Pokalbis su Gyčiu Lukšu: „Galime sudominti amerikietį, anglą, prancūzą, jeigu nesistengsime įtikti, o staiga parodysime kažką naujo“

Režisierius Gytis Lukšas Fotografė Kristina Sereikaitė

Režisierius Gytis Lukšas
Fotografė Kristina Sereikaitė

Gytis Lukšas jau septintus metus režisuoja tarptautinį kino festivalį „Baltijos banga“ Nidoje, kuris vasarą yra vienas iš ryškiausių kino reiškinių pajūryje. Žymaus istorinio įvykio – Baltijos kelio – inspiruotas festivalis rugsėjo 23–30 dieną kviečia į jaukią trijų Baltijos šalių draugiją: ne tik pamatyti kruopščiai sudarytą Lietuvos, Latvijos, Estijos ir festivalio svečių filmų programą, bet ir išgirsti jų kūrėjų pašnekesius. Apie šių metų festivalio temas, jo tradicijas ir naujoves bei apskritai Baltijos regiono kiną kviečiu plačiau pasikalbėti „Baltijos bangos“ organizatorių G. Lukšą.

Papasakokite, kaip pasikeitė festivalio „Baltijos banga“ veidas per šiuos septynerius gyvavimo metus? Kokių turite festivalio tradicijų, gal ir naujovių?

Festivalyje kai kas keičiasi, kai kas nesikeičia – taip ir turi būti. Jis turi savo tradicijas: kasmet atidaromas rugpjūčio 23 dieną – Baltijos kelio dieną – ir tai nesikeis niekada. Tai trijų Baltijos šalių festivalis: Lietuvos, Latvijos ir Estijos, jos yra pagrindiniai festivalio organizatoriai ir dalyviai. O svečiai keičiasi ir jie tikrai keisis – kasmet norime pakviesti vis kitos Baltijos regiono šalies filmus. Šalių yra nemažai, nors, tiesa, yra tokių bičiulių, kurie taip pamėgo šį festivalį, kad net ir svečiais jo programoje nori būti kasmet.

Pavyzdžiui, suomiams atsargiai sakėme, kad jie dalyvavo festivalyje dvejus metus, bet jie atsako, kad nori būti ir dabar. Jeigu nori – bus. (Šypsosi.) Pristatysime Lietuvoje dar nerodytą, Suomijoje dabar labai populiarią režisieriaus juostą „Liūto širdis“. Šiuo metu šis filmas labai aktualus suomiams, bet įtraukėme jį į programą ir todėl, kad nuo kitų metų ta tema, mano įsitikinimu, bus ypač aktuali ir Lietuvoje. Kitais metais mes priimsime pirmuosius šimtus pabėgėlių ir turėsime spręsti, kaip su jais gyventi, bendrauti, kaip prie jų priprasti. Taigi šių metų suomių filmas „Liūto širdis“ būtent apie šiuos dalykus. Suomijoje jis sukėlė didžiules diskusijas. Manau, ne mažiau tų diskusijų bus ir Lietuvoje…

Režisierius Gytis Lukšas Fotografė Kristina Sereikaitė

Režisierius Gytis Lukšas
Fotografė Kristina Sereikaitė

Reklama

„Baltijos banga“ kasmet keičiasi, nes vyksta pokalbiai vis kita tema. Viena iš festivalio tradicijų yra draugų, filmų kūrėjų, gamintojų pokalbiai. Tuo jis skiriasi nuo kitų festivalių, kur rodomi tik filmai, praėjus raudonu kilimu. Mes, kolegos, susirenkame dar ir pasišnekėti – ne skaityti, kur kokie nauji įstatymai pasirodė, ne klausyti kokių nors valdininkų kalbų, o tiesiog tie, kas daro kiną, reguliariai susitikti ir pasidalinti patirtimi.

Tai apie ką gi kalbėsite šiemet?

