Pokalbis su Ignu Miškiniu apie savo naujausią filmą „Karalių pamaina“: „Jeigu ne Drunga, šio filmo nebūtų“

Režisierius Ignas Miškinis Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Režisierius Ignas Miškinis
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Režisieriaus Igno Miškinio pavardė žinoma nuo 2004-ųjų, kai pasirodė jo diplominis trumpametražis filmas „Lengvai ir saldžiai“. Po dviejų metų jis pristatė pirmąjį pilnametražį filmą „Diringas“, o paskutinį filmą „Artimos šviesos“ sukūrė 2009 metais. Naujausias jo filmas „Karalių pamaina“ įtrauktas į „Kino pavasario“ programą „Baltijos žvilgsnis“. Filmo išankstinė premjera bus balandžio 9 dieną, po to jį Lietuvos kino teatruose bus galima išvysti spalio mėnesį.

Tikriausiai būtų galima rašyti, kad I. Miškinis grįžta po 7-rių metų tylos. Bet ar iš tiesų jis buvo dingęs? Apie tai, ką jis veikė ir koks yra jo trečiasis ilgametražis darbas „Karalių pamaina“, ir kalbamės.

Ignai, ką veikėt tuos 7-rius metus?

Baldus gaminau.

Čia iš tikrųjų?

Reklama

Ir iš tikrųjų.

Ankstesniuose interviu sakėte, kad kuriate dėl to, jog jums įdomu. Ar dar vis įdomu? Ryšys su kinu nepasikeitė?

Taip, dar įdomu. Kol bus apie ką šnekėti, tol bus įdomu. Paskui vėl baldus gaminsiu.  (Šypsosi.)

Visi jūsų filmai pasirodė skirtingi, bet visgi gal yra kažkas bendra? Apskritai, apie ką yra Igno Miškinio filmai?

Taip, visi filmai skirtingi. Vienos temos nėra. Nors, aišku, neteisybė, visada yra kažkokių temų, kurios kartojasi, bet, iš esmės, visų filmų siužetai yra skirtingi ir tematika skirtinga. Na, man atrodo, kad juose bendri ir universalūs dalykai – žmogus, santykis su visuomene, vienatvė… Daug kas. Gal meilės mažiau. (Juokiasi.) Bet ir to yra. Universalios temos nėra… Aš išreiškiu tai, kaip aš suprantu, kas mus supa.

Režisierius Ignas Miškinis Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Režisierius Ignas Miškinis
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Pakalbėkime apie jūsų naująjį filmą. Porą metų rašėte scenarijų, teisingai?

Na, gerai skamba – porą metų. Iš tikrųjų nieks nerašo scenarijaus porą metų, nes nieks nesėdi kiekvieną dieną. Tuo labiau, kad iš to rašymo apskritai neįmanoma egzistuoti, ypač jei kažkam kitam dar nerašai. Taigi kažką dirbi, o kai turi laiko, rašai. Kalbant apie scenarijaus rašymą, tai jeigu ne Drunga, šio filmo nebūtų. Jis viską sustatė į vietas. Iš esmės, netgi taip grubiai galima pasakyti, kad jis mane privertė.  (Juokiasi.)

Filmo idėja yra jūsų?

Mano. Turėjau idėją, tik aš tuo metu nenorėjau kurti filmo, nebuvau iki galo įsitikinęs, ar verta ir ar pavyks, o Drunga (Saulius Drunga – aut. past.) buvo. Saulius buvo labai užsispyręs ir nepaleido, sako: „Darom, darom, rašom.“ Pradiniame rašymo etape jis gal net labiau už mane patikėjo filmo idėja. Paskui viskas stojo į vietas. Pradinė idėja, aišku, buvo ne tai, kad kitokia, bet jos elementai buvo truputį kitokie.

Vykote į „ScripTeast“ kūrybines dirbtuves. Kaip ten sekėsi? Ar jos padėjo?

