Pokalbis su Jurgita Gerdvilaite apie kino dailininko specialybę ir darbą filme „Tarp pilkų debesų“

Jurgita Gerdvilaitė „Tarp pilkų debesų“ aikštelėje

Jurgita Gerdvilaitė
„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje

Tikriausiai būtų galima smagiai pasijuokti, jeigu laidos „Klausimėlis” klausimas būtų, kas yra kino dailininkas arba kino scenografas. Kino dailininko specialybę Lietuvoje galima vadinti paslaptinga ne tik dėl to, kad ji mažai kam žinoma. Juk kino dailininkas lyg magas kuria naują netikrą filmo realybę.

Apie šią dar ne visiems pažįstamą profesiją kalbuosi su dvidešimt metų kino dailininke dirbančia Jurgita Gerdvilaite, kuri atskleidė profesinę kasdienybę pasidalindama savo patirtimi. Per visą karjerą ji prisidėjo kuriant daugelio lietuvių ir užsienio projektų scenografijas, tarp jų yra neseniai pasirodęs bendras lietuvių bei suomių filmas „Dvi naktys iki ryto“ ir 2017-aisiais kino ekranus pasieksiantis filmas „Tarp pilkų debesų“.

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje StepDraw nuotrauka

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje
StepDraw nuotrauka

Pirmiausia norėčiau paklausti apie filmą „Tarp pilkų debesų“, kuris Lietuvoje sulaukė didelio susidomėjimo, nors dar yra gamybos procese. Kaip sekėsi dirbti šiame vaidybiniame filme? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Kartu su vienu iš prodiuserių, Žilvinu Naujoku, ir operatoriumi Ramūnu Greičiumi buvau dirbusi anksčiau. Režisierių Marių Markevičių sutikau pirmą kartą, mes nebuvome pažįstami, bet jau kūrybinio proceso pradžioje pajutau pasitikėjimą. Taigi dirbti nebuvo labai sudėtinga, nes žinojau, ko tikėtis iš bendradarbių.

Reklama

Filmo tema – tremtis. Dirbti istoriniame filme, be abejonės, buvo įdomu. Didžiausias iššūkis tas, jog Lietuvoje reikėjo nufilmuoti skirtingas kraštus – Sibirą, žemę už poliarinio rato. Greitai pamatysime, kaip mums pavyko (filmas pasirodys 2017 metais – aut. past.). Iš tiesų daug pasimokėme, nes turėjome dideles galimybes statyti dekoracijas. Tai pasitaiko nedažnai.

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje StepDraw nuotrauka

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje
StepDraw nuotrauka

Kokių dalykų konkrečiai meno skyrius sužinojo ruošdamasis šiam filmui?

Visų pirma, daugiau sužinojome apie tremtį. Veiksmas filme vyksta 1943 metais, tai sąlyginai buvo neseniai, todėl laikotarpis atrodo pakankamai pažįstamas iš nuotraukų, knygų, papasakotų istorijų ar istorinių filmų. Be to beveik kiekvieno iš mūsų šeima nukentėjo nuo trėmimų.  Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad turi pakankamai žinių. Į viską tenka gilintis iš naujo. Apskritai scenografas turi visąlaik mokytis, nes kuria gyvenamos aplinkos iliuziją ir stengiasi, kad ji būtų įtikinama. Tai – mūsų duona.

Dar kartą iki smulkmenų besigilindami į šią temą, mes patyrėme siaubą. Skaitėme  daug knygų, atsiminimų internete. Neįtikėtina, kokiomis sąlygomis žmonės gyveno, ir kad vis dėl to išgyveno. Siaubingos buities detalės kartais šokiruodavo. Buvome susitikę su  Irena Saulute Špakauskiene, pagal kurios gyvenimo įvykius yra sukurta R. Šepetys romano herojės Linos istorija.

Manau, kad galime sulaukti kritikos, kad kažką ne taip padarėme, nes filmą žiūrės ir jaunimas, ir buvę tremtiniai. Tačiau stengėmės, kad mūsų atkurto pasaulio vizija būtų įtikinama. Pavyzdžiui, kai filmavome scenas, kur veiksmas vyksta už poliarinio rato, mums labai trūko sniego, o galiausiai jis visai ištirpo. Teko naudoti dirbtinį.

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje

Žinau, kad „Tarp pilkų debesų“ filmavimai vyko Kaune ir Nidoje. Kokios buvo kitos filmavimo vietos?

Daug filmavome aplink Vilnių, šiek tiek Trakų rajone. Nidoje mes ieškojome Laptevų žemės. Labai nustebau, kai pamačiau, kad smėlynai Nidoje primena Laptevų žemę – nėra  medžių, nedaug krūmų. Taigi reikėjo filmuoti arba Nidoje, arba važiuoti už poliarinio rato. Buvo priimtas sprendimas Laptevų žemę filmuoti Lietuvoje, nors darbo sąlygos buvo sunkios dėl draudimo važinėti kopose, dekoracijas teko nešioti rankomis. Aišku, dar padės specialieji efektai – kai kur bus pripiešti kalnai, kai kur bus padauginta sniego.