Apie bendrą trijų Baltijos šalių kino gamybą. Dar visai neseniai iš viso nebuvo filmų, kuriuos galėtume įvardinti, kad tai yra bendri lietuvių, latvių ir estų kūriniai. Dabar jų atsiranda. Ir ačiū Dievui! Tik gaila, kad tai nevyko anksčiau. Taigi kalbėsime apie tai, kam mums reikalinga bendra gamyba, kas joje yra gero, o gal joje kažką reikėtų tobulinti? Gal reikėtų kažką daryti ir kitaip? Sakykime, būtų įdomu palyginti Estijos ir Suomijos patirtį – jie kartu daro labai daug filmų – taip pat, kas vyksta Latvijoje ir Lietuvoje. Estams, suprantu, labai pasisekė, kad turi kaimynus suomius, o mums pasisekė kiek mažiau. Bet turime kaimynus, didžiulę valstybę – Lenkiją. Su lenkais turime bendrą istoriją, šimtus metų buvome viena valstybė, o kodėl su jais nesame kartu sukūrę nei vieno filmo? O gal jau galėtume tai padaryti, gal jau atėjo laikas? Yra apie ką pasišnekėti… Taigi šių metų festivalio pagrindinė pokalbio tema – bendra filmų gamyba.

Paminėjote Lietuvos ir jos kaimynės Lenkijos bendro kino ateitį. Ar festivalio programoje bus lenkų režisierių filmų?

Režisierius Gytis Lukšas Fotografė Kristina Sereikaitė

Režisierius Gytis Lukšas
Fotografė Kristina Sereikaitė

Dar ne, bet lenkus kitais metais kviesime būti šio festivalio svečiais. Visų pakviesti nepajėgiame, bet, talkinant ambasadoms, savo filmus mums jau rodė danai, suomiai, švedai. Šiais metais mums padeda Geothe’s institutas, taigi turime ir vokiečių filmų programą. Kitais metais pradėsiu ieškoti kontaktų su lenkais, ir bandysime kartu galvoti, kokie jų filmai galėtų dalyvauti kitų metų festivalyje. Ir ne tik filmai – kokius kūrėjus galėtume pakviesti pristatyti savo darbų. Primenu, festivalio esmė ne tik pažiūrėti filmą – daugybė dalykų, įdomių istorijų bei nutikimų lieka už kadro, ir kai yra režisierius arba prodiuseris, jis gali pats gyvai papasakoti. Tai tikrai yra labai įdomu ir naudinga.

O kada pasirenkate, kokia bus festivalio tema ir kokiam klausimui skirsite dėmesį? Galbūt jau šiemet žinote, kokia diskusijų tema bus kitais metais?

Be jokios abejonės! Dar būdami festivalyje kartu su Estijos ir Latvijos kinematografininkų sąjungų vadovais jau tariamės, kas gi būtų svarbu kitais metais, kokia galėtų būti pokalbio tema, ką galėtume parodyti naujo. Aš jau žinau, kokia bus kitų metų pokalbio tema – kalbėsime apie audiovizualinių kūrinių autorių teisių gynimą. Jau net dabar jų paklausiau, ar tai būtų aktualu, ir paaiškėjo, kad tai be galo visiems svarbu.

Kad ir kokios artimos būtume trys šalys, tai darome skirtingai, įstatymus turime skirtingus ir laikas suderinti stygas arba vieniems iš kitų pasimokyti. Taigi kitais metais pasitelkę specialistus bandysime kalbėti šia tema. Ji darosi ypač aktuali internetinėje erdvėje, nes ten piratavimas kol kas visiškai nevaldomas – jo kol kas nepavyksta suvaldyti Europos Sąjungos mastu.

Nepamirškime vaikų ir jaunimo – „Baltijos banga“ jiems taip pat yra paruošusi užsiėmimų programą su patyrusiais animatoriais. Papasakokite apie ją daugiau.

Vaikų animacijos mokyklėlė – viena iš festivalio žaviausių ir emocingiausių tradicijų, kurios tikrai neatsisakysime. Jos metu festivalyje įvairaus amžiaus vaikai sukuria savo pirmąjį animacinį filmuką ir po to vyksta iškilmingas mokyklėlės uždarymas. Kiekvienas vaikas gauna to filmo DVD kopiją, kurį gali parodyti visiems, ir sertifikatą, kad sukūrė savo pirmąjį gyvenime animacinį filmuką. Jiems padeda Valentas Aškinis ir Jūratė Leikaitė, mūsų animacijos meistrai. Tikrai darbo yra daug, filmuko tema gimsta spontaniškai – tai visiška improvizacija. Neįsivaizduojate, koks būna džiaugsmas ne tiek tų vaikų, kiek jų tėvelių, močiučių ir senelių, kurie tuo metu būtinai būna salėje – kokios ten ovacijos, kokios emocijos!