Taip, padėjo. Man, galbūt, kaip jūs sakote, padėjo grįžti po ilgos pertraukos. Su labai motyvuota chebra susidūriau. Konsultantai ir ekspertai yra labai aukšto lygio. Ten niekas scenarijaus už tave nerašo, o padeda jį įgyvendinti. Ten nėra dėstymo, nėra mokytojų ir studentų. Dirbtuvėse dirbi pats, o konsultantai aptarinėja ir su rašytoju, ir atskirai. Jie turi savo sesijas ir atrodo, kad jie dirba daugiau už tuos, kurie rašo. (Juokiasi.) Čia jau atskira tema, bet, manau, kad tenai verta pakliūti visiems. Man labai padėjo, bet jei nebūtų „ScriptTeast“, filmas vis tiek būtų atsiradęs. Taip nebuvo, kad „ScripTeast“ mane papildomai motyvavo.

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kodėl pakeitėte filmo pavadinimą iš „Dedveito“ į „Karalių pamainą“?

Jis buvo per daug tiesmukas. Kol buvo popieriuje, tol buvo gerai… „Karalių pamaina“ yra ne tiek tikslesnis, kiek turi savyje ironijos, paradokso ir atvirkštinės analogijos.

O ką reiškia „Dedveitas“?

Tai – tarptautinis žodis. Tikrasis terminas reiškia maksimalų svorį, kurį gali gabenti laivas. Virš dedveito jis skęsta.

„Karalių pamainoje“ kalbate apie jaunesniųjų ir vyresniųjų konfliktą – tai, ką vyresnė karta palieka jaunesnei kartai, ką jai primeta. Vienam dienraščiui sakėte, kad istorijoje daug skausmingų temų. Gal galite papasakoti plačiau?

Filme yra istorinių simbolių. Antrasis pasaulinis karas, reikšmingas kartų susidūrimui, yra vienas iš jų. Policininkas, kuris yra pagrindinis veikėjas (aktorius Vainius Sodeika – aut. past.), yra tarsi šios dienos, šios kartos atstovas.

Kodėl policininkas? Visuomenė, apskritai daug kas, visada iš jaunos kartos reikalauja didesnės atsakomybės. Visi nori, kad jų vaikai užaugtų geresni nei jie patys. Dėl to filme yra policininkas, kad visi būtų tokie, na, pareigūnai.

Bet kai atsitinka situacija, kuomet reikia apsispręsti, kuo vadovautis – ar pareiga, ar morale, nieks negali atsakyti, kaip reikia elgtis. Tada visi bado pirštais – tu turi apsispręsti, tu, jaunas žmogau, tu turi kažką padaryti. Tokia situacija dažnai būna ne tik konkrečiai šiame filme, o bendrai.

Režisierius Ignas Miškinis Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Režisierius Ignas Miškinis
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Aš manau, kad jauna karta susiduria su baisiu istorijos sąvartynu. Svarbu nepalikti jauno žmogaus tame chaose, ar neklaidinti jo ir nesakyti, kas yra teisinga. Niekas negali pasakyti, kas yra teisinga, o kas yra blogai. Labai dažnai yra formuojami „juoda balta“ požiūriai. Ir jaunam žmogui tarsi nepaliekama galimybės rinktis. Jis tampa suklasifikuotų dalykų įkaitu, o juk jis istorijos nežino…

Ar jūs susidūrėt su tuo? Ar tai amžina tema?

Tai yra visada. Tai tikrai nėra nauja ar smagi tema. Ši idėja filme plėtojama netiesiogiai, tarsi atskira vidinė istorija, nes filmo siužetas yra apie jauną žmogų, atsidūrusį keistoje ir nesmagioje situacijoje.

Kalbate apie jaunus žmones. Filmas skirtas jaunam žmogui?

Įdomu, kaip pažiūrės tėvai, bet, taip, filmas daugiau jaunai kartai.

Žinau, kad „Karalių pamainos“ biudžetas yra nedidelis. Jis labiausiai apsunkino kūrimą ar kažkas dar?