Kiek laiko užtruko pasiruošti „Tarp pilkų debesų“ filmavimams?

Šiame projekte dirbome keliais etapais. Su pertraukomis išeina apie 9 mėnesiai. Pradėjome rudenį, o baigėme vasarą.

Kuriame šio filmo kūrimo etape daugiausiai darbo tenka meno skyriui? Pasiruošimo metu ar filmavime?

Meno skyrius didžiausią krūvį patiria iki filmavimo. Tačiau šio filmo atveju abejais etapais – ir pasiruošime, ir filmavime, darbo netrūko – visąlaik didelis tempas ir įtampa, vienas dekoracijas keitė kitos, keitėsi filmavimo vietos. Meno skyrius pasidalino į kelias savarankiškas grupes – vieni dirbo viename Lietuvos gale, kiti – kitame, todėl darbus reikėjo labai gerai suorganizuoti. Esu labai dėkinga savo kolegoms – dideliam dailininkų ir dekoracijų gamintojų būriui. Dėkoju už kūrybiškumą ir ištvermę.

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje StepDraw nuotrauka

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje
StepDraw nuotrauka

Ar pavyko įgyventi tai, ką planavote? Ar planas nesiskyrė nuo rezultato?

Keista, bet nesiskyrė. Pastaraisiais metais matosi, kad profesinio meistriškumo lygis kyla. Iš pradžių daromi eskizai pagal scenarijų – kaip turėtų atrodyti gatvės, namai. Kartais pasitaiko, kad visos grupės sprendimu kažko atsisakome ar keičiame net filmavimui prasidėjus, tačiau – tai reti atvejai.
Kaip tapti scenografu? Koks buvo jūsų kelias?

Kino dailininko profesijos galima mokytis Lietuvoje, Vilniaus Dailės akademijoje. Kai Dailės akademija pakvietė dirbti, supratau, kad ši specialybė ima plačiau skintis kelią Lietuvoje. Dar tik pati pradžia, bet studijuoti norinčių yra, todėl esame nusiteikę entuziastingai. Šį pavasarį šias studijas pabaigė pirmoji kino dailininkų karta – penki studentai. Jie trejus metus mokėsi teatro scenografijos, o vėliau pasirinko kino ir medijų scenografijos specializaciją. Kol niekas nemokė kino scenografijos, tokių specialistų nebuvo daug – nedaugelis žinojo arba įsivaizdavo, kaip tapti kino dailininku. Todėl dažniausiai meno skyriuje dirbo architektai. Aš irgi esu baigusi architektūros studijas.

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje

Kokių žinių ir savybių reikia kino dailininkams?

Vienąkart bandėme parašyti darbo skelbimą, nes trūko žmogaus į meno skyrių. Tada supratome, kad net išvardinus ieškomo specialisto gebėjimus ir savybes, tokį bus sunku rasti. (Juokiasi.) Juk neįmanoma būti labai kūrybiškam, laisvam, komunikabiliam ir tuo pat metu nepaprastai disciplinuotam, reikliam sau ir savo komandai, būti „pelėda“ ir „vyturiu“ tuo pat metu, išmanyti architektūrą, meną ir jo istoriją, pasaulio istoriją, bet ir turėti buhalterinių žinių, nes reikia žinoti kaip tilpti į biudžetą, būti labai ūkiškam ir tvarkingam. Kaip matote, kino dailininko profesija labai keista.

Specialybė labiau vyriška, nes darbas sunkus fiziškai, jį sunku derinti su buitimi ir asmeniniu gyvenimu. Nepaisant to, šį darbą dirba daug moterų. Privalu žinoti, ne tik kaip dirbti su operatoriumi, režisieriumi, bet ir kitų specialybių atstovais kine – kostiumų dailininkais, grimuotojais, kaskadininkais, garso operatoriais, šviesų dailininkais ir kitais.

Visiems sumanymams įgyvendinti, reikia mokėti susitarti ir pristatyti idėjas. Negana to, pačiam reikia surinkti tinkamą komandą. Prodiuseriai leidžia tai padaryti. Dirbant atsiranda daug stresinių situacijų, sprendimai priimami greitai, todėl svarbu nepasimesti. Kadangi tenka dirbti su labai daug skirtingų žmonių ir sudėtingomis aplinkybėmis, todėl susipykti galima akimirksniu. Labai svarbi savitvarda ir kuo „šaltesnis“ protas, tai dažnai menininkams nėra būdinga.

Kino dalininkui reikia mokėti vairuoti. Kaip visoje kino industrijoje, darbo valandos labai ilgos, todėl kartais filmavimas yra panašus į ilgą turistinį žygį – paromis nebūni namuose, nėra kada susitvarkyti buities ar pasirūpinti sveikata. Visa tai „užgriūva“ projektui pasibaigus.

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje

Kuo skiriasi scenografo darbas užsienyje nuo darbo Lietuvoje?

