Pokalbis su dokumentinio filmo apie Visaginą „Drugelio miestas“ režisiere Olga Černovaite

Fotografijos direktorius Samvelas Gandžumianas, koordinatorė Vaida Kazlauskaitė, režisierė Olga Černovaitė ir garso operatorius Paulius Simanavičius, rengiasi filmuoti Ignalinos atominėje elektrinėje
„Planet Korda Pictures Ltd.“ archyvas

Po sėkmingos premjeros, įvykusios 2017 m. lapkričio mėnesį, viename didžiausių Lietuvos kino festivalių „Scanorama“, dokumentinis filmas „Drugelio miestas“ vasario mėnesį sugrįžta į sostinę su dviem kino seansais (vasario 6 ir 8 d.) kino teatre „Pasaka“. Apie Visaginą pasakojantį „Drugelio miestą“ taip pat bus galima pamatyti Visagino kultūros centre vasario 8, 10 ir 13 dieną. Vėliau – kovo mėnesį – „Skalvijoje“ ir balandžio mėnesį – Panevėžio „Garse“. Ta proga dalinamės interviu su filmo režisiere Olga Černovaite.

Filmo režisierė Olga Černovaitė
„Planet Korda Pictures Ltd.“ archyvas

Kokia buvo Jūsų pagrindinė motyvacija sukurti šį filmą ir papasakoti šią istoriją?

Aš žinojau, kad turiu istoriją šia tapatybės tema Lietuvoje, kur aš užaugau, tačiau ilgą laiką negalėjau identifikuoti, kas tiksliai tai yra. Galų gale, pasirodė, kad tai buvo man po nosimi visą laiką. Nors ir rusų tėvų vaikas, aš gimiau Lietuvoje ir buvau užauginta kaip labai patriotiška lietuvė. Bet tapatybės klausimas sustiprėjo man augant. Ar aš esu rusė? Ar esu lietuvė? Vėliau, kai gimė mano dukra, su ja kalbėjau rusiškai ir mokinau ją rusiškų dainų. Kol atlikinėjau tyrimą filmui, išsiaiškinau, kad daugelis rusų kilmės gyventojų, su kuriais kalbėjau Vilniuje, pasirodė esą iš Visagino. Tada supratau, kad būtent tai ir yra vieta, į kurią turiu važiuoti. Prieš imantis kino studijų, turėjau mokslinį išsilavinimą – studijavau chemiją. Taigi ir šia prasme veikėjai, dirbantys elektrinėje, atsispindi mano asmeninę istoriją.

Neturėjau tikslo kurti politinį filmą, tačiau jo kūrimo procese (ir turint omeny dabartinį politinį klimatą  buvusiose SSRS respublikose) tai tapo neišvengiama. Taigi bandžiau pademonstruoti problemos sudėtingumą. Ir galbūt net parodyti gilesnį požiūrį. Lietuva buvo pirmoji šalis, kuri paliko Sovietų Sąjungą, ir nuo to laiko daug kas pasikeitė. Kai kurie žmonės mano, kad pokyčiai yra geri, o kai kurie žmonės – ne. Daugybė šių diskusijų balsų galima išgirsti Visagine.

Reklama

Dokumentinio filmo „Drugelio miestas“ plakatas
„Planet Korda Pictures Ltd.“ archyvas

Jūs užaugote Vilniuje, Lietuvos sostinėje. Ar manote, kad Visagino miestas atspindi visą valstybę, ar situacija Visagine yra ypatinga?

Nuo pat pradžių Visaginas turėjo ypatingą statusą ir niekada nebuvo panašus į kitus šalies miestus. Visaginas buvo labai turtingas miestas, ten buvo daug darbo vietų. Be to, sovietinė vyriausybė labai rūpestingai prižiūrėjo žmones, kurie ten atvyko iš skirtingų SSRS vietų. Jie gaudavo būstą, ten buvo specialios parduotuvės, kurios pardavinėjo prabangius produktus. Visgi darbui jėgainėje buvo samdomi tik patys talentingiausi žmonės. Be to, rusų kalba yra pagrindinė kalba Visagine, kas yra netipiška šalies kontekste. Jūs galėtumėte išgyventi šnekėdami tik rusų kalba, o kai kurie žmonės taip ir neišmoko laisvai kalbėti lietuviškai, nors jaunesnės kartos dabar bendrauja lietuviškai. Galima sakyti, kad Visaginas buvo atsiribojęs nuo išorinio pasaulio. Kai šis atsiribojimas dingo, paaiškėjo, kad tapatybės ieškojimas, kurį galima matyti filme, yra kažkas, kas vyksta tikriausiai daugelyje buvusių SSRS respublikų. Visaginas nėra išimtis.

Kadras iš filmo „Drugelio miestas“
„Planet Korda Pictures Ltd.“ archyvas

Kokį vaidmenį elektrinė Visagine atlieka dabar?

Daug žmonių Visagine prarado darbą dėl elektrinės uždarymo. Kol elektrinė dar veikė pilnu režimu, mieste buvo 33 000 gyventojų, iš kurių 5 000 dirbo elektrinėje. Šiandien gyventojų skaičius yra apie 20 000 žmonių; 2 000 iš jų dirba jėgainėje, ir šis skaičius pastoviai mažėja. Žmonėms, kurie ten tebedirba, tai vis dar yra svarbus pajamų šaltinis, nes elektrinės uždarymas yra didelis darbas. Ironiška yra tai, kad žmonės, kurie dirba elektrinės uždaryme, yra vaikai žmonių, stačiusių ją 1970-aisiais.

