Pokalbis su prodiusere Živile Gallego: „Kino industrijoje negali nuspėti nei vieno projekto sėkmės ar nesėkmės“

Prodiuserė Živilė Gallego  „Fralita films“ archyvas

Prodiuserė Živilė Gallego
„Fralita films“ archyvas

68-ojo tarptautinio Kanų kino festivalio metu vyksiančiame renginyje „Producers on the Move“ dalyvauja filmo „Sangailės vasara“ (rež. Alantė Kavaitė) prodiuserė Živilė Gallego. Į šį renginį, skirtą veikliausiems Europos prodiuseriams, atrinkta 20 dalyvių. Renginio metu Živilė Gallego pristatys filmo „Emilija“ projektą (rež. Donatas Ulvydas). Jau šešioliktus metus vykstančio Europos kiną populiarinančios organizacijos „European Film Promotion“ (EFP) renginio tikslas – skatinti ilgalaikį Europos šalių bendradarbiavimą kino srityje. Svarbiausi dalyvių atrankos kriterijai – tarptautinė bendros gamybos ir premjerų patirtis už gimtosios šalies ribų.

Filmas „Sangailės vasara“ – bendras Lietuvos, Prancūzijos ir Nyderlandų projektas. Filmą prodiusavo kompanija Lietuvos kino gamybos įmonė „Fralita Films“ kartu su prancūzų įmone „Les Films d’Antoine“ bei olandų prodiuserių kompanija „Viking Films“. Filmo gamybą Lietuvoje parėmė Lietuvos kino centras. Filmas pristatytas Sundance kino festivalyje JAV bei Berlyno tarptautiniame kino festivalyje Vokietijoje. Prieš išvykdama į Kanų kino festivalį Živilė Gallego pasidalino darbo su tarptautiniais projektais patirtimi, iššūkiais bei atradimais.

Kada pradėjote dirbti su tarptautiniais projektais?

„Sangailės vasara“ tapo savotišku krikštu. Tiesa, dalyvavau filme „Nereikalingi žmonės“ (koprodukcija su Airija), bet tuo atveju kiti drauge dirbę prodiuseriai – Maris Martinsons bei Linda Krukle – rūpinosi tarptautiniu finansavimu. Tad „Sangailės vasara“ ir yra mano pirmas didysis bendros gamybos filmas. O bendradarbiavimas su Prancūzija buvo natūralus dalykas, nes Alantė Kavaitė jau turėjo prodiuserį iš Prancūzijos. Susitikimas su Alante lėmė ir pažintį su jos prodiuseriu Antoine Simkine. Tad šio projekto finansavimo paieška vyko ne tik Lietuvoje, bet įvairiose šalyse. Įsijungiau į projektą siekdama, kad Alantė galėtų atvykti filmuoti į Lietuvą. Šį filmą ji labai norėjo filmuoti čia su lietuvių aktoriais. Tam, aišku, reikėjo Lietuvos prodiuserio, kuris galėtų gauti finansavimą savo šalyje. Taip išėjo, kad tai didžiąja dalimi Lietuvos remtas filmas.

Prodiuserė Živilė Gallego Lietuvos kino centro archyvas

Prodiuserė Živilė Gallego
Lietuvos kino centro archyvas

Reklama

Prancūzams nepatiko šio filmo idėja?

Apskritai Prancūzijoje labai sunku gauti finansavimą filmams užsienio kalba. Nebent būtų galima naudotis tam tikromis iniciatyvomis, pavyzdžiui, bendradarbiavimo sutartimis. Tačiau Lietuva kol kas nėra pasirašiusi tokio susitarimo (kas, tikiuosi bus greitai padaryta), tad dar negalime naudotis šiomis iniciatyvomis. O paprastu keliu filmui lietuvių kalba gauti finansavimą labai sudėtinga.

Su kokiomis didžiausiomis kliūtimis susiduria tarptautinėje erdvėje dirbantis prodiuseris?

