fbpx
Pokalbiai

Pokalbis su Maxi Dejoie

24 metų italų režisierius Maxi Dejoie jau yra šiek tiek žinomas Lietuvoje. Debiutinis jo filmas sudalyvavo 2012-ųjų „Kino pavasaryje“, o žinutės apie antrąjį jo projektą jau pasirodė didžiausiuose lietuviškuose portaluose. Dėmesys jaunam režisieriui tenka ne be reikalo, antrąjį filmą Maxi ketina kurti apie penktąjį KGB direktoratą ir jo aukomis tapusius lietuvius. Kinfo.lt skaitytojų dėmesiui interviu su šiuo režisieriumi apie mėgstamą kiną, Indiegogo ir vizualumą dokumentikose.

Režisierius Maxi Dejoie

 

Kaip tapote kino režisieriumi, kaip klostėsi jūsų karjera iki šiol?

Kinas visuomet buvo mano gyvenime. Kurti trumpus filmukus pradėjau dar būdamas aštuonerių ar devynerių, o keturiolikos pristačiau pirmą rimtesnį trumpametražį filmą Turino filmų festivaliui. Niekad nesimokiau kino mokykloje – savo studijoms pasirinkau fotografiją, o ne kiną. Vėliau man pavyko surasti labai dosnų ir drąsų prodiuserį, kuris ėmėsi prodiusuoti mano darbus, daugiausiai trumpo metro. 2010 kartu nusprendėme pradėti dirbti prie pilno metro filmo. Tai buvo „Gerberio sindromas“, kurį galėjote pamatyti šių metų „Kino Pavasaryje“.

Kaip pradėjote filmuoti?

Viskas prasidėjo žaidimo forma. Kai man buvo gal septyneri, labai nenorėjau eiti į mokyklą. Vieną rytą bandžiau pasimuliuoti ligą ir taip nuo jos išsisukti. Mano mama, žinoma, kiaurai mane permatė, bet likti namie tądien leido. Kai likome dviese namie, ji pasakė: „o kodėl mums nesusukus trumpo filmo“. Taip atsirado mano pirmasis filmas pavadinimu „Dogzilla“. Tai buvo „Godzilos“ variantas, kuriame vaidino mano šuo. Nuo tos dienos viskas ir prasidėjo. Į šį žaidimą įtraukiau mokyklos draugus, savaip perfilmuodavome Džeimso Bondo ar Indiana Džounso filmus. Tiesa, kartais jie mane tiesiog varydavo iš proto, nes man tai būdavo labai svarbu, aš kruopščiai viską planuodavau, o jie į tai žiūrėjo nelabai rimtai.

Kol kas daugiausiai dirbote su vaidybiniu kinu, o antrasis jūsų filmas bus dokumentinis?

Dokumentikoje nesu visiškas naujokas. Pastaruosius 5 metus dirbau TV kompanijoje. Rimta dokumentika tai nebuvo – filmuodavau ir montuodavau trumpus siužetus televizijai, tačiau dirbant atsirado noras sukurti kažką rimtesnio. Beje, „Gerberio sindromas“ nors ir buvo vaidybinis, tačiau nufilmuotas dokumentiniu stiliumi.

Kuomet pradėjau svarstyti galimybę sukurti filmą apie KGB, pirmiausia galvojau, kad tai bus vaidybinis filmas. Po to nusprendžiau vaidybinį filmą atidėti vėlesniam laikui, o pirmiau kurti dokumentiką šia tema. Praėjo šiek tiek laiko ir atrodo, kad tvirtai apsisprendžiau, kad tai bus dokumentika kinematografišku stiliumi.

Gal plačiau paaiškintumėte kaip įsivaizduojate kinematografišką stilių?

Turiu omenyje, kad noriu išvengti klasikinės dokumentikos vaizdinių instrumentų – kalbančių galvų, archyvinės medžiagos. Šis filmas vadinsis „Penki“ ne tik dėl to, kad jis bus apie penktąjį KGB direktoratą, bet ir dėl to, kad planuoju jį padalinti į penkias dalis. Kiekviena dalis bus atskira vyro ar moters istorija. Norėčiau kiekvieną šią istoriją parodyti skirtingais būdais. Galbūt viena iš jų galėtų atrodyti kaip tipinis reportažas, kitas metodas būtų istorijos rekonstrukcija su aktorių pagalba. Vienas būdas, kurį tikrai noriu išbandyti, yra animacija. Pačios istorijos tikrai nekeisčiau, tik pabandyčiau interpretuoti ją pasitelkiant animaciją.

Savo naujajam projektui renkate pinigus per IndieGogo.com ir jaunų režisierių tarpe nesate vienintelis tokiu būdu ieškantis finansavimo. Kaip manote, ar vadinamas crowd funding ir toliau populiarės?

