Pokalbis su Audriumi Stoniu apie filmą „Moteris ir ledynas“: „Žmogaus fantazija yra ribota, o realybė neturi ribų, ji nenuspėjama“

Režisierius Audrius Stonys
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kazakstanas. Tian Šanio kalnai. Tuiksiu ledynas. Glaciologijos stotis 3500 metrų aukštyje. Čia jau trisdešimt metų gyvena moteris. Visiškai viena, be jokio ryšio su civilizacija. Ji atidavė visą savo gyvenimą mokslui, laiko ranką ant planetos pulso. Filmas pasakoja istoriją apie mirtingą Moterį ir amžiną Ledyną“, − taip naują savo dokumentinį filmą apibūdina režisierius Audrius Stonys. Jau tuoj „Moteris ir ledynas“ pasirodys Lietuvos kino teatruose, festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Baltijos žvilgsnis“. Sunku nusakyti, kas yra pagrindinis šio filmo veikėjas – glaciologė Aušra Revutaitė ar milžiniškas ledynas? Režisierius atskleidė, kad tai du pagrindiniai filmo personažai, apie kuriuos plačiau papasakos šio pokalbio metu. Kviečiu prisijungti. 

Pradėkime nuo pat pradžių – kur filmas „Moteris ir ledynas“ jau buvo pristatytas? 

Pasaulinė filmo premjera įvyko Amsterdamo tarptautiniame kino festivalyje IDFA, vėliau jis keliavo į festivalius Italijoje, Maskvoje, Helsinkyje, Taline, Trieste… Niono dokumentinis kino festivalis „Visions du Réel“ jį pasirinko uždarymo filmu, ir tai jau nemažas įvertinimas. Pakankamai seniai esu kine, bet su filmu „Moteris ir ledynas“ pirmą kartą įžengsiu į Kanadą – į dokumentinio kino renginį „Hot Docs“. Turbūt kiekvieno dokumentalisto svajonė yra kada nors savo filmą parodyti būtent šiame reikšmingame festivalyje. 

Kokių žiūrovų reakcijų sulaukėte? Ar auditorija „perskaitė“ filmą? 

Nesileidžiant į detales, visus domino moters istorija ir likimas, neįprasta erdvė ir, apskritai, žmogaus vieta. Filme kai kurie dalykai buvo užkoduoti, o kai kurie nupiešti pustoniu. Sąmoningai nenorėjau ryškių spalvų, ryškių paaiškinimų, nes pasitikėjau žiūrovo supratingumu ir atidumu. Ir, iš tiesų, mane nustebino, kad tiek Europoje, tiek kitose šalyse (neseniai grįžau iš Indijos, Kalkutos) žmonės perskaitė tai, ką „įdėjau“ į šį filmą. 

Reklama

Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kodėl ėmėtės būtent šios istorijos? 

Visada domina tai, kas, atrodo, yra neįmanoma, sunku. Visas dokumentinis kinas „gyvena“ ribinėse situacijose, kur galima užkišti galvą ir pažiūrėti, kas yra kitoje skliauto pusėje. Kiekvienas dokumentalistas bando pažvelgti už tam tikros ribos, kas yra tarp erdvės ir žmogaus, sielos ribos, kas ten giliau, kitoje pusėje? Kai sužinojau apie moterį, gyvenančią kalnuose, nepasiekiamoje vietoje, mane turbūt ir užkabino tas žodis „nepasiekiama“. Pagalvojau, gal vis tik galima ją pasiekti?

Aišku, reikėjo laiko pasiruošti, nes tai buvo lyg šuolis į tamsią bedugnę – negali nieko iš anksto suplanuoti, nežinai, ką ten surasi. Tik supranti, kad reikės be galo daug pastangų, bus brangu, tai gali kainuoti daug sveikatos, o galiausiai – gali eiti, tikėdamasis surasti, bet nuėjęs nieko nepamatyti. Tačiau manęs ta mintis nepaleido. Per keletą metų pasiryžau. Pirma, sukūriau filmą savo mintyse, parengiau paraišką, bandydamas įsivaizduoti tą gyvenimą, erdvę, dar ten nebuvęs. Vėliau ta paraiška kažkaip pateko pačiai Aušrai Revutaitei į rankas. Paklausiau jos, kiek ten, ką parašiau, yra tiesos? Ji pagalvojo ir pasakė: „Kokie dešimt procentų.“ Negalėjau nuspėti, ką ten pamatysiu. Tai tik dar kartą patvirtino, kad žmogaus fantazija yra ribota, o realybė neturi ribų, ji nenuspėjama. Planuoji viena, o ji staiga sujaukia visus planus ir įvyksta visiškai kitaip. 

