Vieną rytą prie puodelio kavos susitikome pasišnekučiuoti su režisieriumi Donatu Ulvydu. Apie ką? Net nėra tikslo klausti – žinoma, kiną. Vilniaus centre esančioje Donato studijoje buvo jauku ir įdomu.
Realistiško požiūrio į kino pasaulį ir situaciją Lietuvoje reikėtų pasimokyti kiekvienam kino kūrėjui. Pasak režisieriaus, galima ekranizuoti bet ką, jeigu tik sugebėsi žiūrovus pakviesti į salę ir mokėsi perduoti savo žinutę. Svarbiausia, kad kuo daugiau žmonių ateitų į kino sales ir žiūrėtų lietuviškus filmus. Jo žiūrėti reikia mokėti pakviesti ir inteligentą, ir kiekvieną besišlaistantį gatvėmis, jį socialiai auklėti kinu. Savo kūryba ir naujais filmais būtent to ir siekia Donatas Ulvydas, kuris vis dar mokosi kino kalbos.
Pastaruoju metu intensyviai kuriantis režisierius sako niekur neskubantis, nes visur suspėja ir gavęs galimybę būtinai ją išnaudoja. Režisierius geriau žinomas filmų kaip „Vabzdžių dresuotojas“ (2008), „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011), „Valentinas. Vienas“ (2013) kūrėjas, kurie susilaukė didelio susidomėjimo. 2013 m. gruodžio 20 d. įvyks dar vieno naujo filmo „Kaip pavogti žmoną“ premjera, o vasarį išeis antroji „Valentino. Vienas“ dalis. Nekantriai laukiame. O dabar kviečiame paskaityti visą pokalbį.
Evelinos Stankūnaitės nuotrauka
Kiekvienais metai pristatote vis naują filmą? Ar ilgai taip intensyviai kursite?
Žinoma, galbūt ir būtų galima ką nors kaltinti tuščiu produktyvumu, kai žmonės skuba ir dirba dėl rezultatų. Tačiau aš negaliu pasakyti, nei kaip bus, nei kaip dabar yra. Visų pirma, aš žiūriu į tai kaip į galimybę ir džiaugiuosi, kad ją turiu. Tikrai nėra taip, kad aš forsuoju, ar kažkur skubu, tiesiog taip susiklostė aplinkybės.
Jeigu darai mažo biudžeto filmą, nereikia susireikšminti ir filmą daryti trejus metus bei sakyti, kad tie, kurie padaro per pusę metų, tai jau chaltūrina. Aš nemanau, kad taip yra. Kai filmuojamas trumpametražis filmas, irgi neužtrunkama labai ilgai. Nereikia sakyti, kad filmą reikia išjausti, iškvėpuoti – juk scenarijus nerašomas pusę metų. Ir tiek, kiek aš padarau, nėra daug ir dažnai, tai yra normalaus filmo gimimo laikotarpis.
Tai, kad man pasisekė, ir kad per dvylika mėnesių darau trečią filmą (vienas baigtas, kitas tuoj bus eteryje, o trečias jau prodiusuojamas), tai tam tikra prasme yra laimė ir kompensacija už tuos metus, kuriuos laukiau.
Baigus režisūros studijas tenka labai daug laukti, teiki paraiškas ir niekas nenori finansuoti, atsiranda badas, kuris vieniems pavirsta pasitraukimu, o kitiems prisikaupimu. Jaučiu, kad man yra prisikaupę – tiek jėgų, tiek vidinių kreditų, kad aš juos galiu dabar ištraukti ir išnaudoti. Kino pramonėje branda dar tik ateina ir, kol esu jaunas, galiu atiduoti kinui visas savo jėgas. Visa mano produkcija nėra vien tik kiekybės klausimas, bet ir kokybės. Iš tiesų visai norėčiau per metus padaryti bent po vieną filmą – vieną jau turi, montuoji, o kitas jau sukasi galvoje.
Kas Jums kuria scenarijus? Ar bandote dairytis į Holivudą, mėginate atvežti jį ir į Lietuvą?
