Pokalbis su režisiere Austėja Urbaite apie praėjusius metus, planus ir pažadus sau

Režisierė Austėja Urbaitė Levo Žiriakovo nuotrauka

Režisierė Austėja Urbaitė
Levo Žiriakovo nuotrauka

Apie Naujųjų metų pažadus, planus ir refleksijas kūryboje kalbuosi su jauna režisiere Austėja Urbaite, nors ji nežaidžia mano primesto žaidimo, o kuria savas taisykles. Laukiamiausio filmo neturi, naujų metų nesureikšmina ir kūrybiniais planais nesidalina… Vis tik pokalbis vyksta.

Praėjusiais metais tavo filmas „Tiltai“ išrinktas geriausiu „Scanoramos“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“. Kokie buvo 2015-ieji tau kaip kūrėjai? Kaip juos vertini? Kuo džiaugiesi, o ką, manai, kad galėjai daryti geriau?

Niekada nemokėjau taip toli atgal apsvarstyti ir taip toli į priekį tikėtis. Man dažniausiai pavyksta gyventi dabar, ir tuo, kas dabar vyksta. Labai sunku atsisieti nuo dabartinės veiklos ir emocijų ir be jų įtakos įvertinti praeitį. Turbūt džiaugiuosi ir didžiuojuosi savimi ir visais, kas buvo šalia, kad dirbome, kad nepasidavėme ir kad padarėme tą filmuką, o iš kitos pusės, dabar tai neatrodo joks pasiekimas. Dabar atrodo, kad reikia eiti toliau. Dažnai kaltindavau save, kad kuriu filmą ir leidžiu visas savo santaupas, užuot ėjus dirbti kaip normalus žmogus. Bet dabar visai nesigailiu. Kažkaip išgyvenau. Visada atrodo, kad viską galėjau padaryti geriau, kad galėjau daugiau dirbti, labiau stengtis ir labiau apgalvoti, bet, tiesą pasakius, stengiuos savęs nebegraužti, nes tose aplinkybėse, kuriose vyko kūrybinis procesas, ir aš, ir visa komanda padarė geriausią ką galėjo. Taip tiesiog buvo, nematau prasmės graužtis dėl to, kas praėjo. Pasiimu tik tai, ką, manau, kad galėsiu panaudoti – naujas patirtis, išmoktas pamokas ir malonius prisiminimus. Į stalčiukus ateičiai. Nesigailiu nei vienos akimirkos – ar tai reiškia, kad jomis džiaugiuosi?

Gal galėtum atskleisti šiek tiek kūrybinių planų?

Šiuo metu dirbu prie „Žiemos ekranų“ festivalio, o laisvu laiku ruošiuosi pilnametražiui filmui. Kol kas tai – dar tik scenarijaus rašymas. Renku informaciją, gilinuosi į temą, renku patirtis, reikalingas norint pagal užmojus įgyvendinti svajones, ieškau saitų ir sąsajų projektui fiziškai įgyvendinti. Neskubu ir nieko neatskleidžiu, noriu pasidėti pagrindą.

Reklama

Vis dar drąskausi tarp begalinio noro ir tarp baimės sugadinti man taip svarbią idėją. Visi ženklai man kol kas sako eit į priekį. Tik gal reik iškasti kažkur to pasitikėjimo savimi daugiau. Labai abstrakčiai kalbu, bet dar nenoriu garsiai pasakoti dabartinių savo planų.

Naujais metais kiekvienas duodam sau įvairiausius pažadus. Ar ir tu taip elgiesi? Kokius pažadus davei sau ateinantiems metams?

Man pažadų davimas niekaip nėra susijęs su naujų metų pradžia. Apskritai nauji metai man nėra niekuo ypatinga šventė. Pažado davimas sau ar kitiems man yra naujas etapas, kuris niekaip nesusijęs su actekų, majų ar kitais religiniais kalendoriais. Tas etapas gali bet kada prasidėti, bet kiek trukti, kiek sau pasižadi. Ir jis priklauso nuo pasiryžimo akimirkos, kuri neturi jokių apskaičiavimų. Šîuo metu esu pasižadėjusi sau viską išmėginti ir apgalvoti prieš pasakydama „ne“, prisiversti daugiau sportuoti, nesigraužti dėl to, ko negaliu pakeisti, ir mokytis ramiai reaguoti kritinėse situacijose.

Austėjos Urbaitės trumpo metro filmo „Tiltai“ filmavimo archyvas

Austėjos Urbaitės trumpo metro filmo „Tiltai“ filmavimo archyvas

Kaip manai, kodėl pažadai ir planai svarbu? Ar esi iš tų, kurie linkę tiksliai susiplanuoti ir vėliau įgyvendinti? O gal dažniau įvairios galimybės iki tavęs ateina pačios?