Primas dalykas – Europoje nėra vieningos filmų finansavimo sistemos. Skiriasi paraiškų pateikimo terminai, egzistuoja skirtingi atsiskaitymo modeliai. Visame tame „žongliruoti“ ir sugebėti sukurti filmą tikrai nelengva. Kiekvienas prodiuseris gaudamas savo šalyje finansavimą privalo laikytis tam tikrų taisyklių. Susitikus dviem skirtingų šalių prodiuseriams tenka žaisti pagal dviejų skirtingų šalių taisykles. Tenka derintis. Antra, dirbant su tarptautine komanda susiduriama su kultūriniais skirtumais, besiskiriančiais darbo metodais ir lūkesčiais. Tai daugiau ar mažiau neišvengiama. Šią vasarą dirbau koprodukcijos projekte su norvegais ir lenkais kuriant animacinį dokumentinį filmą „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“.

Filmas nufilmuotas Lietuvoje, jis šiuo metu animuojamas Lenkijoje. Buvo labai įdomu stebėti skirtingus temperamentus, požiūrį į darbo procesą. Norvegijoje labai palanki sistemą. Jie kuria filmą tiek, kiek reikia, nespaudžiami tam tikro filmo sukūrimui ir atsiskaitymui taikomo laiko limito.

Lietuvoje gaunant finansavimą prisiimami konkretūs įsipareigojimai, per kiek laiko privalai sukurti filmą. Lenkai turi galimybę finansavimo paraiškas teikti keletą kartų per metus, nelaukdami tam tikros vienos datos. Per žmones su kuriais dirbi pradedi pažinti skirtingose šalyse veikiančius finansavimo modelius. Kitose šalyse esama alternatyvių finansavimo modelių ir šaltinių, ne tik vieno kino centro, institucijos ar fondo skirstoma finansinė parama. Yra regioniniai fondai, kino gamyboje intensyviai dalyvauja televizijos. Galima sakyti, jog jie yra privilegijuoti, turi daugiau galimybių rinktis su kuo bendradarbiauti tam tikro filmo gamyboje. Dar vienas skirtumas – finansiniai lūkesčiai. Norvegijoje ar Prancūzijoje biudžetai daug didesni, nors už tą pačią sumą dažnai padaroma daug mažiau nei Lietuvoje.

Prodiuseris Antoine Simkine, režisierė Alantė Kavaitė, prodiuserė Živilė Gallego Filmo kūrėjų archyvas

Prodiuseris Antoine Simkine, režisierė Alantė Kavaitė, prodiuserė Živilė Gallego
Filmo kūrėjų archyvas

Kokias įvardytumėte naudingiausias darbo su daugiataute komanda patirtis?

Ko gero, daraisi atviresnis, tolerantiškesnis. Iš pradžių turi savo požiūrį, bet susidūręs su įvairiomis situacijomis, problemomis augi, mokaisi iš to. Tarptautinė koprodukcija yra didelis ir ilgas darbas. Daryti bendros tarptautinės gamybos projektą tikrai daug sudėtingiau nei nacionalinį.

Ar sutiktumėte su nuomone, kad koprodiusavimas tampa būtinybe dabartinėje kino industrijoje?

Mūsų sąlygomis, mažais biudžetais, jei nori padaryti tikrai kokybišką filmą, koprodukcija yra neišvengiama. Tik tiek, kad ne visiems filmams to reikia. Kartais turi istoriją, kuri yra tikrai lietuviška, Lietuvai, apie Lietuvą. Mušti galvą į sieną ir ieškoti jai koprodukcijos būtų labai sunku. Filmo kelias priklauso nuo siužeto, scenarijaus bei lūkesčių. Tarkime, koprodukcija filmui atveria duris platesnei filmo sklaidai. Tikrai daugiau šalių žmonių pamato darbą, nes filmas rodomas partnerių šalyse. Kadangi generuojamas didesnis biudžetas, tai gali būti aukštesnės kokybės filmas. Tai suteikia daugiau šansų, kad filmą pastebės pardavimų agentai. Jie „įneša“ filmą į pasaulinę distribuciją. Tad filmą daug lengviau populiarinti pasaulyje, kai jis yra bendros gamybos darbas su stipriomis, savo sklaidos tinklus turinčiomis šalimis.

Prodiuserė Živilė Gallego LiKA archyvas

Prodiuserė Živilė Gallego
LiKA archyvas

Su „Sangailės vasara“ būtent taip ir nutiko. Mūsų tarptautinis platintojas yra Prancūzų kompanija, dirbanti šį darbą daugelį metų, turinti visą kanalų tinklą. Jiems paprasčiau šį filmą pristatyti didiesiems pasaulio festivaliams nei prodiuseriui iš Lietuvos.