Jei kalbėtume apie lietuvišką kiną, tai pagrindinė jo problema – idėjos ir scenarijai. Apie tai reikėtų kalbėti, diskutuoti, rengti mokymus, workshopus. Savo projektams aš turiu partnerį ir bendražygį, su kuriuo darome labai daug kūrybinių darbų – tai Jonas Banys. Dažniausiai būna, kad sėdame rašyti arba paimame iš užsienio ir adaptuojame vietinei rinkai.
„ACME Film“ archyvas
Tačiau, kad ir kokie geri būtų santykiai su vienu ar kitu žmogumi, vis tiek reikia pripažinti, kad žmonės būna stiprūs tik vienoje sferoje – toje, ką labiausiai myli. Ir jeigu, tarkime, norėsiu pakeisti žanrą, galbūt tas pats žmogus nebebus tinkamas. Gali būti, kad aš norėsiu padaryti jausmų dramą, o scenaristui nepatiks ir todėl turėsiu ieškoti kito.
Yra didžiulis idėjų ir scenarijų trūkumas Lietuvoje. Nematau noveles, scenarijus rašančios jaunosios kartos. Nėra nuo ko atsispirti ir vystyti kažką naujo. Kartais nutinka taip, kad sugalvojus iškepti proginį filmą, tarkime, Kalėdoms, bet nerandi scenarijaus. Todėl tenka dairytis į užsienį, ką gali nusipirkti. Jei kažkas puola kaltinti: „Mes matėme „Valentinas. Vienas“ dalį filme „Young people fucking“ („Viskas apie seksą“, 2007) užsienyje.“ Tačiau niekas to neslepia – mes sakėme, kad „Valentinas. Vienas“ yra šio filmo perdirbimas. Čia tas pats, kai Nekrošius pastato „Hamletą“.
Jauniems režisieriams netgi nereikia daryti originalių darbų, pirma reikia išmokti, kaip aš sakau, groti gamą – kino kalbą. Visgi tų filmų ir temų perdarymas yra normali praktika. Ar tu paimsi Biliūno „Kliudžiau“ ir sukursi trumpametražį filmą, ar tu sukursi savo turbokosminę originalią idėją – dar neaišku, kas bus geriau. Mano manymu, studentui padaryti „Kliudžiau“ būtų daug naudingiau. Netgi reikėtų visam kursui liepti padaryti tą patį ir pažiūrėti, kaip kas interpretavo tekstą, kaip susitvarkė su aktoriumi.
Ar Jūs pats greitai būsite subrendęs savo originaliai idėjai?
Jaučiuosi subrendęs, idėjos ir scenarijai nuolatos kirba galvoje. Bet pats vis dar mokausi kino kalbos, reikia išmokti sukviesti žiūrovus į sales. Tai, ką mes dabar darome, – mokomės piaro, mokomės kalbėti su žiūrovu, komunikuoti, duoti jam temą, stebėti jo nuotaikas. Kai subręs mano avataras, tuomet būsiu daug stipresnis.
Nebijote būti pavadintas lengvo turinio filmų režisieriumi?
Ne, aš nebijau. Jeigu bijočiau – nedaryčiau. Visų pirma, ką reiškia „lengvo turinio“ – arba tu turi ką pasakyti, arba neturi. Galima ir telefonų knygą ekranizuoti, jeigu sugebėsi žiūrovus sukviesti į salę ir jam perduosi kažkokią žinutę. Pirmiausiai reikia sugalvoti, ar nori kažkam kažką pasakyti. Nes pirmiausiai filmu pasakoma ne siužetas, o žinutė, emocija, pavyzdžiui – mylių Lietuvą, mylėk artimą, meilės jėga, nežudyk, nebūk abejingas, nors pats scenarijus gali būti parašytas ir apie Kauno dramos teatrą ar rezistenciją. Svarbiausia, reikia žinoti, ką nori pasakyti savo filmu.