Kiek prireikė laiko tam pasiruošti? 

Pasiruošimas užtruko penkerius metus. Per tą laiką aš tarsi kūriau savo pasaką – įsivaizduokite, turite kalną, turite ant jo gyvenančią moterį ir ledyną. Kalnas, ledynas, moteris. Vaikystėje žaisdavome žaidimą – turi tris žodžius ir iš jų turi sukurti pasaką. Tai ją ir kūriau. Bandžiau įsivaizduoti, ką tai reiškia ir kaip tai tarpusavyje sugyvena. Viskas buvo kitaip, nei įsivaizdavau. Dabar jau net neprisimenu tos tikrosios pasakos… 

Režisierius Audrius Stonys
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Ar buvo sunku? Kaip jautėtės, kai jūsų filmavimo aikštelė – kalnai, milžiniškas ledynas? 

Pirmiausia, tam reikia pasiruošti ir fiziškai. Tai ne šiaip sau kelionė – turi pasiekti Glaciologijos stotį 3500 metrų aukštyje, kai kur pakilti net iki 4000 metrų. Viena yra užlipti, pabūti, nusileisti, o visai kita – ten gyventi ir dirbti, tai daryti nuolat – kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę. Filmui prireikė kelių ekspedicijų, kurios trukdavo maždaug po porą savaičių. Filmavimas truko trejus metus. Tai pakankamai ilgas laikas, dirbant sąlygomis, kurias nelengva iškęsti – deguonies trūkumas, drėgmės kaita, šaltis… Užlipi ant ledyno – žvarbsti, grįžti namo – tave glosto karštis. Ten visas pasaulis painus, metų laikai painiojasi, negali suprasti, ar dabar vasara, žiema, ruduo ar pavasaris. Viskas susipainioja. Fiziškai organizmui tai labai sunku, bet tenka prie gamtos prisiderinti.

Kaip rengėtės tam? Gal sulaukėte raginimų atsisakyti šios filmo idėjos? 

Psichologiškai buvo labai sunku, nes tai – itin sakrali erdvė. Iš vienos pusės, tarsi nesinori joje būti, kažką griauti, o tik palikti žmogų ramybėje. Jeigu būtum tiesiog stebėtojas, turbūt taip ir darytum, laikytum tam tikrą atstumą. Gyvenant mieste, personalinė mūsų erdvė labai sumažėja. Kai matome žmogų, stovintį šalia mūsų per ištiestos rankos atstumą, manome, kad jis jau yra toli. Troleibuse, kai žmogus faktiškai yra prisispaudęs prie mūsų, atstumas mūsų netrikdo. O ten yra visai kita erdvė – žmogus per 5–10 metrų nuo tavęs jau yra arti, pažeidęs tavo asmeninę erdvę. Bet kinas yra brangus, jo negalima kurti tik iš toli – tiek fizine, tiek psichologine prasmėmis. Todėl tai įveikti, kažkuria prasme sugriauti, reikia pasiryžimo ir tam tikros drąsos, bendro sutarimo. 

Kokia buvo lietuvės mokslininkės reakcija į filmo idėją? Kaip sekėsi su ja užmegzti kontaktą? 

Iš esmės, to kontakto su ja aš nelabai ir užmezgiau. Nebuvo kaip tai padaryti nei prieš tai, nei atsidūrus ten… Turbūt tai tiksliausias atsakymas. Jei ji būtų norėjusi mus išvaryti, būtų tai ir padariusi, bet iš kitos pusės, ji labai kruopščiai saugojo savo asmeninę erdvę. Su dabartinėmis filmavimo technikos galimybėmis esame pripratę įlįsti žmogui į veidą, į jo širdį, vartalioti, žiūrėti, kas darosi žmogaus viduje. Tačiau tai jai buvo visai nepriimtina ir ji nesiruošė mūsų įsileisti „po marškiniais“. Viso filmavimo metu buvo išlaikomas tam tikras atstumas, o aš tai supratau ir gerbiau. Gyvenant tokioje erdvėje, galioja visai kitos taisyklės. Ten žmonės vieni prie kitų nelenda. Galų gale, tai ten gyvenančių ir dirbančių žmonių pasirinkimas. Jeigu jie norėtų bendrystės, komunikacijos, leistųsi į pakalnę – gyvą, dinamišką, šiuolaikinį miestą, kuriame pilna žmonių. Jeigu jie pakyla į kalnus, vadinasi, yra priežastis, kodėl tai daro. 

Ar numanote, kokios gali būti tokio pasirinkimo priežastys? 

