Pokalbis su Neringa Medutyte: „Buvo labai svarbu parodyti, kad neįgalieji būna ne tik liūdni bei savo gyvenimu besiskundžiantys, bet ir kartu su jais gali būti labai linksma“

Neringa Medutytė  Liudo Masio nuotrauka

Neringa Medutytė
Liudo Masio nuotrauka

Su Neringa Medutyte pokalbiui susitikome neįprastomis aplinkybėmis – skirtingose kompiuterio ekrano pusėse. Neringa šiuo metu gyvena Londone, ten Didžiosios Britanijos nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje ką tik baigė dokumentinio kino režisūros magistrantūrą, o Lietuvoje ilgą laiką dirbo žurnaliste, pernai parašė verslininko Ilja Laurs bestseleriu tapusią knygą „Verslas naujai“. Tą vakarą su Neringa susitikome pasikalbėti apie naują jos ir Arnoldo Alubausko dokumentinį filmą „Dviese“ (angl. „Twogether“), kurį jau greitai pamatysime šių metų „Kino pavasario“ programos „Lietuvių filmai. Premjeros“ metu. Taip pat šis filmas visai neseniai buvo nominuotas „Royal Wales Student Television Awards“, pateko į garsųjį Šefildo dokumentinių filmų festivalį, dalyvavo Portabello kino filmų festivalyje. Jau įvykus kelioms dokumentinio filmo „Dviese“ filmo peržiūroms užsienio šalyse, filmo režisieriai – Neringa Medutytė ir Arnoldas Alubauskas – skuba  parodyti jį Lietuvai. Režisierės žodžiais, skubama jį parodyti ten, kur gyvena patys filmo personažai, kad žmonės pamatytų, apsižvalgytų, kad aplink juos yra neįgaliųjų žmonių. Iš to, ką jau teko girdėti apie filmą „Dviese“ žiniasklaidoje, suprantu, kad Neringai Medutytei jis ypatingas, todėl skubu sužinoti – kodėl?

Nelengva pradėti kalbėti šia tema: Lietuvos visuomenėje vis dar labai jautriai ir nedrąsiai kalbama apie neįgaliuosius. Kodėl pasirinkote būtent šią temą?

Kitos šalyse, tokiose kaip Anglija, Amerika ar Skandinavijos šalys, yra daug paprastesnis požiūris į neįgaliuosius – jiems tai nebėra tokia neatrasta tema. Tačiau Lietuvoje neįgalieji žmonės iš tikrųjų dar gyvena už tam tikros socialinės ribos: kad ir kaip besistengtų socialiniai darbuotojai, tėvai, artimieji, jie dar tik po truputį atranda savo vietą visuomenėje. Kadangi Martynas (vienas iš dviejų Dauno sindromu sergančių personažų filme – aut. past.) yra mano pusbrolis, aš visą gyvenimą mačiau, kaip atrodo negalia. Pati esu žurnalistė ir tą darbą dirbu labai daug metų. Žurnalistika yra tokia profesija, kuri reikalauja atrasti vis kažką naujo, kažkokių fantastiškų, viską sprogdinančių pasaulinių naujienų. Bet dokumentinis kinas leidžia savame kieme atrasti pačių netikėčiausių ir gražiausių dalykų. Dokumentika baigiasi ten, kur prasideda žurnalistika, o žurnalistika baigiasi ten, kur prasideda dokumentika. Kur žurnalistas savo istoriją baigia, ten darbą pradeda dokumentikas. Ir būtent, kai aš pradėjau sieti savo gyvenimą su dokumentika, aš supratau, kad tai yra tas momentas, kai aš galiu papasakoti istoriją apie Martyną ir jo draugą Mindaugą, kurie serga Dauno sindromu. Jie yra neišskiriama komanda. Tą temą aš žinau nuo tada, kai atsimenu save, taigi man buvo labai svarbu papasakoti Martyno istoriją.

Arnoldas ir Martynas  Jonathano Davido Masono nuotrauka

Arnoldas ir Martynas
Jonathano Davido Masono nuotrauka

Kokia ta istorija buvo Jūsų akimis?