Tarkime, „Valentinas už 2rų“ žinutė yra ne sekas ir aistra, o – išsivalyk santykius, nemeluok. Ir jeigu turi žinutę ir nori ją ištransliuoti, kad ji pasiektų žiūrovą – o ar tai bus lengvo, ar sunkaus pobūdžio turinys – manęs tai nedomina. Todėl tikrai nieko nebijau, nes noriu akistatos su žiūrovu, o ne su tuščia sale.
Man nepriimtina, kai dvidešimt pseudointelektualų, kurie kuo mažiau supranta filmą, tuo labiau jį iškelia į padangę. Manau, kad tam tikro žmonių rato susitarimas, kurie mano, jog yra intelektualai ir jų niekas nesupranta, yra pakankamai nesąžiningas. Ir sakydamas, jog „Nedarau filmų durneliams“ (esu tokių frazių girdėjęs), neigi aplinką, kurioje pats gyveni. Jei esi atsakingas kūrėjas, tai pirmiausiai daryk tiems durneliams, jeigu jau leidi tokį žodį sau vartoti. Auklėk, kad jie tokie nebūtų, neignoruok jų, nes tu esi jų dalis, juk jie gali vakare pasigauti tavo vaiką gatvėje. Todėl geriau auklėk jį ir pakviesk į kino teatrą. Geriau jis sėdės tuo metu Valentine ir negers alaus. Kitaip tariant, reikia turėti savo filosofiją ir viskas labai greitai atsistos į savo vietas.
Evelinos Stankūnaitės nuotrauka
Netikiu filmų darymu dvidešimčiai žmonių. Meno negali daryti vien dėl meno. Ir tik istorija tavo darbą gali įvardinti meno kūriniu. Nes da Vinčio freskos iš pradžių buvo piešiamos ne tam, kad taptų istoriniais meno kūriniais, jos buvo daromas kaip užsakymas – „padaryk gražias lubas“. Ir tik laikas vėliau parodys, kas yra kas.
Jūsų režisuotas „Vabzdžių dresuotojas“ susižėrė daugiausiai apdovanojimų, o paskutinieji mažiau. Kuriant naujus filmus mažiau tikitės apdovanojimų?
Man didžiausias apdovanojimas – žiūrovas. Geriausias įvertinimas – žiūrovų skaičius ir gyvos jų reakcijos, kai prieina, patapšnoja per petį ir padėkoja. Nes kuo siauresnė auditorija, tuo lengviau susitarti. Kuo siauresnė tų pačių pseudointelektualų grupelė, tuo lengviau kažką įrodyti. Plačiąją auditoriją yra daug sunkiau suvaldyti.
Tikrai nesivaikau nieko, man neįdomu, kas ką pasakys, netgi pasaulio mastu, nes mes puikiai žinome tą politiką. Žinome, kad norint laimėti Kanuose, reikia turėti prodiuserį prancūzą. Tik tiek, kad nedaug kas apie tai šneka. Gal ir nereikia, tegul lieka Oskarų ir Kanų mitai. Be abejo, ten yra geri filmai, negalima ginčytis. Bet aš kalbu, kad nereikia to vaikytis. Arba tu nori daryti kiną, arba ne.
O jeigu skaičiuotume, tai taip, „Vabalų dresuotojas“ surinko daugiausiai, dalyvavo apie trisdešimtyje festivalių, dar ir dabar toliau keliauja. Bet ar režisierius gauna apdovanojimą, ar ne – tai nesvarbu. Man dar studijų metais dėstytojas Antanas Šurna pasakė: „Geras režisierius tas, kuomet po darbo su juo aktorius ateina ir pasako, kaip jis gerai padarė vaidmenį.“ Jeigu aktorius pats galvoja, kad padarė gerą vaidmenį, tai jis dirbo su geru režisieriumi.
Dar kitaip atsakant į klausimą, juokingiausia yra tai, kad aš tam tikra prasme esu sėkmės režisierius, nes mano režisuotų filmų prodiuseriai gauna metų geriausio prodiuserio gervę – Rasa Miškinytė, Žilvinas Naujokas. Ar tai pagrindinė gervė, ar ne, man nesvarbu.