Tai gali būti suprantama ir kaip geras, ir kaip blogas ženklas. Blogas, nes turbūt neužtenka prodiuserių, trūksta žmonių norinčių investuoti pinigus į jaunus žmones. Žinoma, investuoti į jauną režisierių, tokį kaip aš, yra rizika, didelė rizika. Man labai pasisekė, kad „Gerberio sindromui“ radau žmogų sutinkantį investuoti savo paties pinigus. Kaip filmui, tai nebuvo didelis biudžetas, tačiau jam tai buvo didelė suma. Kitiems režisieriams ne visad šitaip sekasi, taigi tenka pasitelkti crowd funding. Tai reiškia, kad tradiciniai metodai neveikia taip kaip turėtų, tačiau tame yra ir privalumų. Per  Indiegogo galiu ne tik surinkti reikiamus pinigus, bet ir išbandyti savo projektą, pažiūrėti ar daug žmonių toks projektas būtų įdomus. Taigi atsiranda būdas pabendrauti su savo publika dar prieš pabaigiant filmą, kai dar turi laiko atlikti kažkokius pakeitimus arba tiesiog pasakyti „šis darbas niekam nerūpės, neverta prie jo gaišti laiko“.

Prieš pradėdamas šį projektą, aš atlikau vieną bandomąjį crowd funding‘ą trumpametražiam filmui ir man visiškai nepavyko, surinkau gal 20 dolerių. Šįkart einasi daug geriau – sulaukiau dėmesio iš spaudos, per pirmą savaitę surinkau per 600 dolerių – panašu, kad pavyks savo idėją įgyvendinti.

Ko tikitės iš filmo veikėjų? Kaip manote kokias istorijas jie papasakos kamerai?

Dar neturime nei vieno garantuoto veikėjo, taigi vardų verčiau neminėsiu. Tačiau suradome  vieną vilnietį, kuris sovietinis laikais turėjo didelę istorinių monetų kolekciją ir dėl savo XVIII, XIX amžiaus vertybių buvo pakliuvęs į KGB nemalonę, kankinamas. Man tai atrodo visiškai absurdiška – kaip tokia organizacija kaip KGB ėmėsi paprasto žmogaus, vien dėl to, kad jis turi truputį monetų.

Ką aš tikiuosi išgirsti ir nemanau, kad tai bus sunku rasti, yra bent vieną istoriją suteikiančią įkvėpimo. Aš noriu perduoti teigiamą žinią, noriu, kad dokumentikos pabaigoje kas nors pasakotų, jog nepaisant milijonų Sovietų sąjungos aukų ir daugybės sulaužytų likimų, buvo pasiekta pergalė. Bent jau tai aš matau Lietuvoje, tai girdžiu kalbėdamasis su lietuviais. Nors tai buvo sunkus laikas istorijoje, tačiau tai buvo pergyventa. Tai reiškia, kad joks diktatoriškas režimas, jokia KGB negali laimėti, negali išsilaikyti.

Kokie dokumentiniai filmai pastaruoju metu paliko gilų įspūdį? Galbūt norėtumėte, kad „Penki“ būtų panašus į kažkurį iš jų?

Šia tema peržiūrėjau nemažai dokumentinių filmų. Jie buvo tematiškai labai įdomūs, tačiau nelabai patraukiantys vizualiai. Šia tema dar neradau įkvepiančios dokumentikos.

Neseniai žiūrėjau trumpą dokumentiką, visai nesusijusią su Sovietų sąjungą ar KGB, kuri paliko labai gilų įspūdį. Tai buvo „Skateistan“, apie pirmąją riedlenčių mokyklą Kabule, Afganistane. Mano nuomone ji buvo puikiai nufilmuota. Ši dokumentika turi kinematografiška stilių, panašų į tokį, kokį norėčiau matyti savo filme.

Kokie filmai jus formavo kaip režisierių?

Vaikystėje, nuo 10 iki 15 metų, labai mėgau kino klasiką – Hičkoką, Kubriką ir kitus. Vėliau, galbūt nuo šešiolikos, tapau didelis Jonathan Glazer, Chris Cunningham, David Fincher, Michel Gondry mėgėjas. Pastarojo, beje, dabar visai nebemėgstu. Jie buvo režisieriai į kiną atėję iš vaizdo klipo, eksperimentuojantys, laužantys taisykles.

Dabar labai mėgstu skandinavų filmus, žiūriu daug norvegų, švedų, danų filmų. Išskyrus Larsą von Trierą, jo visai nemėgstu. Yra toks švedų režisierius Roy Anderson, jo filmas „You the Living“ yra stačiai nuostabus.

Aišku yra filmai, kurie visuomet buvo ir bus mieli mano širdžiai. Galbūt jie lengvai nuspėjami, tai – „Taxi Driver“ , „Amadeus“… Taip pat buvau didelis „Star Wars“ fanas ir iki šiol mėgstu mokslinę fantastiką. Turbūt todėl „Gerberio sindromas“ yra fantastinis.


Ačiū už pokalbį.

Paaukoti pinigų Maxi projektui „Penki“ ar tiesiog stebėti jo progresą galite čia.

Komentarai