Reklama

Aš ją labai gerai matau, labai gerai suprantu ir buvau vienas iš tų žmonių, kuris vasarą važiuodavo su Martynu atostogauti ir būdavo šalia, kai visi jį badydavo pirštais. Į mus nuolat atsisukdavo, komentuodavo, nes kartu būdavo Martynas, kuris sirgo Dauno sindromu. Tas jausmas yra baisus, jauti, kad turi apginti savo šeimą, nuolat bandai aiškinti, dalyvauti tose diskusijose, kad Martynas yra toks kaip visi. Tie, kurių šeimoje yra neįgalių žmonių, supras apie ką aš kalbu. Eini ir jauti, kad visą laiką į tave žiūri.

Kaip manote, nuo ko priklauso tai, kad Lietuvoje vis dar ignoruojama ši visuomenės problema?

Sunku pasakyti nuo ko tai priklauso. Analizuodami tą procesą supratome, kad čia labai svarbus istorinis kontekstas. Jeigu anksčiau, sovietmečiu, tokie kūdikiai buvo visai nepageidaujami, tai per 20 metų ta karta negalėjo taip greitai pasikeisti. Pavyzdžiui, mano pusbroliui Martynui yra 32-eji metai ir jis gimė toje santvarkoje – jį supa tie patys žmonės, kurie jį smerkė, kai Martynas buvo vaikas. Dabar jie galbūt kažkiek pasikeitė, nes pasikeitė pati Lietuvos santvarka, požiūris, ėmė pūsti nauji vėjai ir toms auklėtojoms, kurios dirba kartu, pasidarė šiek tiek lengviau. Galbūt kai kuriems žmonėms Lietuvoje atrodo, kad po Nepriklausomybės viskas Lietuvoje staiga pasikeitė. Tačiau aiškiai matyti, kad ta politinė santvarka, kuri smerkė kitokius žmones visose srityse, padarė ypač didelę  neigiamą įtaką ne tik praeičiai, bet ir tautos vystymuisi. Kadangi dirbome su tarptautine komanda (dauguma britų), labai daug analizavome, kodėl vienaip ar kitaip yra, kodėl tie žmonės Lietuvoje yra nepriimami, vis dar nesuprasti. Visi turi problemų su neįgaliaisiais, bet Lietuvoje tai ypač išryškėjo. Gajūs siaubingi stereotipai. Vien dėl jų nemažai neįgalius vaikus auginančių mamų lieka vienišos.

O kaip Martynas ir Mindaugas, du to paties likimo žmonės, atsirado šalia vienas kito?

Jie buvo kartu nuo pat darželio laikų, susipažino, kai buvo mažiukai. Juos tiesiog suvedė likimas. Kai kurie Dauno liga sergantys žmonės gali išmokti kalbėti, bet Martynas ir Mindaugas tiesiog taikė savo ženklus, savo žodžius, kurie yra nesunkiai suprantami artimiesiems, bet svetimiems jų reikia išmokti. Taigi ir Martynas, ir Mindaugas naudoja savo kalbą. Abu jie ypatingi tuo, kad jie labai gerai supranta vienas kitą: jie vienodai džiaugiasi, rūpinasi vienas kitu, psichologiškai pasitiki.

Kadras iš filmo „Dviese“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Dviese“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kokia buvo pačių neįgaliųjų ir jų artimųjų reakcija į idėją kurti filmą apie juos?

Mes susidūrėme su tokia situacija, kad žmonės jaukiai jaučiasi neįgaliųjų centre ir galbūt nėra pratę, kad jais kažkas stipriai domėtųsi. Jie žiūri televizorių, jie supranta, kad kažkokie kiti žmonės yra filmuojami, bet niekada negalvojo, kad patys gali atsidurti ekrane. Mums teko tą barjerą įveikti, visiems kartu įkalbėti, kad jie iš tikrųjų yra įdomūs, kad neužsisklęstų, kad atsivertų. Tiek Martynas, tiek Mindaugas yra labai pozityvūs žmonės, tad į tai jie žiūrėjo kaip į didžiulį nuotykį, jie norėjo dalyvauti, norėjo būti su žmonėmis. Jie iš tikrųjų į viską žiūri labai džiugiai – jiems smagu būti viso pasaulio dalimi ir kinas jiems leido tai padaryti. Kai tik pristačiau jiems šią temą, Martynas iš karto buvo labai laimingas, nes jam smagu daryti tai, ką daro visi. O neįgalieji tai labai retai gali daryti. Jų reakcija buvo labai pozityvi, nes tie žmonės – tiek aplinkiniai, tiek mano šeima – turi ką papasakoti.