Negaliu pasakyti, kodėl ji tai pasirinko. Čia visiška paslaptis.

Galbūt moters ir ledyno sugretinimas filme turi metaforiškų sąsajų? 

Matote, filmo idėja buvo sugalvota žemumose, o pats filmas – kalnuose. Tai dvi skirtingos erdvės, skirtingi dalykai, kurie nesusitiko. Todėl ir pirmasis mano sumanymas atitiko tik dešimt procentų realybės, kurių vėliau, atrodo, jau nebeliko. Jis buvo pritaikytas ant žemės, mūsų erdvėje gyvenantiems žmonėms ir mūsų kino taisyklėms.

O pakilus į viršų, tos taisyklės pasikeitė. Teko pergalvoti ir patį scenarijų. Būdami apačioje galvojame, kad viską galime suprasti, tačiau kalnuose žmonės net ir nebando to padaryti. Ten mąstoma kitaip – nebandoma perprasti, suprasti nei ledyno, nei erdvės ar laiko. Žmonės priima tai su pagarba. Ar yra žmogus, kuris galėtų sakyti: „Ledyną žinau kiaurai ir man ten nėra paslapčių?“ Tikrai ne. Žmonės dėl to nesijaudina. Ledynas lieka paslaptimi. Bet turbūt ir žmogus gali likti paslaptimi. Natūralu, kad taip yra. Jie abu gali likti ne iki galo perskaitomi. Tačiau pagrindiniai filmo personažai yra du – moteris ir ledynas. 

Kas tada diktavo „Moters ir ledyno“ scenarijų? 

Jį diktavo tiek ta moteris, tiek ledynas, tiek visa erdvė virš kalnų. Iš tikrųjų, tikrieji scenaristai buvo aplinka ir žmogus. Viskas, ką tu sugalvoji… Tie, kurie yra kalnuose, žino, kad ten viskas yra kitaip. 

Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vis suku galvą, kaip vyko Jūsų bendravimas su šia ledyne gyvenančia mokslininke? 

Mūsų bendravimas buvo tolimas. Nelabai pavyko apie ją sužinoti daugiau. Galbūt šis žmogus taupo energiją, galbūt oro gurkšnius. Nebuvo nei plepėjimo, nei interviu, nei kažkokio kitokio išsipasakojimo. Jai to nereikėjo. Būdamas apačioje, to bendravimo tikėjausi, bet pakilęs į viršų supratau, kad turiu su tuo susitaikyti. Tačiau žodžiais pasakyti dalykai labai dažnai būna ne patys tikriausi. Galima meluoti, pasakyti tik dalį, galima kažkaip pakreipti… Jau senokai esu dokumentikoje ir nelabai pasitikiu žodžiais. Manau, jie labai patogūs, siekiant iškreipti ir paslėpti tikrąsias prasmes. 

Kokie buvo Jūsų prioritetai sprendžiant, kas turėtų patekti į filmą? 

Mano prioritetas yra nebandyti pakeisti, perkreipti tikrovės, tempti jos prie savo sumanymo. Aš jau susitaikiau. Mano užduotis yra pabandyti pasiduoti tam, ką matau prieš akis, pasiduoti tai tėkmei ir pabandyti ją atspindėti. Režisūriniais savo sumanymais nesudarkyti tos erdvės, o tik ja pasidalinti. Žinote, ateini ir matai, tarkime, mėnesieną – juk neklausi savęs, koks tavo sumanymas, kaip galvoji ją atspindėti? Tiesiog nori užfiksuoti ir pasidalinti ta mėnesiena. Jeigu kūryba prieštarauja gamtai, ji niekam nereikalinga. Ji turėtų ištirpti gamtoje. Priešingu atveju, kai kūrėjas bando išprievartauti gamtą ir padaryti, kaip nori jis – sudėlioti savo akcentus ir padaryti režisūrinius sprendimus – pavyksta užčiuopti tik paviršių. 

Vadinasi, jame nėra „sudėliotų“ scenų? 

Ne, kažkokių sukurtų scenų nebuvo. Žinoma, buvo kelionė po ledyną. Ten kiekvienas žingsnis reikalauja tam tikro pasiruošimo, jokio spontaniškumo ten negali būti. Žinai, kur eini, kas tavęs laukia, kaip turi pasiruošti, kokia filmavimo, saugos technika yra reikalinga. O tada jau daug lemia operatoriaus meistriškumas – reikalingi pagaliai, virvės, kad kai kurie kadrai galėtų būti nufilmuojami. Tas vienas, sakykime, trisdešimt sekundžių trunkantis kadras gali būti filmuojamas tris ar keturias dienas. Nėra taip, kad išsitrauki kamerą ir kažką spontaniškai nufilmuoji. Bet ten nėra absoliučiai nieko, kas būtų surežisuota. 