Aš esu giliai įsitikinusi, kad niekas gyvenime nevyksta šiaip sau. Net kai kažkas blogo nutinka, tai tam, kad nenutiktų kažkas dar blogiau, arba, kad vėliau pasukus kitu keliu nutiktų geriau. Ir taip pat manau, kad veikia kažkoks magnetas – kuo daugiau darai, planuoji, žadi, stengiesi ir judi pirmyn, tuo didesniu pagreičiu kažkokios nelauktos galimybės artėja link tavęs. Gal todėl, kad pilna koja dirbdamas pritrauki kitus žmones dirbti kartu. Esu linkusi viską kruopščiai suplanuoti ir apskaičiuoti tam, kad atėjus laikui, viskas būtų taip sustyguota, kad galėtum leisti sau improvizuoti ir keisti. Nes tada tobulai žinai savo ribas ar ribų nebuvimą, žinai, kiek gali sau leisti ir kas pasikeis, jei priimsi vieną ar kitą sprendimą, galėsi improvizuoti nebijodamas sugriauti. Jei viską apskaičiuoji, vėliau gali žaisti su formulėmis ir kurti naujas, kad išgautum norimą rezultatą. Kartais, aišku, žaisti galimybių nėra… Tada tas planavimas ir išsuka tavo kailį.

Aš nesu iš sėkmingų žmonių. Dažniausiai aš kaip tik atsimušinėju į sieną tol, kol vilties nebematau; tada pasiduodu, nuleidžiu rankas. Po to pavargstu savęs gailėt ir vėl einu, vėl daužaus į sieną ir galiausiai kažkas atidaro duris. Bet atidaro retai… Aš tikiuosi, kad būsiu stipresnė ir ateityje durys atsidarys dažniau. O jei ne, tiesiog daužysiu galvą į sieną visą gyvenimą. Gal taip man duota? Čia toks mano dar vienas pažadas sau, kad niekada nepasiduosiu. Gal per tuos daužymus kažką išmokstu, ką praleisčiau, jei viskas iškart sektųsi?

Kas tau yra Naujieji metai? Ar juos šventi? Ar manai, kad tai yra nauja pradžia?

Man nauji metai yra du: Kalėdos ir Rasos šventė. Gražiausios šventės Lietuvoje ir jas švenčiu pagal visas tradicijas. O Naujieji gruodžio 31-ąją man nesukelia jokių jausmų, apart kažkokio masinio aplinkinių streso, kad reikia gerai atšvęsti. Švenčiu kaip papuola, dažniausiai parašau tą pačią dieną kažkam iš draugų ir paklausiu ką veiks.

Metų pabaigoje turbūt ir pati pastebi įvairius reitingus ir vertinimus (filmų, knygų ir kitokius). Pastebiu, kad „Facebook“ vartotojai skaičiais vertina, kokias šalis aplankė, kiek maratonų nubėgo, kiek filmų pažiūrėjo… Ar manai, kad tai prasminga? Ar pati, pavyzdžiui, skaičiuoji kiek filmų pamatei?

Tam, kas šitaip daro, gal prasminga? Galbūt jie taip pasikelia savivertės jausmą ar įrodo sau, kad per metus kažką nuveikė, kad veltui neiššvaistė laiko? Aš neskaičiuoju, išvis dažnai nepamenu nei filmų pavadinimų, nei režisierių. Pamenu tik kadrus, scenas, emocijas. Praėjus laikui man svarbiausia ne tai, ką nuveikiau, o ar dėl to jaučiuosi laiminga, ar jaučiuos užaugus, ar jaučiuos pajudėjus į priekį psichologiškai, ar jaučiuos stipresnė. Ir to jokiais skaičiais tikriausiai neįvardinsi.

Austėjos Urbaitės trumpo metro filmo „Tiltai“ filmavimo archyvas

Austėjos Urbaitės trumpo metro filmo „Tiltai“ filmavimo archyvas

Koks filmas šiemet tau labiausiai įstrigo ir kodėl?

Kai gaunu tokį klausimą, tai nebeprisimenu kokį filmą mačiau šiemet ar prieš 3 metus. Hmm… Tai nėra šių metų filmas, bet jį tik neseniai pamačiau. Tai – Frank Pavič dokumentinis filmas „Dune“ apie Alejandro Jodorowsky, nors nesu didelė dokumentikos gerbėja. Kodėl? Tai filmas apie niekada taip ir nesukurtą filmą, apie begalinį užsidegimą, aistrą ir polėkį. Filmas apie žmogų iki senatvės išsaugojusį savyje nepaprastai tyrą nuostabos jausmą. Labai įkvepiantis ir skatinantis nesustoti, nebijoti, ir nekelti sau minties „O kas jei nepavyks?“, nes tai nesvarbu. Manau, dabar tai yra filmas, kurį žiūrėsiu kaskart sudvejojus savo jėgomis ar svajonių reikalingumu! Tai vienas labiausiai kurti skatinančių filmų, kuriuos esu mačiusi.

O ar galėtum įvardinti savo laukiamiausią filmą 2016-aisiais?

Koks nors, kurio dar nespėjau pažiūrėti iki 2016 metų. Atvirai, tai nežinau, kažkaip nesidomėjau. Ar keista? Kažkaip natūraliai kažkas kažką parekomenduoja, kažką išgirsti, pamatai treilerį. Kai turėsiu laiko ir užsimanysiu pamatyti gerą filmą, pradėsiu ieškot.

Ko dažniausiai linki kitiems (ar sau) naujų metų proga? Ko palinkėtum jauniems ir kuriantiems 2016-aisiais?

Dažniausiai tiesiog pabučiuoju ar apkabinu šalia esantį žmogų. O palinkėčiau – nuoširdumo, nuoširdumo, nuoširdumo. Nuoširdumo prieš patį save.

Dėkoju už pokalbį.

 

Austėjos Urbaitės trumpo metro filmo „Tiltai“ filmavimo akimirkos

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*