Neringa, kaip jautėtės filmuodama savo šeimą?

Filmuoti kitus žmones yra galbūt paprasčiau negu savo šeimą. Man teko kalbėtis su ja apie tai, ką aš noriu padaryti. Tą istoriją mes suplanavome iš anksto, aš ją brandinau labai daug metų ir žinojau, kad noriu papasakoti dviejų draugų gyvenimo istoriją, kurie savo draugystę kuria neįgaliųjų centre. Kai susirinko visi žmonės, surinkome biudžetą, įvyko labai daug neeilinių įvykių: Martyno mamai, mano tetai, buvo diagnozuotas vėžys, o Mindaugo tėtis buvo išvežtas širdies operacijai po kurios buvo neaišku, ar jis pabus. Tai buvo be galo jautrios situacijos ir žmonės, kurie dirba su jomis, tikrai žino, kaip tai yra sudėtinga.

Ar tokiomis aplinkybėmis nebuvo kilusi mintis nutraukti šios juostos filmavimą?

Kaip tik ne, nes dokumentika yra gyvenimas, o gyvenimas yra toks, koks jis yra: vieniems gražus, kitiems negražus, vieniems toks, koks duotas. Tai nepaprasti įvykiai, kurie įvyko Martyno ir Mindaugo gyvenime. Tuo atveju buvo labai sunku priimti tą sprendimą, bet vis dėl to filmas buvo apie Martyną ir Mindaugą ir apie juos supančius žmones. Taigi, jeigu taip nutiko, vadinasi, ši istorija yra tokia ir ne kitokia. Buvo be galo sunku, nes mes važiavome filmuoti į ligoninę, ten filmavome mano tetą, Mindaugo tėtį. Mes nežinojome, kaip viskas baigsis, bet dokumentika yra gyvenimas – ten, kur kiti žmonės atsitraukia, režisierius turi likti.

Neringa Medutytė  Liudo Masio nuotrauka

Neringa Medutytė
Liudo Masio nuotrauka

Kiek truko dokumentinės juostos „Dviese“ filmavimas, kada buvo subrandinta jos idėja?

Didysis pasiruošimas, biudžeto ieškojimas ir visa kita truko galbūt kokius metus, bet tikrasis filmavimas vyko 2012 metais ir užtruko apie penkias savaites. Bet prieš tai aš važiavau fotografuoti, bendrauti, reikėjo atsiklausti tėvų. Buvo labai svarbu su kameromis būti neįgaliųjų bendruomenėje, kad mes pritaptumėme prie žmonių, kad visi jaukiai jaustųsi. Tai yra labai mažytė, intymi aplinka ir žmonės yra pripratę prie visų faktorių, kurie ten vyksta kiekvieną dieną. Mes norėjome, kad viskas vyktų kuo paprasčiau, kuo natūraliau, kad niekas bendruomenėje nesijaustų nemaloniai. Bendravimas su neįgaliaisiais yra be galo šiltas ir malonus, tačiau šiek tiek subtilesnis.

Kaip susibūrė pati filmavimo komanda, su kuria dirbote?