Režisierius Audrius Stonys
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kas dirbant tokioje aplinkoje paliko didžiausią įspūdį? 

Žinoma, ten stebina mastai, begalinė erdvė, švara, skaidrumas. Tai žmogaus nepaliesta erdvė. Gali gerti iš kiekvieno šaltinio, balos, nes žinai, kad tai yra krištolinės švaros vanduo. Ten trūksta oro, bet jis yra itin švarus – smogas taip aukštai nepakyla. Tai labai ypatinga ir keista erdvė – joje nėra jokių garsų, nėra nei paukščių, nei medžių, žolės ar vabalų. Tik tyla ir dundantys, nuo kalno krentantys akmenys… Dangus yra labai arti, o debesys tarsi didžiuliai gyvūnai pamažu atslenka prieš tavo akis, pabūna, pasitraukia. Tai labai neįprasta. Kažkada vaikystėje norėjau pasėdėti ant debesies, tai ten taip viskas ir atrodo. Sėdi prie namo, o pro tavo kojas plaukia debesys – atrodo, nusileidi laiptukais ir jau gali juos paliesti. Ten tikra debesų zona. 

Ką pačiam davė šis filmas? 

Kiekvienas filmas kažką duoda, kažką pakeičia. „Moterys ir ledynas“ iš tiesų davė labai daug. Sutikau visai kitokį žmogų, kitokią erdvę. Supratau, kad turiu kalbėti kitaip ir tarsi nebijoti žengti žingsnio atgal. Dabar dokumentinis kinas artėja prie žmogaus, o čia reikėjo nebijoti šiek tiek nuo jo atitolti. Dabar žengiame į privatų žmogaus gyvenimą taip arti, kaip niekada nebuvome. Duodame žmonėms į rankas kameras, jie filmuoja savo miegamuosius, dienoraščius, dalinasi savo paslaptimis, išpažintimis. O šiame filme buvo visai kitas vektorius, kitas atstumas. Buvo įdomu pačiam atrasti, kad galima kurti kiną, stebinti ir tokiu atstumu, siekiant to paties tikslo – kažką pasakyti apie žmogų. Tai buvo labai įdomi patirtis. 

Galite pasakyti, kad šis darbas pateisino Jūsų lūkesčius? 

Kai filmą pamatysiu, tada pasakysiu, ar jis pateisino lūkesčius. Aš jo dar nemačiau. Pora kartų dar nieko nereiškia – kartą filmą žiūrėjau stebėdamas, ar šviesos teisingai nustatytos, kitą kartą – ar garsas gerai veikia… Pats režisierius filmą pamato žiūrėdamas jį gal dešimtąjį kartą. Po kokių trejų ar ketverių metų jau gali savo filmą žiūrėti kaip žiūrovas. O kol kas nedaug galiu ką pasakyti. 

Su A. Stoniu kalbėjomės dar prieš „Moters ir ledyno“ pristatymą Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“. Susitikimo metu režisierius atskleidė, kad daug pasakoti dar nenori, nes, pasak jo, pirmasis filmo įspūdis priklauso būtent žiūrovui.

Filmo anonsas:

Filme atveriamą nepasiekiamą ledyno ir moters pasaulį turėsite galimybę pamatyti:

Balandžio 1 d., šeštadienis, 19:4520:59 Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius

Balandžio 2 d., sekmadienis, 18:0018:56 Forum Cinemas Babilonas, S3, Panevėžys

Balandžio 3 d., pirmadienis, 16:4517:41 Skalvija, SK, Vilnius

Balandžio 4 d., antradienis, 18:0018:56 Romuva, ROM, Kaunas

Kristina Palšytė

Kristina Palšytė

Kinas lyg gyvas kūnas, kuris aplink save sukuria lauką, peržengiantį bet kokias apibrėžčių ir kontūrų ribas. Jis kartais maloniai reikalauja tik laisvalaikio ir ištiestų kojų ant sofos, bet taip pat savo ruožtu įtraukia į savo vidų kaip nesibaigiantis interpretacijų laukas. Neretai tai iškrečia mums žavių kiaulysčių.
Kinas mane žavi kaip be galo platus skirtingų rūšių tekstų dialogas. Ar kinas būtų kinas, jeigu nebūtų jo žiūrovo? Greičiausiai, ne. Todėl stengiuosi tą draugiją jam ir palaikyti. Aš - Kristina.
Kristina Palšytė

Vienas komentaras

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*