movie“ prisipažino, kad kartais būdavo sunku tinkamai sureaguoti į režisieriaus laidomus juokelius. Pavyzdžiui, jaunoms aktorėms, kurių akys vis dar spindėjo nekaltumu, jis dažnai mėgdavo pasakyti: „Call me Hitch, without a cock“ (Vadink mane Hiču, be penio – aut past.). Tai buvo tik žodžių žaismas, tačiau visus priversdavo nurausti, ar pasijausti nepatogiai. Žinoma, to nepavadinsi manija ar iškrypimu. Tačiau tokie pasakymai – anot amžininkų, tik ledkalnio viršūnė. Režisierius mėgdavo viešai šaipytis iš savo aktorių, kuo labiau juos sugėdinti esant kuo įmanoma didesnei auditorijai, nesigėdydavo ir pornografinių juokelių. Filme apsiribojama tik ribinėmis režisieriaus humoro išraiškomis – kuomet jis Tippi Hedren dukteriai (Melanine Griffith) nusiuntė lėlę, labai panašią į jos motiną, uždarytą karste. Kino pasauliui žinoma, kad siaubo ir nežinomybės meistras mėgo gąsdinti ne tik žiūrovus, bet ir jį supančius žmones.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai-esė

Mažai vietos juostoje skiriama ir Alfredo Hitchcocko bendražygei, jo didžiausiai kritikei ir pagalbininkei – žmonai Almai. Ji vaizduojama kaip tyli, prisitaikanti, nesikišanti, kenčianti vyro, nesvarbu, kad tik įsivaizduojamas, išdavystes. Nors iš tikrųjų. O kaip iš tikrųjų? Pamatysime vėliau.

Antras dublis

Alfredas Hitchcockas „Hičkoke“ (Hitchcock) – toks žodžių žaidimas, manau, patiktų pačiam režisieriui (vaidino Anthony Hopkinsas) kitoks ir šiek tiek toks pat. Jis jus vėl pasitinka su dailiu kostiumu. Dar jį galite pamatyti ir su naktiniais marškiniais, kurie yra šilkinė kostiumo iliuzija. Juostoje jis kuria jau kitą filmą – „Psichopatas“ (Psycho). Jo žmona Alma – nebe blanki ar kenčianti, atvirkščiai, įsakmi, lemianti, tikra kompanionė. Režisieriaus humoro jausmui čia skiriama daugiau dėmesio ir laisvės. Verta paminėti, kad daugiau laisvės šiame filme skiriama daug kam: žiūrovas gali pamatyti kaip Hitchcockas bendravo su savo kūrybine komanda, rinkosi tinkamas istorijas ekranizuoti, kaip kovojo dėl vieno iš geriausių savo sukurtų siaubo filmų „Psichopatas“. Ši 1960 metais sukurta juosta iki šiol užima aukščiausias vietas geriausių filmų dešimtukuose, šimtukuose ir visuose kituose „ukuose“. Kino kritikai labiausiai filmą giria dėl montažu meistriškai sukurtos įtampos ir jos palaikymo. Garsioji, kartais vadinama skandalingąja (dėl nuogumo, žinoma) dušo scena „Psichopate“ (Psycho), 2006 metais užėmė vienuoliktą vietą baisiausių filmo scenų šimtuke. Beje, 45-ias sekundes trunkančioje scenoje režisierius žaidė žiūrovų vaizduote, jei dar kartą pažiūrėsite šią sceną, pamatysite, kad peilis nė karto neįsminga į pagrindinės herojės kūną. Grįžkime į šiuos laikus ir į praėjusių metų filmą.