Gruodžio 20 d. kino teatruose bus pristatomas Jūsų naujas filmas „Kaip pavogti žmoną“? Apie ką ši juosta ir ar tai Kalėdoms skirtas filmas?
Norėdamas padaryti filmą galvoji, kaip jį padaryti, kad jis pasiektų žiūrovus. Kai pradedi apie tai galvoti, ko reikia žiūrovui, susimąstai. Kartais žiūrovui reikia užpompuoti emocijas, o kartais reikia pasakos. Juk visi žmonės mėgsta pasakas: žiūri avatarus, hobitus ir t.t. Ir visai nesvarbu, ar esi mažas, ar didelis, tau reikia to. Lygiai taip pat nereikia jo grūzinti, ar, kitaip tariant, nekalbėti sunkiomis temomis ar rodyti savižudybių. Tuomet pradedama analizuoti laikotarpį, kada galimai bus rodomas filmas. Kai planavome statyti „Valentinas. Vienas“, mes žinojome, kad tai Valentino dienos laikotarpis, kada žmonės švenčia pseudoplastmasinę šventę. Ir jie ją švenčia, jiems reikia kažkokios pramogos, todėl ir sukūrėme „Valentinas. Vienas“. Filmo tęsinys kuriamas irgi tai pačiai šventei.
Dabar ateina Kalėdos ir manome, kad per Kalėdas daugiau žmonių eina į kiną. Tai yra pramoga. Galų gale pasitraukiama nuo mišrainių stalo ir norima kažkur išeiti. Be to, yra ir daug vienišų žmonių, kurie mėgsta išeiti į kiną vieni.
Kodėl žmonės turėtų žiūrėti tik holivudinę produkciją? Tegul žiūri lietuvišką, mato lietuvių aktorių, tegul jį myli, garbina. Pats filmas turi būti lengvas, kaip Kalėdinis susitaikymas, turi skleisti šilumą, kurią galima parsineši namo ir skleisi ją toliau. Vėliau dar ir kitam gali pasakyti: „Nueik, ten geras, ten niekas nieko nežudė, niekas ant nieko nerėkė ir nevadino Lietuvos išdaviku ir nesiginčijo iš Seimo tribūnų.“ Filmas „Kaip pavogti žmoną“ yra apie žmonių santykius. Žmonės, kurie jau matė filmą, apibūdino jį kaip lengvą pūkelį, snaigę, kuris nukrito ant delno ir ištirpo.
„ACME Films“ ar
Vežate filmus ir į Londoną? Norite pradžiuginti Anglijos lietuvius?
Tęsiame tradiciją nedaryti filmų sau ir į stalčių. Norime juos parodyti didesnei auditorijai, jeigu žinome, kokiuose kino teatruose turime auditoriją. Lygiai taip pat žinome, kokiose šalyse ją turime, kuri yra ištroškusi lietuviško kino ir kultūros. Patikėkite, Londono kino teatrų darbuotojai stebisi, kaip galima surinkti pilnas sales. Jei susirinko pilna salė lietuvaičių, jei renginys susilaukė susidomėjimo, tuomet galbūt ir kiti atkreips dėmesį. Mes darome tai jau nuo „Tado Blindos“ filmo išleidimo – tai tapo gražia tradicija. Daroma pasaulinė premjera, ateina žmonės, žiūri ir džiaugiasi.
Ir, galiausiai, mes darome filmus iš savo kišenės. Turime būti atsakingi ir mokėti skaičiuoti, nenorime per daug išlaidauti, juk norime užsidirbti. Be abejo, užsienis yra dar viena (nedidelė, priešingai nei kiti galvoja) vieta, kurioje tau sumoka už tavo kūrinį – tai verslo dalis.
Jūsų filmuose dažniausiai vaidina žinomi aktoriai. Ar kuriant scenarijus personažai kuriami konkrečiam aktoriui, ar jie randami vėliau?