Filmas sutraukė pačius nuostabiausius žmones iš skirtingų pasaulio šalių – Lietuvos, Anglijos, Amerikos. Prisijungė mano geras draugas Arnoldas Alubauskas. Susipažinome Los Andžele, nors, pasirodo, Vilniuje gyvenome per du namus toje pačioje gatvėje. Į Lietuvą kurti atvedė ilgesys gimtajam kraštui. Kaip ir minėjau, tą temą aš brandinau labai ilgai, todėl man buvo reikalingi žmonės, kuriais galėčiau pasitikėti, kurie supranta, kas tai per tema, kurie supranta mano mintį. Situacija buvo įdomi, nes Arnas jau atėjo į projektą, kai projekto tikslai jau buvo aiškūs. Buvau labai laiminga, kad Arnui buvo įdomu. Jis taip pat turi kūrybišką požiūrį į meną ir tas jo meniškas indėlis buvo labai didelis – sudėjome visas savo žinias, pasaulio pajautimą ir pavyko visas šis projektas. Kalbėta buvo ir su kitais žmonėmis, bet ne visi suprato, ne visi galėjo pajausti, o čia reikėjo tikro subtilaus pajautimo. Taip pat iš šalies atėjo labai įdomių žmonių – amerikietis kompozitorius, kuris mums tiesiog padovanojo savo muziką, lietuvis kompozitorius, gyvenantis Anglijoje, gausi britų komanda.

Kokio supratimo ir požiūrio į šią temą reikėjo kūrybinei komandai, kad ji galėtų dirbti su šia Jūsų idėja?

Nesinorėjo šio filmo padaryti tokio, kad visi sėdėtų ir liūdėtų, nors ir pats filmas, ir jų gyvenimas tikrai nėra lengvas. Buvo labai svarbu parodyti, kad neįgalieji būna ne tik liūdni bei savo gyvenimu besiskundžiantys, bet ir kartu su jais gali būti labai linksma. Ir tie žmonės, kurie buvo su mumis komandoje, suprato, kad tas gyvenimas yra toks, koks yra – jo neišgalvosi. Tiek Arnas, tiek aš norėjome parodyti, kad tas gyvenimas yra labai įvairus ir įdomus. Neįgalieji stengiasi gyventi pilnavertį gyvenimą ir pamato daug daugiau negu, tarkime, neįgalieji prieš dvidešimt metų. Ta komanda, su kuria dirbome, tai suprato ir po truputį pradėjome jausti, kad šis projektas yra labai šiltas. Dokumentikas kažkuria prasme turi būti ir labai matomas, ir kažkuria prasme absoliučiai nematomas. Tai tikriausiai mūsų komanda tokia ir buvo.

Martynas ir jo mama Dalija  Arnoldo Alubausko nuotrauka

Martynas ir jo mama Dalija
Arnoldo Alubausko nuotrauka

Kaip vyko filmo „Dviese“ filmavimas: kokie buvo sunkumai ar atradimai? Ką filmavimo metu dirbdami su šiais žmonėmis  patys atradote?

Tokių detalių buvo labai daug – ir patys neįgalieji labai keitėsi, ir mes keitėmės… Mano akimis, gražiausias dalykas buvo tai, kad daugelis, tarp jų ir patys filmo personažai, nuo pat pradžių, dar prieš kelis metus, manęs klausdavo: „Ką tu rodysi? Čia nėra ką rodyti. Nėra į mus čia ko žiūrėti.“ Žmonės įpratę gyventi savo paprastą gyvenimą ir nesitiki išorinio dėmesio. Jie turi suformuotą nuomonę, kad visa kita yra įdomu, bet ne jie. Jie sakydavo: „Ką tu čia papasakosi – tai yra mūsų gyvenimas ir viskas. Jis nėra spindintis.“ Tačiau filmavimo metu mes supratome, kad gyvenimas yra menas pačia aukščiausia forma, nes jis yra labai paprastas, labai nuoširdus ir labai tikras. Aš labai džiaugiausi, kad pagaliau leidome tiems žmonėms suprasti, kad jie yra ypatingi, kad jų istorijos yra labai įdomios, kad jie yra vertesni būti išgirstais negu bet kas kitas. Tai didžiulis nuotykis. Kinas kažkuria prasme pasitarnauja tam įdomiam nuotykiui, nes, šiuo atveju, jis didžiulį pokyti jau padarė – tie žmonės pasijuto laimingi.

O kokia Jūsų pačios nuotaika prieš filmo „Dviese“ premjerą Lietuvoje?

