Pokalbis su filmo „Mano draugas Borisas Nemcovas“ režisiere: „Kai mirusieji gyvesni už gyvuosius“

Zosia Rodkevič Asmeminio archyvo nuotrauka

Zosia Rodkevič
Asmeminio archyvo nuotrauka

„Vaidybiniame kine režisierius yra dievas, – kadaise pastebėjo Alfredas Hitchcockas. – O dokumentikoje – dievas yra režisierius.“  2012-aisiais Zosia Rodkevič pradėjo filmuoti Borisą Nemcovą – vieną iškiliausių Rusijos opozicijos lyderių. 2015-ųjų vasarį Borisas buvo nužudytas. Zosia dalinasi savo prisiminimais ir skausmu, kuris anuomet pasislėpė už kameros.

Filmą „Mano draugas Borisas Nemcovas“ Z. Rodkevič pristatys rugsėjo 29 d. „Pasakoje“, rugsėjo 30 d. „Skalvijoje“ Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.  Spalio 9 d. filmas bus rodomas ir Klaipėdoje įsikūrusiame „Kultūros fabrike“.

Filmo pradžioje Borisą Nemcovą ir juostą pristatai labai asmeniškai, vos keliais trumpais sakiniais…

Įžangą parašyti buvo sunku. Nenorėjau nieko aiškinti žodžiais, bet reikėjo Borisą kažkaip pristatyti auditorijai. Ne visi buvo su juo susidūrę, ne visi žinojo apie jo politinę karjerą. Galiausiai tekstas tilpo į tris sakinius, nusakančius jį, mūsų draugystę ir nužudymą. Paprastai filmuose stengiuosi nepiršti savo nuomonės ir bandyti suprasti tai, kas vyksta išties, leisti tikrovei padiktuoti kino kalbą. Tačiau šioje juostoje man buvo svarbu atskleisti savo santykį su filmo herojumi. Žiūrovas turėjo atsidurti mano kailyje ir išgyventi viską – nuo pirmojo susitikimo iki pat Boriso mirties. Nuoširdumas kuriant filmą labai svarbus. Tačiau svarbiausia – būti nuoširdžiam pačiam su savimi. Studijuojant Marinos Razbežkinos kino mokykloje mus mokė kurti filmus apie tai, kas rūpi.

Reklama

Tikriausiai prireikė nemažai drąsos būti taip arti Boriso. Kas tuo metu atrodė esą didžiausi iššūkiai, pasiekimai ir klaidos?

Nemanau, kad Borisą filmuoti reikėjo daug drąsos. Metodas buvo paprastas – kantrumas ir dėmesingumas jam, kaip filmo herojui. Didžiausias mano galvos skausmas buvo filmo dramaturgija. Tiesą sakant, man jos sukurti taip ir nepavyko. Juostoje liko užfiksuoti tik skirtingi Boriso gyvenimo epizodai, o liūdną dramaturgiją sukūrė pats gyvenimas. Didžiausias režisūrinis pasiekimas buvo įamžinti kažką šviežio, juokingo ir asmeniško, o ne oficialius Boriso pareiškimus ir sausus sakinius, atidirbtus per šitiek politinės karjeros metų. Tai padėjo jį parodyti ne tik kaip politiką, bet ir kaip žmogų. Didžiausia klaida – per mažai tylos epizodų. Montuojant labai trūko momentų, kur Borisas nesako nieko.

Kadras iš filmo „Mano draugas Borisas Nemcovas“

Kadras iš filmo „Mano draugas Borisas Nemcovas“

Kokia nauda iš šio filmo buvo pačiam Borisui? Kodėl jis norėjo ir sutiko būti filmuojamas? 

Borisas labai savimi didžiavosi, jam patiko būti filmuojamam. Manimi jis pasitikėjo, žinojo, kad medžiagą renku juostai apie politinę opoziciją. B. Nemcovas suprato mano filmavimo stilių, tačiau, aišku, turėjo ir savų planų. Jis sakė apie režisūrą neišmanąs nieko, bet filmas turėtų būti mokomasis (apie tai, kas yra Borisas Nemcovas, kuo jis žymus ir už ką kovoja) ir skirtas jauniems žmonėms. Žinoma, aš tokio filmo kurti nenorėjau, mes ginčijomės.