Prisipažinsiu, jau ne kartą ir prie mokyklos vadovo, ir prie manęs priėjo vaikučių mamytės ir sako: „O mes ar negalėtume lankyti tos mokyklėlės?“ Galvojame, o kodėl ne? Įdomus dalykas, jog patogiausia mokyklėlėje dalyvauti vietiniams, bent jau klaipėdiečiams vaikams, bet ne – kai tik sužino, kad ji vėl bus (o jos negali nebūti), vilniečiai tėveliai sako: „Tai prašau užrašyti mūsų vaikus.“ Yra tokių, kurie jau penketą metų planuoja savo atostogas „Baltijos bangos“ festivalio metu, kad būtų Nidoje ir jų vaikai galėtų lankyti tą mokyklėlę. Žinoma, malonu girdėti tokius dalykus. Taigi užsirašyti ten reikia iš anksto, nes yra konkurencija. (Juokiasi.)

Režisierius Gytis Lukšas Fotografė Kristina Sereikaitė

Režisierius Gytis Lukšas
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kokie festivalio filmai sukviečia daugiausia lankytojų? Ar žiūrovai kino salėje pasiskirsto pagal žanrus, temas, o gal pagal šalis – ar pastebite čia dėsningumų?

Žiūrovai pasiskirsto pagal orą: jeigu jis geras, tai visi bėga prie jūros, ir salėje žiūrovų būna mažiau; jeigu lyja arba šalta, tada džiaugiamės, triname delnais, nes vakare salėje sėdi daug daugiau žiūrovų. O šiaip jau galėčiau pasigirti – per septynetą metų „Baltijos banga“ užsiaugino savo publiką. Smagu nuo pat atidarymo dienos salėje matyti pažįstamų veidų ir jų vis daugėja. Žmonės prieina ir sako: ir pernai buvau, ir užpernai buvau, ir kitais metais būsiu, nes man patinka. Suprantu, gal patinka, kad festivalis, skirtingai nuo kitų Lietuvoje vykstančių, yra visiškai ne komercinis. Nekomercinis dviem prasmėmis: jis nesiorientuoja į komercinius filmus ir nepardavinėja jokių bilietų – visi seansai į visus filmus visiškai nemokami. Žmonėms, jeigu jie ateina su visa šeima, tai šį tą reiškia.

Turite kokių nors taisyklių repertuaro sudarymui? Kaip parenkate festivalio programos filmus?

Pasitikime šalimis dalyvėmis ir paliekame joms pačioms parinkti filmus. Niekas nediktuoja, kokius filmus būtina rodyti. Dauguma filmų kūrėjų daugybę metų mano geri pažįstami, galėčiau pasakyti, kad noriu jo filmo, bet, galvoju, gal tai būtų neetiška. Jeigu jau su dviem šalimis darai, tai palik jiems spręsti, ką jie nori parodyti. Tai mes taip ir darome – pasitikime jais, kad atveš, jų nuomone, tą filmą, kurį verta parodyti, kuris ženklus savo tematika ar gamyba.

O nuo kitų metų noriu įvesti naujovę, kad šalia naujų filmų kiekviena iš Baltijos valstybių turėtų galimybę parodyti ir vieną savo kino klasikos kūrinį. Štai šiais metais žengiame tokį žingsnį pirmieji ir parodysime Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė“. Parodysime jį kaip vieną ryškiausių mūsų kino paveldo filmų, kuriuo didžiuojamės, ir dėl to, kad jis yra sutvarkytas, restauruotas ir suskaitmenintas. Tas procesas tikriausiai vyksta ir Latvijoje bei Estijoje, tokių filmų jie taip pat turi. Taigi suteiksiu galimybę Lietuvos kino centro vadovui ponui Rolandui Kvietkauskui pristatyti tą filmą ir papasakoti, ką tai reiškia – ieškoti kino fondo, gauti tų filmų kopijas, jas tvarkyti, koks tai procesas, galiausiai, kiek tai kainuoja. Tai būtina daryti, nes mūsų turimos filmų kopijos yra tokios nužiūrėtos, kad tuoj jų nebeliks. Todėl gerai, kad laiku susigriebėme ir tai darome.

Režisierius Gytis Lukšas Fotografė Kristina Sereikaitė

Režisierius Gytis Lukšas
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kalbėdamas apie Lietuvos kino klasiką paaiškinkite, kodėl atidarymo filmą pasirinkote „Vaikus iš „Amerikos“ viešbučio“? Greičiausiai ne tik man iškilo toks klausimas. Ar žiūrovai jo dar nematė?