Įdomi. Lietuvoje žanras, kai režisierius pakviečia žiūrovą į savo šeimą, nėra populiarus. Ir aš to turbūt nebūčiau padariusi, jeigu nebūčiau išvykusi į Angliją. Anglijoje suvokiau, kad aš galiu ir turiu tai padaryti – čia dokumentinio kino praktika yra kitokia. Esu labai laiminga, kad išdrįsau tai padaryti. Man įdomu, kaip žiūrovai supras atskleidžiamus tokius intymius dalykus.

Ar jau sulaukėte reakcijų iš žmonių, kurie jau matė šį filmą Anglijoje? Kokios jos?

Sulaukėme labai teigiamų reakcijų. Žmonėms būdavo labai įdomu, kaip mes sukūrėme būtent tą istoriją apie Mindaugą ir Martyną. Dažnai tekdavo papasakoti, kad jie iš tikrųjų yra draugai, kad mes to nesugalvojome. Žmonės labai nuoširdžiai stebėdavosi, džiaugdavosi, kad yra toks dalykas, kad du neįgalieji atranda nepaprastą draugystę kartu. Po paskutinės peržiūros Londone su jame gyvenančiais lietuviais prie manęs ir Arno atėjo verkiantys žiūrovai… Žmonės prasitarė apie Lietuvoje likusius neįgaliuosius, vėžiu sergančius artimuosius. Klausė, kaip laikosi Martyno mama, mano teta. Džiaugiausi, nes galėjau pasakyti, kad teta ligą įveikė. Buvo ir tokių situacijų, kai ir mūsų montažo režisierius klausdavo, ar tos scenos yra appropriated (tinkamos – aut. past.), ar tikrai norime taip ir ne kitaip jas rodyti.

Mes juokiamės visi kartu – mes nesišaipome iš jų, tai nėra nieko blogo. Man buvo svarbu, kad žmonės suprastų, jog ne visada neįgaliųjų gyvenimas yra juodas, jiems taip pat svarbus juokas. Tai labai gerai pajautė Arnas ir todėl tapo labai geru neįgaliųjų centro draugu, jį priėmė Martyno, mano ir Mindaugo artimieji tokiu sunkiu metu.

Kadras iš filmo „Dviese“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Dviese“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Ką skaitytojui, kuris galbūt ruošiasi ateiti į šio filmo peržiūrą Lietuvoje, dar norėtumėte pasakyti?

Lietuva galvoja, kad mūsų šalyje staiga viskas ėmė ir labai pasikeitė. Iš tiesų mes keičiamės tiek, kiek keičiasi mūsų bendruomenė. Šis filmas yra apie bendruomenę ir kiek to filmo svarba bus svarbi kitai bendruomenei, tai tiek mes ir esame pasikeitę. Mūsų šalyje per šį filmą jauti, koks tai dar išskirtinis dalykas, kaip tai nauja, ir aš norėčiau, kad tas filmas galbūt paskatintų tas bendruomenes kurtis, būti jose, kad bet kuris žmogus dalyvautų bendruomeninėje veikloje. Buvimas ten yra su labai didžiule grąža… Labai norisi, kad tie santykiai Lietuvoje, tie paprasti, elementarūs, gražūs santykiai būtų labai stipriai puoselėjami. Dabar Anglijoje, kaip režisierei, tenka analizuoti labai daug psichologinių su savo šalimi susijusių dalykų: iš kur tu kilai, koks tavo kraštas… Ir dabar iš šalies matosi kokį siaubingą poveikį Lietuvai yra padariusi okupacija, bedvasis ubagiškas rėžimas, kaip tai padarė daug žalos mūsų žmonėms. Kaip režisierius, savo šaknis turi labai gerai žinoti, nes bet kuri tema, su kuria dirbi, į tai remiasi. Čia, atrodo, rodoma tokia istorija apie du neįgaliuosius, dviejų neįgaliųjų draugystę, apie Martyną ir Mindaugą, bet kodėl jie susidraugavo, kodėl jie yra kartu? Dėl to, kad komunizmui buvo reikalingi tik „normalūs“, išskyrus Mindaugo ir Martyno šeimas, darželį, daugiau niekas jų nepalaikė. Dėl to ta draugystė ir buvo tokia ypatinga ir intymi. Todėl, kaip šio filmo režisierė, būčiau labai laiminga, kad žmonės nepultų teisti, rodyti pirštu į kitaip gatvėje atrodantį, gal garsiau kažką pasakiusį, kad parduotuvėje su lapeliu vaikštančiam neįgaliajam padėtų išsirinkti prekes, galbūt pamatę ant suolo sėdintį neįgalų vaiką su mama prieitų, tiesiog paklaustų, kaip sekasi, ar prisėstų kartu paskaičiuoti paukščių. Nustebsite, kiek daug suteiksite gerumo ir kiek atgal gausite gerumo grąžos. Norėtųsi, kad būtų daugiau tokių žiūrovų, kuriems filmas leistų labiau susipažinti su neįgaliaisiais ir leistų suprasti, kad mums nieko nenutiks, jei mes visi būsime toje pačioje vieningoje bendruomenėje.