Sudėtingiausia buvo parašyti scenarijų. Čia aš šneku už save. Drunga gal kitaip pasakytų.  (Juokiasi.) Jis dramaturgas, jam gal lengviau. Man rašyti scenarijų buvo labai sudėtinga ir vien dėl to, kad viskas dramoje minimalu. Nes prieš tai keli filmai, kuriuos dariau, nebuvo uždaroje erdvėje, jie buvo daugiau vizualūs ir išskaidyti. Ne laiko, bet erdvės prasme.

O čia viskas labai užspausta ir sunku dėl to, kad nėra už ko slėptis, viskas labai atvira kaip tuščioje scenoje. Kuo minimalesnis filmas ir jo istorija, tuo sunkiau. Nėra efektų.  (Juokiasi.)

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kaip ir kituose filmuose, „Karalių pamainos“ veiksmas vyksta vėlyvu metu. Išlaikote mėgstamą paros laiką?

Audrius Zelenis buvo šio filmo operatoriaus asistentas. Kol kas kurdamas visus filmus dirbau su Rolandu (operatoriumi Rolandu Leonavičiumi – aut. past.). Jis (Audrius Zelenis – aut. past.) paskambino jam, sako: „Vėl naktį.“ (Juokiasi.) To nedarau specialiai. Gal sukursiu filmų ir dieną. Gal taip iš pasąmonės išeina, kad naktis – susikaupimo metas, kai žmogus lieka tuščias ir su savimi, tarsi viskas nutyla ir paryškėja.

O kaip sekėsi filmuoti? Kiek laiko užtrukote?

Filmavome greitai. Iš viso buvo 14 pamainų, dvi ilgos. Gal įdomus bus toks kalambūras, kad ilgiausią naktį filmavome trumpiausią naktį – per Jonines filmavome Kalėdas.

Kadangi filmavome veikiančioje įstaigoje, tai, be abejo, turėjome taikytis ir prie to. Pamainos nebuvo labai ilgos, nes įstaiga veikia ilgai, po to stodavo naktis, tuomet ir filmuodavome. Pradeda švisti – visokie dangstymai, daug techninio darbo… Išeidami ir užleisdami vietą darbui, susirinkdavome ne tik kamerą ar du laidus, bet labai daug technikos. Bet komanda buvo labai gera, daugelis ne pirmą kartą dirbo kartu, todėl viskas puikiai veikė.

Režisierius Ignas Miškinis Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Režisierius Ignas Miškinis
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Spaudos konferencijoje minėjote, kad esate patenkintas jaunesniųjų filmo aktorių darbu – V. Sodeika ir A. Diržiūte. Kiek aktoriai apskritai yra svarbūs filmui? Koks yra svarbiausias filmo komponentas?

Ekrane tai, be abejo, kad aktoriai. Visa kita – absoliučiai nesvarbu. Kine be konteksto netgi Malevichiaus juodas kvadratas neveiktų… O aktorius bet kokiame fone kažką gali padaryti. Tas svarbiausia. Be abejo, kituose etapuose, kol rašai scenarijų, nėra taip svarbu. Galima, aišku, ir scenarijų rašyti pirmiausiai pagalvojus apie aktorius. Jei jis tave įkvepia, bandai tarsi jam iškart priskirti vaidmenį. Tai irgi įmanoma. Žinau netgi kas taip daro.

Minėjote, kad naujame filme daug dialogų…

Taip, man pirmąkart taip. Bet čia dėl to, kad aš dirbau su Drunga ir jis yra dramaturgas. Aš į dialogus ankstesniuose filmuose tiek dėmesio nekreipdavau, nes būdavo daug veiksmo, daug kitų dalykų. Šįkart paprasčiausiai tokia situacija, kad jau kai sėdime kambaryje, tai gi negalime tylėti.

Kalbant apie ateitį, jūsų negąsdina klausimas „Kas toliau?“?

Nežinau, toliau… Jei pavyks, dar padarysiu filmų. Turiu kelias idėjas.

Filmo anonsas:

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*