Po trisdešimties metų: „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“

Jeigu reikėtų įrodyti, jog nūdienos Holivudui stinga šviežių ir originalių idėjų, tai vienas svariausių argumentų būtų tai, jog jis yra tiesiog pertekęs įvairiausių nereikalingų klasikinių filmų perdirbinių ir dirbtinių jų tęsinių. Atrodo, jog nuo to laiko, kai Geroge Lucas 1999-aisias į pasaulį paleido „Žvaigždžių karų“ priešistorės trilogiją, Holivudo prodiuseriai tik ir tesiekia pasipelnyti bet kokiais būdais sugriaudami tai, kas vienos  ar kitos kartos atstovams buvo šventa, neliečiama ir egzistavo jų palaimintos nostalgijos  burbuluose. Neretai šie perdirbiniai ar tęsiniai nepasiūlo nieko naujo, tik pervelka senas idėjas naujais rūbais ir pritempia jas prie įprastų šiuolaikiniai publikai brukamų blockbusterių kanonų (pažiūrėkite, pvz., 2012-aisiasi Leno Wisemano režisuotą „Total Recall“ versiją). Nuoširdžiai bijojau, jog „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, rež. Denis Villleneuve, 2017) bus vienas tokių perdirbinių. Džiausiuosi, jog klydau.

1982-aisias pagal rašytojo Philipo K. Dicko romaną „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“ sukurtas Ridley Scotto filmas „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade  Runner) daugeliu požiūriu buvo itin stiprus filmas. Detalėms įdėmi režisieriaus akis ir operatoriaus statytojo Jordano Cronenwetho talentas sukūrė kvapą gniaužiančią vaizdų ir šviesų simfoniją, tai vienas vizualiai įspūdingiausių visų laikų mokslinės fantastikos filmų. Vaizdinę filmo pusė puikiai praturtino tuo metu savo kūrybiniame zenite buvusio graikų elektroninės muzikos korifėjaus – Vangelio – garso takelis. Tuo tarpu filmo siužetas pasiūlė universalią istoriją, keliančią daug klausimų apie žmogiškumo prasmę ir turinį. Nors filmas savo pasirodymo metu nebuvo gerai priimtas ar finansiškai sėkmingas, tačiau po kelių permontavimų jis tvirtai įsitvirtino kultinių filmų sąrašuose ir tapo daugelio sinefilų bei fantastų kruopščiai saugoma brangenybe. Tačiau tai taip pat buvo savo laiko kūdikis, įsivaizdavęs, jog 2019-ųjų ateities pasaulyje galės kartu darniai sugyventi skraidančios mašinos ir taksofono būdelės. 

„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“

Kyla natūralus klausimas – ar naujas kultinio filmo tęsinys gali pasiūlyti ką nors geresnio nei originalas? Užduotis tikrai sunki, daugelis gerbėjų originalųjį „Blade Runner“ jau laiko tobulu. Kokio velnio lysti prie klasikos? Ir štai staigmena – naujasis „Blade Runner 2049“ nebando modifikuoti, perkurti ar sumoderninti pirmtako, taip neva jį padarydamas „priimtinesniu“ ir „geresniu“ naujos kino teatrų lankytojų kartos akys. Filmas tiesiog pakartoja tai, ką jo pirmtakas jau padarė gerai. Pagarbiai atiduoda duoklę savo pradininkui ir meistriškai pratęsia tai, ką jis pradėjo. Tai – ne XXI amžiaus blockbusteris ar dar vienas „Marvel“ stiliaus žaisliukas. Ir už tai norisi tarti didelį ačiū visai filmo kūrybinei grupei.