Ir pagaliau – kuo šis filmas Jums buvo išskirtinis?

Tai buvo labai nuoširdus darbas ir tai buvo tikras gyvenimas. Esu dėkinga žmonėms už tai, ko išmokau iš neįgaliųjų bei viso jų centro. Atrodė, kad būnant šalia neįgaliojo tu jau šiek tiek žinai, bet pamažu pamatai, kad jų gyvenimas virsta į kažkokį meną. Ten tikrai yra Fluxus. Į gyvenimą pradedi žiūrėti kitaip, pamatai jį kitu kampu, pradedi jį kitaip vertinti. Buvimas šalia jų įkvepia būti labai geram, nes jie patys yra be galo geri žmonės. Neįgalūs žmonės, tie, kuriems leidžia liga tokiais būti, yra labai geri žmonės. Jie mėgsta dalintis, jie atiduoda viską, ką turi, jie tiesiog nori, kad tau būtų gera. Tas gerumas yra nepaprasta vertybė. Dėl to man filmas buvo be galo ypatingas – gerumas ten tiesiog tvyro ore. Jeigu tiek gerumo būtų visur, mes būtume labai laiminga tauta.

Kokius kino seansus, be „Kino pavasario“, dar planuojate Lietuvoje, kuriuose bus rodomas šis dokumentinis filmas? Kokiais būdais bandysite pasiekti žmones?

Turime tikslų projektą tęsti, toliau filmuoti. Bet patį filmą rodyti planuojame tokiose bendruomenėse, kur tai turėtų naudos. Mane domina būtent tos erdvės, kuriose žmonės nustebtų, kad temos apie neįgaliuosius pasiekia tokias erdves. Filmas turi šviesti žmones, informuoti juos, kas vyksta, leisti pajausti ir išgyventi. Ir jeigu mes rodysime filmą apie neįgaliuosius žmones tik neįgaliųjų centruose, tai išeis uždaras ratas, ten ateis su tema jau susipažinę žmonės ir mes mažai ką pasieksime… Tas Fluxus faktorius manyje labai gyvas: gyvenimas mene ir menas gyvenime. Tad man norėtųsi tą tikslą ir įgyvendinti.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu Vilniuje:
Sk 2014-03-23 12:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 10 salė  (Seansas nemokamas. Dalyvauja filmo kūrybinė grupė ir herojai) 
Kt 2014-03-27 16:30 — Vilnius – k.c. „Pasaka”, mažoji salė

Filmo „Dviese“ anonsas:

Kristina Palšytė

Kristina Palšytė

Kinas lyg gyvas kūnas, kuris aplink save sukuria lauką, peržengiantį bet kokias apibrėžčių ir kontūrų ribas. Jis kartais maloniai reikalauja tik laisvalaikio ir ištiestų kojų ant sofos, bet taip pat savo ruožtu įtraukia į savo vidų kaip nesibaigiantis interpretacijų laukas. Neretai tai iškrečia mums žavių kiaulysčių.
Kinas mane žavi kaip be galo platus skirtingų rūšių tekstų dialogas. Ar kinas būtų kinas, jeigu nebūtų jo žiūrovo? Greičiausiai, ne. Todėl stengiuosi tą draugiją jam ir palaikyti. Aš - Kristina.
Kristina Palšytė

Vienas komentaras

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*