Užsienyje nėra labai lengva dirbti. Nebent tuo atveju, jei statomos vien tik dekoracijos. Tačiau jei filmui reikalingos skirtingos filmavimo vietos, tuomet kiekvienas dailininkas yra stipriausias savo šalyje. Tačiau, be abejonės, yra nemažai dirbančių svetur. Svarbiausia – turėti savo grupę. Vieta nėra tiek svarbi, kiek žmonės, su kuriais dirbi. Su tinkama komanda darbas tampa kur kas paprastesnis.

Lietuva – nedidelė šalis. Ar čia netrūksta filmavimo vietų?

Lietuva yra labai gera ir patogi šalis filmavimams. Visų pirma, šalyje nedideli atstumai. Antra, mūsų miestuose patogiau filmuoti, nes nėra daug automobilių spūsčių palyginus su užsienio didmiesčiais. Be abejo, tokio didmiesčio kaip Tokijas Lietuvoje nenufilmuosime, tačiau čia labai graži gamta, puikūs senamiesčiai, yra modernios architektūros, trūksta tik kalnų.

Užsieniečiai mėgsta filmuoti Lietuvoje, nes turime geras filmavimo vietas ir dirbame profesionaliai. O jei Lietuvą palygintume su kitomis Baltijos šalimis? Kokios filmavimo galimybės ten?

Apie galimybes filmuoti Estijoje daug nežinau, bet Latvijoje viskas vyksta panašiai kaip čia, tik Latvijoje jie turi daugiau skirtingos architektūros. Vien tik Rygos senamiestis yra didesnis, turtingesni interjerai, miestas panašesnis į Prahą. Apskritai Latvijoje esama kitokio istorinio palikimo. Nepaisant to, manau, kad Lietuvoje ir Latvijoje filmuojamų projektų skaičius panašus. Daug lietuvių scenografų dirba Latvijoje.

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje  Ievos Jūraitės nuotrauka

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje
Ievos Jūraitės nuotrauka

O kodėl taip yra?

Nežinau, galbūt dėl to, kad gerai dirba. (Juokiasi.) Manau, kad ypač vasarą projektų būna daugiau ir neužtenka specialistų, todėl jie pasikviečia lietuvius.

Kaip laikui bėgant keitėsi scenografijos situacija Lietuvoje?

Lūžis įvyko tada, kai nebeliko kino studijos – visi atsidūrėme gatvėje. Neturėjome jokios  gamybos bazės – nei dekoracijų ir butaforijų gamybos cechų, nei paviljonų, nei rekvizito ar kostiumų sandėlių). Todėl vertėmės, kaip išmanėme. Pavyzdžiui, patys statydavome dekoracijas laikinai išnuomotame buvusios gamyklos ceche, kuris būdavo netgi nešildomas. Bet visa tai pasikeitė. Atsirado entuziastų, kurių didelių pastangų dėka šiandien vėl galima išsinuomoti profesionalų apšvietimą, kameras, rekvizitą, paviljoną, užsisakyti dekoracijų gamybą. Nėra taip blogai. Matyt, finansai atsiranda tada, kai yra gera idėja ir talentas.

Kol kas Lietuvoje trūksta tik kino studijos. Tai yra didžiausias mūsų minusas. Dailininkai, kaip ir kiti kino darbuotojai, privalo turėti pastovius namus. Kai tokie namai atsiras, bus žengtas didelis žingsnis į priekį.

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje

„Tarp pilkų debesų“ aikštelėje

Kaip jūs žiūrite filmus? Ar neturite profesinės ligos požymių analizuoti filmo scenografiją?

Man atrodo, kad filmus žiūriu vis dar taip pat kaip vaikystėje – labai emocionaliai, lyg niekada nebūčiau dirbusi kine. Manau, kad nieks nepasikeitė. Jeigu noriu nagrinėti techninę pusę, tuomet žiūriu antrą kartą. Juk kine yra svarbiausi aktoriai ir istorija, todėl visas dėmesys sutelkiamas į tai. Be abejo, bendrą estetinį vaizdą matai, tačiau norint jį techniškai panagrinėti, reikia atskiros peržiūros. Jeigu pirmiausia nagrinėju atlikimo techniką, tai reiškia, kad nelabai įdomi istorija arba kažko nesupratau.

Kokio filmo scenografija yra jums palikusi įspūdį?

Žaviuosi italo Dante Ferretti darbu M. Scorsese filme „Hugo“ (2006). Už triūsą jis pelnė „Oskaro“ statulėlę. D. Ferretti taip pat dirbo kuriant kitą M. Scorsese filmą „Niujorko gaujos“ (The Gangs of New York, 2002). Abu šie filmai pastatyminiai: sukurtas visiškai naujas fantastinis pasaulis, kitas laikas, apgalvoti koloritai. Tokiame filme dirbti būtų labai įdomu, nes viskas yra dirbtina ir sugalvota. Tai – lyg didelės kūrybinės dirbtuvės.

Save

Save

Save

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*