Nemcovas karjerą pradėjo labai anksti. Jo pasiekimai anuomet įvertinti ne tik Rusijoje, bet ir už jos ribų. Ką politika ir pilietiškumas reiškė jam pačiam? Ar gali įsivaizduoti Borisą gyvenantį alternatyvų gyvenimą? 

Manau, viena nuostabiausių jo savybių buvo ta, kad jis darė tai, ką norėjo ir ką galėjo. Iš valdžios viršūnės jis buvo pasiruošęs atsidurti persekiojamos opozicijos pakraštyje. Viliuosi, kad jis tiesiog negalėjo sau leisti meluoti. Jaunystėje jis buvo daug žadantis mokslininkas, tačiau šią karjerą apleido dėl perestroikos ir Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Tuomet šaliai reikėjo ne to. Galbūt jis galėtų būti mokslininkas? O gal, jei 1999-aisiais Borisas Jelcinas savo pasekėju būtų pasirinkęs jį, o ne nelemtą Putiną, Borisas būtų prezidentas?

Filme Borisas kalba apie meilę moterims, apie savo žmonas… Flirtuoja jis ir su tavimi. Ar tai nekomplikavo darbo filmavimo aikštelėje?

Jo pleibojiškumą laikiau charakterio bruožu. Man pačiai tai buvo juokinga ir dažnai iš šono atrodė tikrai kvailai. Manau, kad taip nuoširdžiai mylėti moteris yra geriau, nei turėti daugybę kompleksų ir juos perkėlti į aplinkinius. Žinoma, ši tema jam sukėlė nemažai sunkumų. Politikai dažniausiai slepia savo meilės romanus ir meilužes. Borisas išties negalėjo neflirtuoti arba turėti mažiau žmonų… Jis neslėpė savo aistrų, o flirtą naudojo net ir kaip rinkiminės kampanijos įrankį.

Keista, kad filme Borisas taip atvirai atskleidžia savo gyvenimo uždangas nepažįstamiesiems, leidžia kamerai fiksuoti viską. Ar jis mokėjo atskirti viešą gyvenimą nuo privataus, draugą nuo nepažįstamo? 

Tai labai geras ir sudėtingas klausimas. Manau, jis labai save mylėjo ir pasitikėjo savo nuojauta. Būtent todėl Borisas neturėjo jokių komunikacinių barjerų. Jis norėjo būti mielas ir suprantamas kiekvienam, su juo buvo labai paprasta. Borisas buvo unikalus, nežinau Rusijoje kito tokio politiko.

Filmo pavadinimas prasideda žodžiais ,,Mano draugas…“. Kaip ir kada gimė jūsų draugystė?

Mes susidraugavome labai greitai. Jau antros kelionės metu buvome bičiuliai. Buvau nuoširdi ir atvira, sakiau, ką galvoju, kritikavau, tiesiog buvau savimi. Turbūt todėl jis man jautė pagarbą. Supratau, kad esame draugai, kai kartą Borisas paskambino ir pasiūlė filmuoti dar vieną jo kelionę, kai jis pradėjo mane kviesti išgerti kavos, pašnekėti apie gyvenimą.

Kaip sužinojai apie Boriso mirtį? Kaip prisimeni tą momentą?

Tuo metu jau montavau medžiagą, buvau peržiūrėjusi jos daugiau nei pusę. Vasario 27-ąją buvau toli nuo Maskvos, Karelijoje, mažame name, toli nuo civilizacijos. Ten nebuvo elektros, o vanduo – tik iš upės. Tą vakarą iš draugų gavau žinutę, kad Nemcovas nušautas. Pamaniau, kad tai klaida arba kvailas pokštas. Tačiau tuomet žinutės pasipylė viena po kitos, patvirtindamos tragediją. Verkiau visą naktį. Radau veikiančią radiją su baterijomis, visą dieną klausiau naujienų. Supratau, kad turiu važiuoti į Maskvą ir filmuoti Boriso laidotuves.

Kaip jo mirtis paveikė Rusiją?

Rusija patyrė šoką. Šalyje labai stipri propaganda, todėl pusė žmonių manė, kad jis – Rusijos priešas, kad gerai, jog jis nebegyvas. Kitai pusei Borisas tapo politinės aukos simboliu. Dabar jis tarsi paminklas kovai: taip žiauriai sunaikintas už tai, kad buvo savimi.

Kaip jo mirtis pakeitė filmą?