„Hičkoke“ (Hitchcock) režisierius nevaizduojamas per gyvenimą it per sviestą slystantis peilis– kaip genijus. Ne, šiame filme, atvirkščiai, nei „Merginoje“ režisierius atskleidžiamas visoks – nekantrus, pasimetęs, pavydus, kovojantis su senatve ir vidiniais demonais, genialiai dirbantis, profesionalas. Tik vėl gi nei jo gyvenimas, nei filmai apie jį negali apsieiti be moterų – abiejose juostose apstu gražių, jaunų blondinių, kurios meiliai į režisierių kreipiasi „Hitch“, juokiasi iš jo, kaip jau supratote, kartais neįprastų juokelių, eina su juo vakarieniauti. Tik „Hičkoke“ visas jas nustelbia žmona Alma. Gal dėl to, kad tokia buvo tikrame gyvenime, gal dėl to, kad jos vaidmenį sukūrė charizmatiška ir stipri Helen Mirren, nežinia. Knygoje „Tai tik filmas“ (It‘s only a movie), autorė pasakoja, kad Alma Hitchcock buvo Alfredo Hitchcocko gyvenimo pakeleivė. Nei vienas scenarijus nepakliūdavo kino kompanijoms pirmiau nepraėjęs pro jos patikrinimo punktą.  Nei viena vakarienė, kad ir su keliomis blondinėmis iškart, neįvykdavo be Almos. Ji buvo ta nuolankioji, kuri bandydavo taisyti padėtį po vaikiškų jos vyro kivirčų tiek su bendradarbiais, tiek su vadovais. Todėl galima drąsiai teigti, kad „Hičkoke“ (Hitchcock), visur vadovaujanti Alma, galbūt šiek tiek per daug herojiškai, vaizduojama ne veltui.

Kaip ir minėjau, nemažai vietos šioje juostoje skiriama ir „Psichopato“ (Psycho) kūrimui. Čia Alfredas Hitchcockas atsiskleidžia ne tik kaip blondinių mylėtojas (o kuris vyras jų nemyli?), bet ir kaip genijus, kartais iš aktorių reikalaujantis to, ką žino tik jis. Su juo dirbę aktoriai knygoje „Tai tik filmas“ (It‘s only a movie) pasakoja, kad režisierius toje pačioje scenoje vaidinantiems aktoriams duodavo skirtingus nurodymus to jiems nežinant arba netikėtai pakeisdavo dekoracijas. Taip atsitiko Tippi Hedren „Paukščiuose“ (The Birds), kuomet, jai nežinant, į ją buvo paleisti ne butaforiniai, o tikri paukščiai. Viena, daugelio su juo dirbusių aktorių nemėgta, savybė „Hičkoke“ nebuvo atskleista – režisieriaus pomėgis ignoruoti savo aktorius. Jis buvo montažo, žaidimo su žmonių psichologija meistras, jam aktoriai buvo – tik priemonės tikslui pasiekti. Todėl kiekvienas, sulaukęs iš jo bent žodelio, – apsidžiaugdavo. Tie žodžiai retai buvo pagiriamieji.

Tai, kas liko po antklode

Straipsnio pradžioje minėjau, kad daug dalykų apie garsųjį ir vis dar apie save įvairiomis formomis primenantį režisierių Alfredą Hitchcocką dar yra paslėpti, neatrasti ar nerodomi. Ir apie jį sukurtuose filmuose ne viskas atskleista. O jei atskleista – šaržuota, paremta įsižeidusių žmonių nuomone. Taip, daug su A. Hitchcocku dirbusių aktorių su juo palaikydavo gerus santykius, kai kurie, bent trumpam, galėjo jį vadinti Hitch, o save – jo draugu, tačiau pakakdavo vieno netinkamo poelgio – ir jis tave ignoruodavo. Arba iš tavęs viešai pasijuokdavo. Na, ar toks elgesys neužgoš net ir gražiausių prisiminimų?

Tačiau ir tokie dalykai neparodo, koks tas kino genijus buvo. O ar tai svarbu? Juk jei tokius filmus kūrė manijų apsėstas arba paprasčiausiai daug silpnybių turintis žmogus (režisierius labai mėgdavo valgyti ir beprotiškai sielojosi dėl vis nekrentančio svorio, artėjančios senatvės ir fizinės negalios) – man nesvarbu. O jums? Savo filmais jis sugebėdavo apgauti žiūrovą, nebijojo įvairių herojų, sutrikimų, pasimetimų „Marnėje“ (Marnie), „Svaigulyje“ (Vertigo), nepakluso klasikinio kino taisyklėms „Psichopate“ (Psycho). Tai tik keli jo sukurti filmai.

Tiesą sakant abiejuose filmuose, kad ir šiek tiek šaržuotai, gal ne visur tiksliai, tačiau Alfredas Hitchcockas – Hitchas – visų vienu metu mylimas, nekenčiamas ir jo prisibijoma – pavaizduotas kaip paprastas, bet tuo pačiu labai orus žmogus: klystantis, bijantis, tačiau viso to niekada neparodantis. O bandantiems apie jį spręsti iš kurio nors filmo, pacituosiu patį režisierių – „Tai tik filmas“ (It‘s only a movie).