Iš tikrųjų tai įdomu. Kalbėjau su pačiu Raimundu (aut. – filmo režisierius Raimundas Banionis) ir jis sako: „Pastaraisiais metais kažkaip nei vieno mano filmo taip nereikia, kaip šito.“ Net kai buvo Lietuvių filmų „desantas“ Amerikoje, vienoje iš pačių prestižiškiausių kino salių, turiu galvoje „MoMA“, jis buvo rodomas ir vyko didžiulė diskusija.

Taigi kodėl mes savo festivalyje rodome „Vaikus iš „Amerikos“ viešbučio? Kaip prisimenat, visai neseniai buvo paminėta tragiško Kalantos susideginimo aukos metinės Kaune. Baltijos kelias prasidėjo ne nuo to, kad tą rugpjūčio 23 dieną mes paėmėme ir susikibome rankomis – tai nebūtų įvykę, jeigu iki to ilgai nebūtų ruošiamasi. Taigi paties kelio, vieškelio į Baltijos kelią, pradžia buvo daug anksčiau. Įvykiai Kaune gal ir buvo vieni iš pirmųjų žingsnių, mus atvedusių į Baltijos kelią ir į Lietuvos Nepriklausomybę.

Norėjome, kad Raimundas kalbėtų ne tiek apie patį filmą – jį matė, nematė – tačiau besiruošiant filmui liko daugybė istorijų, kurios į jį nepakliuvo, ir režisierius jas žino. Labai norėčiau, kad jis jas papasakotų, prisimintų – kas nutiko ruošiantis, ką jie sužinojo patys, ką jiems papasakojo žmonės. Anksčiau juk jų nepasakojo, bijojo, dabar gal jų nepasakoja dėl kitų priežasčių. Be to, bėga laikas, kažkas užmirštama ir to labai gaila.

Režisierius Gytis Lukšas Fotografė Kristina Sereikaitė

Režisierius Gytis Lukšas
Fotografė Kristina Sereikaitė

Pavyzdžiui, Donatas Ulvydas dabar daro filmą „Emilija“ apie to laiko įvykius ir jam tikriausiai labai praverstų tikri tuo laiku filmuoti dokumentiniai kadrai, o jų niekur neranda! Juos kažkas sąmoningai sunaikino, nes kitaip, kur jie? Negalėjo būti nenufilmuota, juk vyko tokios jaunimo eitynės „Laisvės alėja“. Nepaisant to, tų kadrų nėra… Klausiau Kino mėgėjų sąjungos pirmininko, negi jie nefiksavo, o sako, tuo metu juk nebuvo tokios kaip dabar galimybės viską filmuoti mobiliaisias telefonais, nes kitaip gal jie ir būtų išlikę. O prisiminimų yra išlikę… Tai mes po filmo ir pagerbsime.

Ar taip bandote būsimiems festivalio dalyviams sukelti intrigą, kad išgirs dar niekam negirdėtų istorijų?

Taip, manau, jų bus. Štai todėl tikriausiai taip ir pasirinkome. Aš ir norėčiau, kad festivalis kistų, kad nebūtų kokios nors klišės ar stereotipo, kad būtinai atidaroma naujausiu ir geriausiu filmu. Naujausių filmų joks prodiuseris, o juo labiau distributorius, neduos, kol jie neprasisuks pačiuose garsiausiuose festivaliuose – jie juos taupo ir laiko. Puikiai žinote, kad jau yra padaryta lietuviškų filmų, kurie nerodomi, o specialiai laukiama, kol baigsis vasara, sugrįš žiūrovai ir tada bus tų filmų premjeros. Tai pasaulinio kino rodytojų ir prodiuserių taktika, ir visai natūralu, kad lietuviai jos laikosi, ir niekaip jų nepriversi.

Gal galite apibendrinti, kuo dabar gyvena Baltijos regiono kinas – kokios filmų temos buvo įdomios anksčiau, o kokios dominuoja dabar?