Ko reikia, kad projektas būtų sėkmingas tarptautinėje rinkoje? Ar įmanoma įvardyti keletą konkrečių savybių?

Sėkmės recepto nėra. Ta pati istorija gali būti papasakota ir vienaip, ir visai kitaip. Kartais labai sunku pasakyti, kodėl vienas filmas prasimuša, o kitas ne. Ir tai netgi nereiškia, kad tas, kuris neprasimuša, yra prastas filmas. Tiesiog vienus filmus lydi sėkmė, o kitus aplenkia. Festivalinė sėkmė priklauso ir nuo atrankos komisijų, o startas dideliuose festivaliuose iš karto uždega kūriniui žalią šviesą keliaujant po kitus mažesnius festivalius. Kitas klausimas, ar filmas sulauks pasisekimo tarp žiūrovų. Skirtingiems filmams keliami skirtingi tikslai. Bet, žinoma, kiekvienas kūrėjas nori ir festivalinio pripažinimo, ir žiūrovų simpatijų. O prodiuseris būtent tokių projektų labiausiai ir ieško.

Bet kino industrijoje visiškai negali nuspėti nei vieno projekto sėkmės ar nesėkmės. Arba tiki žmogumi ir projektu su kuriuo dirbi, arba nori jį įgyvendinti, arba ne. Tik vieną dalyką galiu pasakyti – jei pradinėje stadijoje scenarijus yra iki galo nesutvarkytas, jis niekada „nesusitvarko“ filmavimo metu ar montuojant.

Kuo naudingos prodiuseriams tokios programos kaip „Producers on the move“?

Kai vyksti į tokį renginį kaip „Producers on the move“ tau tarsi niekas nieko konkretaus nesiūlo, bet, kita vertus, visi siūlo viską. Siūlo tapti jų partneriu ir ieškoti finansavimo jų projektams savo šalyje. Tu pristatai savo projektą ir siūlai jiems ieškoti finansavimo savo šalyse. Tai – lygiaverčiai mainai. Mano pristatomas projektas bus Donato Ulvydo „Emilija“ (daugiau apie filmą galite sužinoti čia: „Romo Kalantos auka – naujame lietuviškame filme“), kurią filmuosime šią vasarą. Kadangi filmavimai turėtų prasidėti jau labai greitai, nežinau, kiek žmonių galės prisidėti prie šio projekto.

Tačiau dar yra ir postprodukcinė fazė, į kurią visada galima įsitraukti. Išties bus labai įdomu pasitikrinti – kadangi filmas yra nacionaline tema – ar juo galima sudominti kitų šalių prodiuserius. Tai parodys ir tolimesnes tarptautinės filmo sklaidos galimybes. Apskritai, „Producers on the move“ nukreipia dėmesį į prodiuserį. Jau dabar prodiuserinės, distribucinės kompanijos Kanų kino festivalio metu siekia užmegzti kontaktus, susitikti, susipažinti su mano projektais ir pristatyti savo veiklą. Tai nėra tiesioginė „Producers on the move“ programos dalis, bet tarp kino industrijos žmonių, sekančių naujienas, „Producers on the move“ programos tarsi uždeda pasitikėjimo ženklą. Tokiu būdu norintieji užmegzti kontaktą su Lietuvoje dirbančiu prodiuseriu kreipiasi į mane. Programa prodiuserį padaro labiau matomu ir tokiu būdu atsiranda tikimybė sulaukti naujų idėjų, pasiūlymų, projektų. Tai šansas sutikti žmones, bet realūs projektai gali įvykti labai negreitai. Ar kažką programa duos bus galima pasakyti tik po kelerių metų.

Prodiuserė Živilė Gallego (centre) Monikos Daužickaitės nuotrauka

Prodiuserė Živilė Gallego (centre)
Monikos Daužickaitės nuotrauka

Žinoma, būtų labai smagu, jei užsimegztų vertingas kontaktas su kokiu nors prodiuseriu ir po keleto metų būtų galima grįžti į tuos pačius Kanus ir pristatyti projektą, pradėtą „Producers on the move“. Bet tai labai reliatyvu ir nežinia, kaip viskas gali susiklostyti.

Kokiu keliu turėtų eiti Lietuvos kino kūrėjai, norintys būti pastebėti tarptautinėje kino rinkoje?