Iki pat jo mirties norėjau sukurti subtilų filmą apie politiką, kur veiksmo centras – rinkimai Jaroslave, o pagrindinis herojus – Borisas. Juosta turėjo pasakoti apie jį ir jaunus jo aplinkos žmones. Tačiau, kuomet Borisas buvo nužudytas, supratau, kad filmas turi kalbėti apie tai, kas jis buvo iš tiesų. Ne istorinė ekskursija į 90-uosius, bet mano pačios įspūdžiai apie jį kaip žmogų. Visą medžiagą pradėjau žiūrėti iš pradžių, atkreipdama dėmesį į tai, kas anksčiau neatrodė įdomu.

Labai keista Nemcovo laidotuvių scena: greita, formali, kontrastuojanti su likusia filmo medžiaga. Galiausiai filme sutinkame ir tave. Kodėl nusprendei taip sumontuoti filmo pabaigą? 

Per Boriso laidotuves skendau ašarose, negalėjau žiūrėti į karstą, tik į kamerą, mechaniškai priartindama jo mirusį veidą. Tai buvo mano būdas susitaikyti su netektimi. Momentas, kuomet kamera atsisuka į mane, nufilmuotas atsitiktinai. Buvome paprašyti pagerbti išėjusįjį tylos minute, apmąstyti savo ir Boriso asmeninį ryšį. Visi nutilo. Tuomet pajutau, kad tai buvo metas filmuoti ne laidotuvių dalyvius, bet save pačią. Ta scena byloja mano ryšį su juo, vienišumą žmogaus, kuris prarado draugą, ir režisieriaus, kuris neteko filmo herojaus. Montuojant pasirinkau ritmą, kuris atspindėjo gyvenimą: daug linksmų ir juokingų momentų, ir staiga – bum! – Borisas negyvas, karste. Man toks montažas atrodė nuoširdžiausias ir daugiausia pasakantis.

Kokie tavo vaikystės prisiminimai apie Borisą? Ką apie jį galvojo tavo tėvai ir seneliai?

Vaikystėje jį pamenu kaip garbanotą vaikiną iš televizijos. Tuomet man rūpėjo tik tai, kad Borisas buvo jaunesnis ir gražesnis nei kiti politikai. Užaugusi jo nemėgau, laikiau jį kvaileliu ir narcizu, nenorėjau niekaip būti su juo susijusi. Mano tėčiui jis nepatiko dėl brutalios kalbos, o mama apskritai nekenčia visų politikų. Užtat mano močiutė Borisą labai mylėjo! Sakė, kad jis – lyg jaunas garbanotas ir nesenstantis cherubinas (aut. past. – auksinė antgamtinė būtybė, turinti keturis sparnus ir stovėjusi virš žydų šventyklų skrynios).

Kai Borisas aplankė Lietuvą 2012-aisiais, jis kalbėjo apie amžiną Lietuvos nepriklausomybę, apie tai, kad Rusija per ateinančius metus pasirinks demokratijos kelią, apie politiką ir pasitikėjimą. Ką pasitikėjimas reiškė jam pačiam ir ar daug jo buvo Boriso aplinkoje?

Jis pasitikėjo savo kolegomis, o kartais – net politiniais oponentais, kuriuos ne visada gerai pažinojo. Jo pasitikėjimas rėmėsi bendrų tikslų siekimu. Boriso aplinkoje būdavo įvairiausių žmonių, nebūtinai labai malonių. Net ir nešvarios istorijos apie jo bendražygius nesugadino jo santykių su kolegomis. Manau, tai Boriso nuoširdumo ir pasitikėjimo nuopelnas.

Kokios tavo pačios politinės pažiūros?

Aš nesu aktyvistė, greičiau – stebėtoja. Politika domiuosi nuo paauglystės: būdama 14-os dalyvavau protestuose, susibūrimuose ir net riaušėse. Mane domina anarchistinio komunizmo ir individualistų anarchizmo idėjos. Suprantu, kad jos – utopinės, ir kad žmonės kur kas blogesni nei galėtų būti. Labai nusivyliau Rusijos opozicija ir visu protestu. Tikiu šalies žmonėmis ir savimi, ne protesto lyderiais.

Jei galėtum filmą sukurti iš naujo, ar jis būtų kitoks? 

Apie tai, kas pasibaigė – negalvoju. Jei galvočiau, norėčiau tik vieno – kad Borisas būtų gyvas…

Simona Žemaitytė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*