Jei pažvelgsite į žmonių požiūrį į jėgainę, ji siejama su pasididžiavimu. Galima sakyti, kad jėgainė simbolizuoja Lietuvos istoriją, ir žmonių požiūris į ją yra toks pat sudėtingas ir įvairiaspalvis, kaip ir požiūris į SSRS ir į šalies nepriklausomybę.

Kadras iš filmo „Drugelio miestas“
„Planet Korda Pictures Ltd.“ archyvas

Kokie buvo didžiausi iššūkiai kuriant šį filmą?

Miesto gyventojams buvo labai sunku atsiverti, nes jie taip didžiuojasi savo gimtuoju miestu, ir jie apgailestauja dėl miesto likimo. Kokį filmą aš stačiau? Ar parodysiu miestą ir jo žmonės iš gerosios pusės? Tuomet, kai Ukrainoje viskas sustiprėjo, tai įnešė dar daugiau paranojos. Filmavimo metu žmonės, įskaitant kai kuriuos mūsų veikėjus, bijojo kalbėti su mumis atvirai, bijodami represijų. Kai kurie net pasitraukė iš filmo pusiaukelyje. Žmonės abejojo mūsų motyvais. Tačiau mes išlikome ir sugebėjome išlaikyti daugelio mūsų veikėjų pasitikėjimą.

Kadras iš filmo „Drugelio miestas“
„Planet Korda Pictures Ltd.“ archyvas

Ar kuriant šį filmą įgijote naujų įžvalgų?

Prieš pradedant kurti šį filmą, visada maniau, kad reikia tiesiog prisitaikyti prie tam tikros situacijos, kad žmonės tave priimtų. Jei nori būti lietuvis, tu mokaisi kalbos ir susilieji su visuomene. Tai buvo įprasta mano gyvenime, ir tai veikė. Tačiau filmo kūrimo metu sužinojau, kad kitiems tai nebuvo paprasta, o sutikus kitus žmones, panašius klausimus pradėjau uždavinėti ir apie save bei savo šaknis. Visagino žmonės parodė, kokia sudėtinga yra savų šaknų samprata. Kaip tai gali reikšti skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms. Ir kartu su tuo aš išmokau, kad kalbos mokėjimas turi žymiai didesnį vaidmenį, nei įsivaizdavau.

Kadras iš filmo „Drugelio miestas“
„Planet Korda Pictures Ltd.“ archyvas

Muzika užima svarbią vietą filme, kaip ir daugelio veikėjų gyvenimuose. Ar matote ryšį tarp muzikos ir tapatybės?

Absoliučiai. Muzika turi tokį patį vaidmenį, kaip ir kalba. Kalba, kuria mes kalbame, ir dainos, kurias mes dainuojame, mus apibūdina, ypač jei dainos yra tradicinės. Šių dainų mus moko žmonės, su kuriais augome: mūsų tėvai, mūsų mokytojai, mūsų draugai, žiniasklaida. Tai sukuria kultūrinę sistemą. Muzika į filmą atėjo labai natūraliai. Aš niekada neprašiau savo veikėjų atlikti kažką, viskas vyko natūraliai, taip pat kaip ir arbatos gėrimo scenos, kurios filme vyko organiškai.

Kaip sekėsi filmuoti atominės elektrinės viduje?

Visų pirma turi imtis daug atsargumo priemonių ir dėvėti specialius apsauginius drabužius. Yra daug apribojimų – saugumas yra itin griežtas. Reikia prašyti leidimo dėl visko. Neleidžiama nieko liesti, net sienų. Negalima įsinešti stovo į vidų. Vieną kartą mums leido, bet jis turėjo būti supakuotas viso filmavimo metu, taigi esi labai apribotas to, ką gali nufilmuoti rankomis. Mane nustebino elektrinės matmenys – ji tokia didžiulė visomis kryptimis, tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Tai kaip miestas su begaliniais koridoriais, grindimis. Ir, žinoma, tau nuolat primenama apie radioaktyvumą. Tokioje vietoje jautiesi labai mažas. Sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma valdyti ir kontroliuoti tokį didžiulį objektą, ir kaip visa tai galima išmontuoti.

Ar filmo herojai pažįsta vienas kitą? Kiek skiriasi požiūriai Visagine, ar žmonės yra vieningi?

Tai mažas miestas, tad visi pažįsta vieni kitus. Pagrindiniai veikėjai ne visuomet tiesiogiai pažinojo vienas kitą, bet jie greičiausiai žinojo kito veikėjo seserį, brolį ar tėvus. Ir nors jų nuomonės gali būti skirtingos, juos jungia meilė Visaginui, kaip matėte filmo pabaigoje. Jie visi švenčia kartu ir rūpinasi ateitimi.

Kas laukia Visagino ateityje?

Visaginas – tai miestas kryžkelyje. Elektrinės uždarymas sukėlė daug nežinomybės, bet tai taip pat atveria kelią naujai ateičiai. Šiuo metu miestas daug investuoja į sporto turizmą ir kitas mažas ir vidutines įmones. Žvelgiant iš šono, Visaginas gali pasirodyti kaip mirštantis miestas, ir galbūt taip kurį laiką ir buvo. Tačiau su labai aktyvia jaunąja karta, kuri turi giliai įsišaknijusią meilę miestui, vyrauja viltis.

Filmo anonsas: 

Artimiausi seansai:

Kino teatre „Pasaka” vasario 6 d. 19 val. (po filmo vyks Ramunės Rakauskaitės moderuojama diskusija su režisiere Olga Černovaite ir prodiuseriu Jeremiah Cullinane) ir vasario 8 d. 19 val.
Visagino kultūros centre – vasario 8 d. 19 val. (po peržiūros vyks diskusija su režisiere Olga Černovaite ir prodiuseriu Jeremiah Cullinane) 10 d. 18 val. ir 13 d. 19 val.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*