Tiesa, toks kelias gali turėti savo kainą. Lyginant su nūdienos populiariąją kino produkcija, šis filmas skustuvo ašmenimis bėga vėžlio greičiu – sąlyginai ilgi kadrai, gana lėtas montažo tempas ir veik trijų valandų trukmė gali atbaidyti išpaikusį šių dienų malonumų ieškotoją. Ir panašu jog atbaido, pirmi filmo finansiniai pasiekimai pasaulyje nėra tokie geri, kokių tikėtasi. Tačiau lai pasigaili Dievas aklųjų, nes jie nematė stebuklo! Čia, beje, tokia subtili nuoroda į filmo siužetą, chem chem…

Reklama

Režisierius Denis Villleneuve ir operatorius statytojas Rogeris Deakinsas, kaip ir originaliojo filmo komanda, naujuoju filmu sukūrė vizualinį šedevrą. Tiesa, žiūrovas yra ištraukiamas iš originale matytos ateities megapolio gatvių neoninių šviesų orgijos. Naujajame filme jis pakeliamas virš didmiesčio stogų, nuskraidinamas į postekologinės katastrofos išdegintas priemiesčių dykvietes ir sąvartynus, kur vyrauja sodri monochromija ir geometrinių formų simetrija. Kompozitorius Hansas Zimmeris sukūrė puikų garso takelį, įkvėptą Vangelio originalo ir menkai jam nusileidžiantį. Vien techninė filmo pusė yra tokia stipri, jog jį būtina pamatyti kuo garsiau ir kuo didesniame kino ekrane.

Kadras iš filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“

Tačiau niekuo nenuvilia ir aktorių vaidyba bei siužetas. Ryanas Goslingas puikiai įkūniją naująjį replikantų likvidatorių – K. Jis, kaip ir Harisono Fordo personažas Dekeris filmo originale, vykdydamas savo užduotį persvarsto visą spektrą egzistencinių klausimų – kas yra žmogus, žmogiškumas, ar žmogui būtina atmintis, siela. Šie praturtinami gausia doze Ridley Scotto pamėgto religinio simbolizmo ir religinių motyvų (Prisimenate sceną originale, kurioje replikantas Rojus persmeigia savo plaštaką vinimi, taip siekdamas pristabdyti artėjančią savo mirtį ir dar trumpam „prisikelti“ naujam gyvenimui. Kai ką primena, ne?) bei lengvų viražų į šiuolaikines politikos aktualijas. Tačiau prastų personažų ar vaidybos filme praktiškai nėra, net senukas Harisonas Fordas atrodo geriau nei kituose pastarojo meto savo filmuose. O ko verta vien amerikietiškų imtynių žvaigždės, tikro raumenų kalno Dave Batista transformacija – tai užburia, nors filme šiam aktoriui skirtos vos kelios minutės. Apie filmo siužetą nesinori plėstis, jis kupinas įdomių ir kartais netikėtų posūkių, puikiai „sukalta“ filmo naratyvinė linija įtraukia ir nepaleidžia, tad trys valandos kino teatre prabėga nepastebimai. Scenarijus gausiais kabliukais glaudžiai susietas su filmo originalu, tad prisiminti jį prieš einant žiūrėti naujojo likvidatoriaus nuotykių tikrai verta.

„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ suteikia vilties, jog klasikinių filmų perdirbiniai ir tęsiniai gali būti kai kas daugiau nei eilinis Holivudo prodiuserių bandymas pasipelnyti žaidžiant nostalgijos korta. Manau, jog šis filmas gali tapti ateities klasika, ir kitaip nei originalui, tam jam prireiks šiek tiek mažiau laiko.

Filmo anonsas:

Jeigu reikėtų įrodyti, jog nūdienos Holivudui stinga šviežių ir originalių idėjų, tai vienas svariausių argumentų būtų tai, jog jis yra tiesiog pertekęs įvairiausių nereikalingų klasikinių filmų perdirbinių ir dirbtinių jų tęsinių. Atrodo, jog nuo to laiko, kai Geroge Lucas 1999-aisias į pasaulį paleido „Žvaigždžių karų“ priešistorės trilogiją, Holivudo prodiuseriai tik ir tesiekia pasipelnyti bet kokiais būdais sugriaudami tai, kas vienos  ar kitos kartos atstovams buvo šventa, neliečiama ir egzistavo jų palaimintos nostalgijos  burbuluose. Neretai šie perdirbiniai ar tęsiniai nepasiūlo nieko naujo, tik pervelka senas idėjas naujais rūbais ir pritempia…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 9.5
Scenarijus - 9
Kinematografija - 10
Aktorių darbas - 9
Muzika - 8.5

9.2

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*