Džiugina, jog vienam projektui atsidūrus dėmesio centre, pritraukiamas dėmesys ne vien tik į jį, bet apskritai į Lietuvą ir lietuvišką kiną. Atsiranda noro sužinoti daugiau apie tos šalies kūrėjus. Kuo daugiau kūrėjų dalyvaus tarptautiniuose festivaliuose, tuo bus geriau Lietuviškam kinui. Labai džiugina Šarūno Barto pasirodymas Kanuose. Pastarųjų metų kino darbai apskritai į Lietuvą patraukia daugiau dėmesio. Pasirodo naujų kūrėjų, keliančių susidomėjimą. Žinoma, Šarūnas Bartas nėra naujiena, bet Ignas Jonynas, Alantė Kavaitė buvo nauji vardai.

Išties džiugu, kad skirtingi ir savaip stiprūs filmai dalyvauja dideliuose tarptautiniuose festivaliuose. Šiuo metu yra kuriama daugiau filmų. Prie to prisideda ir praktika finansuoti didesnį projektų kiekį mažesniais biudžetais. Iš esmės, palaikau tokį finansavimo modelį. Ne iš karto žmogus privalo turėti didelį biudžetą, kad sukurtų gerą filmą, o per metus išleidus daugiau filmų, jau turime derlių, kuriame matosi geriausieji.

Žinoma, visi pripažįsta, jog trūksta lėšų, tačiau būtų labai neteisinga, jei per metus filmus statytų tik du ar trys kūrėjai, o visi kiti lauktų savo eilės. Tokioje situacijoje turi būti dedamos bendros pastangos, kad kino finansavimui būtų skiriama daugiau lėšų. Mūsų biudžetas šiuo metu yra vienas mažiausių Europoje. Kitose šalyse kinas laikomas prioritetine, itin paveikia, šalį reprezentuojančia priemone. Tai šalies strategijos klausimas.

Christianas Modersbachas ir Živilė Gallego  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Christianas Modersbachas ir Živilė Gallego
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kas jums asmeniškai daro konkretų projektą įdomiu? Pagal kokius kriterijus renkatės prodiusuojamus filmus?

Pagrindiniai elementai būtų – istorija ir režisierius. Turi būti abu šie elementai. Tarkime, ateina labai įdomus režisierius ir turi istoriją, kuri manęs nedomina, kuri nėra man aktuali. Tuomet bendras projektas ir neįvyksta. Arba gali būti gera istorija, bet jaučiu, jog bus sudėtinga dirbti su režisieriumi, arba tiesiog nepatinka jo stilius. Manau, jog su kiekviena nauja patirtimi tampu vis išrankesnė, nes atsiranda vis daugiau pasiūlymų. Pradžiamokslis jau išeitas, tad norisi dirbti su tikrai stipriais žmonėmis ir man aktualiomis, įdomiomis idėjomis. Prodiusuodamas filmą jam atiduodi didelę dalį savo laiko, savo gyvenimo. Būtų įdomu ir naudinga suskaičiuoti, kiek valandų užtrunka įgyvendinti vieną filmą nuo idėjos iki pat pabaigos. Darbas juk nesibaigia filmui pasirodžius kino salėse. Tačiau tai padaryti be galo sudėtinga, nes iš karto dirbu su keliais skirtingose stadijose esančiais projektais.

Ar yra kokių nors specifinių žanrų ar temų, kurias norėtumėte išbandyti?

Man patinka dramos, bet artimas žanras būtų ir socialinė komedija – filmai, kalbantys apie aktualias problemas su gera humoro doze. Tokių itin daug prancūziškų kino filmų, kuris mane išties žavi. Norėtųsi prodiusuoti ir filmą, skirtą vaikams. Lietuvoje yra daug Holivudinės vaikams skirtos produkcijos, bet būtų smagu, jei atsirastų ir lietuviška alternatyva. Šiuo metu dirbu su filmu „Emilija“. Šio projekto imtis paskatino noras padaryti filmą apie okupacinio laikotarpio Lietuvą. Šia tema ilgokai nieko nekurta ir nediskutuota. Dar norėčiau pridurti, jog dažnai dirbu su projektais, kuriuose pagrindiniai vaidmenys tenka moterims. Manau, tai labai svarbu, nes aktorėms pasaulyje yra sukuriama labai nedaug stiprių personažų. Man smagu kurti istorijas, kuriose gali pasireikšti Lietuvos aktorės.

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*