fbpx
Pokalbiai

Pokalbis su režisiere Ramune Čekuolyte

Ruduo kinui – stebuklingas metų laikas. Pamažėl archyvuodami atostogų nuotaikas ir ištuštėjusių salių slogutį šviežiu vaizdiniu turiniu vėl prisipildo kino namai. Plačiai atverstais naujais repertuarais džiugiai pasitinkamas vis dar įdegęs, nuo kelionių apsvaigęs, bet su nekantrumu į salę žengiantis, ekrano saulės išsiilgęs ištikimasis kinomanas. Nekantrūs bei trokštantys naujovių esame ir mes, tad suskubome pakalbinti vis dar kūrybiniame procese paskendusią, naująjį vaidybinį filmą „Moteris pilku kostiumu“ kuriančią režisierę-scenaristę Ramunę Čekuolytę.

Ramunė Čekuolytė
Foto – Vilija Buivydė

Smalsumo ir jaunatviško neskrupulingumo vedini pokalbį pradedame klausimais: kas įkvėpė „Moterį pilku kostiumu“ ir, taipogi, kam jis skirtas? Ilgai nedvejojus Ramunė taria: „Gyvenimas!“ Sužinome, jog filme, pasakojančiame su baisia ligos diagnoze susidūrusios, tačiau nepaisant to savo gyvenimą keisti pasiryžusios moters istoriją, „vyrauja gilios temos, tačiau pasakojimo forma – lengva. Nėra sudėtingų situacijų – yra tik neteisingas požiūris“. Prakalbus apie auditoriją, filmo autorė ryžtingai taria: „Mano filmai galėtų būti pažymėti ženklu „M“ – kuriu moterims ir apie moteris. Trumpai tariant, kuriu apie tai, ką pažįstu.  Būsimo filmo pagrindinė herojė – įvairialypė, skirtingais aspektais atsiskleidžianti moteris (aktorė Airida Gintautaitė).“

„Moteris pilku kostiumu“ filmavimo aikštelėje
Foto – Vilija Buivydė

Šiuo metu Ramunė dėsto LMTA studentams scenarijaus rašymą, tačiau entuziazmu nešvyti ir užsimena apie motyvacijos stygių. Pokalbyje vis prisiliesdami prie lietuviško kino temos pradedame nujausti skepsio ir kartėlio bangas. Negalime nepaklausti, ar iš ties taip sunku Lietuvoje kurti kiną? Ir čia, be emocingos frazės, jog norėtųsi apskritai išvažiuoti, gauname aibę komentarų dabartinės visuomenės, kino sistemos, kūrybinės stagnacijos, stereotipinio mąstymo, galų gale – finansavimo ir finansų atžvilgiu. Jauni kūrėjai, Ramunės teigimu, yra stipriai susvetimėję, nutolę viens nuo kito, neturi bendrumo – bent jau tokio, kokį turėjo senoji mūsų kino bendruomenė. Šį bruožą režisierė pašiepia ir savaip su juo kovoja filmuose naudodama ironiją, kurios bus gausu ir spalį baigiamame filmuoti šviežiausiame jos darbe. Pašnekovė užsimena, jog filmo „Moteris su pilku kostiumu“ mielai iš viso nerodytų Lietuvoje vien dėl slogių ir demotyvuojančių kritikų komentarų, kurie stipriai slopina kūrybines ambicijas ir energiją, tačiau čia pat optimistine gaida prabyla apie jaunąją kritikų kartą, kuri turi daugiau pozityvumo, platesnį požiūrį ir teigiamesnes emocijas. Užvedę kalbą apie pinigus  gauname nieko nebestebinantį atsakymą apie užburtus valstybinio finansavimo labirintus, iš kurių kelią randa tik keli išrinktieji. Faktas lieka faktu: daugumą lėšų, reikalingų filmui sukurti, autoriai turi susirasti patys. Skirtingai nei pirmasis pilnametražinis režisierės filmas „Stiklainis uogienės“, nufilmuotas vien draugų ir artimųjų dėka, „Moteris pilku
kostiumu“ šiuo klausimu atrodytų kiek daugiau vilčių teikiantis projektas, nes be draugų pagalbos prie filmo įgyvendinimo proceso galėjo lengvai prisidėti bet kuris norintysis,
pervesdamas pinigus į tam skirtą sąskaitą (angl. crowd funding). Deja, šioje vietoje tenka susidurti su jau patologišku visuomenės nepasitikėjimu bankais, baime būti apiplėštiems ir t.t., todėl tokiam finansavimo būdui dar teks išsikovoti savo vietą po saule, o kol kas – vargai ieškant privačių rėmėjų ir tikėjimas filantropija. Prieš baigiant temą apie Lietuvą, Ramunė pusiau juokais užsimena, jog net mūsų kalba nėra dėkinga kinui. „Per ilgi tie lietuviški žodžiai, visiškai neskamba ekrane!“ Dėl asmeninių režisierės simpatijų Rusijai naujausiame jos filme girdėsime tiek valstybinę, tiek rusų kalbas.

Filmavimo aikštelėje, viduryje Ramunė Čekuolytė
Foto – Vilija Buivydė

Dinamiškam ir gyvam pašnekesiui einant į pabaigą dar šiek tiek pakalbame apie kinematografiškas simpatijas. Savo filmografijoje Ramunė turi ir keletą dokumentinių filmų („Chebriarchatas“, „Panaekhali“), tad klausiame, kas labiau prie širdies – dokumentika ar vaidybinis kinas? „Mielai kurčiau dokumentiką ir toliau, bet neįdomūs tie filmai Lietuvai. Tai greičiau pratimai pilnametražiam vaidybiniam kinui…“ Paklausta, ar turi autoritetą vaidybiniame kine, režisierė prisipažino, kad anksčiau žavėjosi meksikiečiu Alejandro González Iñárritu, tačiau dabar neseka jokiu kino pasaulio žmogumi.

 

Entuziazmo ir užsispyrimo kūryboje linkėdami dėkojame už pokalbį.

Komentarai