Skirtumas yra ir iš trijų šalių pavyzdžių galime pajausti tendencijas. Jeigu festivalio gyvavimo pradžioje iš kailio nėrėmės ir stengėmės parodyti pačius geriausius savo filmus, kurie labiausiai nuskambėjo Europoje, laimėjo daugiausia prizų, dabar yra šiek tiek kitaip. Anksčiau stengėmės daryti filmus universaliomis visiems suprantamomis temomis: meilė, jis, ji ir dar trečias koks iš šalies pasimaišęs. Pastebėjau, kad jau keletą metų, ypač latviai ir estai, ir belieka apgailestauti, kad daug mažiau lietuviai, ėmė kalbėti apie skaudžiausius savo tautos istorijos momentus ir faktus. Tam pradžią turbūt padarė latviai ir jais pasiekė estai, o mes vis dar niekaip negrįžtame į tuos keistus laikus. Nors, ačiū Dievui, internete jau vyksta diskusijos apie tai, kas gi buvo tie partizanai Lietuvoje, ar visi jie tikrai buvo angelai, gelbėtojai, vos ne dievybės. Juk jų buvo visokių!

Estai festivalyje rodo filmą „1944“, kuriame paliečia tai, ko dar niekad niekas nepasakojo – kaip estų jaunuoliai buvo pakviesti prieš savo valią tarnauti SS daliniuose. O kita tokia pat grupė, gal jų draugų, buvo per prievartą paimti į Raudonąją armiją. Ir draugas atsidūrė prieš draugą, jie turi vienas į kitą šaudyti. Filmas sukurtas apie jaunuolių, galima sakyti vaikų, beprasmišką mirtį paskutinėmis karo dienomis. Estai paėmė praktiškai vieną skaudžiausių savo istorijos temų ir padarė puikų sukrečiantį filmą. Įdomu ir kita, ką sakiau pokalbio pradžioje: estai ir suomiai šį filmą kūrė kartu, o dabar abi šalys šį filmą veža į skirtingus festivalius ir įvardina kaip savo nacionalinį filmą. Latviai jau anksčiau mums pasiūlė kažkuriame iš mūsų festivalių rodytą filmą apie tai, kaip buvo okupuota Ryga, kaip pasielgė jų prezidentas, apie paskutines Nepriklausomos Latvijos ne tik dienas, bet valandas. Jie turi tokį filmą.

Režisierius Gytis Lukšas Fotografė Kristina Sereikaitė

Režisierius Gytis Lukšas
Fotografė Kristina Sereikaitė

O kur lietuvių filmas apie tai? Dabar improvizuoju, bet, pavyzdžiui, kur mūsų filmas apie paskutines prezidento A. Smetonos dienas; apie labai kinematografišką bridimą Kybartuose per upelį; apie tai, kaip Nepriklausomos Lietuvos pasieniečiai sulaiko savo valstybės prezidentą, jį areštuoja. Kur šita istorija? Kodėl ji nepapasakota kine? Atrodo, kad ji savaime prašosi kino. Lietuva turi labai įdomių savo labai netolimos istorijos faktų apie kuriuos reikėtų žinoti tiesą – ji, matyt, nevienareikšmė, skaudi. Bet meno paskirtis ir yra žmogiškai panagrinėti visas istorijas, atskleisti visus to laikotarpio niuansus. Matyt, dar ne laikas, bet tas laikas ateis.

Gal, kaip sakote, Lietuvoje dar tam neatėjo laikas, nes čia vis dairomasi į pasaulines temas ir bandoma sukurti kažką visiems?

Taip, jūs labai gražiai pasakėte – tas noras kažkam patikti, padaryti universaliai nėra geriausias kelias. Galime sudominti amerikietį, anglą, prancūzą, jeigu nesistengsime jiems įtikti, o staiga parodysime kažką naujo, kas jiems visiškai nauja ir nepažįstama. Tada jie labai įdomiai žiūrės ir sakys: žiūrėk, pas juos visai kitaip negu pas mus! Ir tada susidomės. Užtenka pažiūrėti bet kokio pasaulinio festivalio programą, vyksta vienodėjimas, globalizacija, bet tokia… Juk visi valgom mcdonalduose, nors aš nevalgau (juokiasi), arba kitose panašiose vietose. Bet neskanu, norisi tų tikrų lietuviškų lašinių. Lygiai taip pat norisi ir kūrinių. Jeigu jau mes visiškai negalime atsispirti tai globalizacijai kine, tai bent vieną iš tų kelių filmų skirkime autoriniam nacionalinių vertybių sklidinam filmui. Skirkime vieną ir jau bus geriau. Tuo neabejoju.

Festivalio „Baltijos banga“ programą galite rasti čia.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*