Scenarijai yra rašomi tikrai ne aktoriui, bet žinutei, kurią norima pasakyti. Berašant kartais gimsta personažas konkrečiam aktoriumi, būna ir taip. Bet vėlgi čia yra kaip su seniai išrastu dviračiu, jeigu nori pakviesti žiūrovą, turi jam pažadėti, kad filmas bus kokybiškas, t. y. bus žinomų veidų.
Matydamas pažįstamą veidą žiūrovas gali jį susieti su jau pažįstama emocija ar veidu. Visgi negali kviesti žmogaus tiesiog į kiną ir sakyti: „Ateik“. Kažkuria prasme turi jį apgauti. Ir žinomi aktoriai tam tikra prasme yra apgavystė, kad žmonės pakibtų ant to kabliuko ir ateitų, ir tu galėtum sumaitinti žinutę, kurią nori pasakyti. Bet kodėl gi ne? Kuo didesnis idėjos mastas, tuo daugiau žvaigždučių prireiks plakate, kad sukviestum žiūrovus to pažiūrėti.
Ar tai, ką Jūs darote, yra svajonių darbas? Ir ką veiktumėte, jei nebūtumėte režisieriumi?
Tai yra mano svajonių darbas. Aš netgi dažniau vadinu ne darbu, o hobiu, už kurį man kartais sumoka. Naudodamasis savo amatu užsidirbdavau pinigų kurdamas reklamas, tai buvo pagrindinis mano darbas. Dabar tai darau kiek rečiau. Jei prisiminčiau senus laikus, tai aš visada norėjau lyderio darbų. Kai buvau labai mažas, norėjau būti krepšinio treneriu, būtent ne krepšininku, bet treneriu. O kai jau rimčiau pradėjau galvoti, kas būsiu, tai užsinorėjau išmokti piešti ir būti architektu. Tai, matyt, ir parodo, kad visada norėjau vadovauti.
Kokius filmus žiūrite pats?
Evelinos Stankūnaitės nuotrauka
Žiūriu labai daug filmų. Dauguma jų yra panašūs. Aš žiūriu plačiai auditorijai skirtus filmus, nevažinėju po festivalius, neieškau išskirtinių nematytų formų. Žiūriu tai, kas, vadinkim, po ranka, labiau išreklamuota. Tikrai nesidraskau ir nestoviu festivalių eilėse, nes – su visa pagarba savo kolegoms – nesu visiškai tikras, kad į festivalius sugebama atrinkti pačius geriausius filmus. Puikiai žinau, kad yra filmų badas, ir kaip yra kovojama, kad festivalis gautų vieną ar kitą filmą. Negavus iškyla problema – ką mes rodysime vietoje jo ir įkišamas kitas filmas. Puikiai žinau tą buitį ir nereikėtų taip sureikšminti tų filmų, kurių niekas kitur nežiūri, ir todėl jie randa savo vietą festivaliuose. Bet, žinoma, gerai, kad bent jau ten randa. Tikrai yra žmonių, kurie mėgsta netradicinį kiną ir eina į festivalius.
Jei kalbėtume apie guru, man labai patinka Woody Alenas, Tarkovskis. Bet sakyčiau, kad mėgstu filmus, o ne kūrėjus. Todėl taip pat pats nebijau keisti žanro. Savo karjeroje nepuolu sureikšminti savo vardo ir pavardės, nes man yra įdomiau kūrinys, kurį aš sukūriau. Ir išties yra įdomu, kai apsipirkinėji „Maximoje“ ir niekas tavęs nepažįsta, nors yra matęs filmus ir garsiai aptarinėja tavo darbus prie DVD skyriaus. Tokia yra mano pozicija, kad ne tu esi svarbus, o kūrinys, kuris yra įrankis pasakyti visuomenei tai, ką nori.
Ko palinkėtumėte savo žiūrovui?
Noriu pasakyti, kad žiūrovas žiūrėtų tuos filmus, iš kurių jis kažką gautų ir kažką pasiimtų. Noriu, kad žiūrovas norėtų ateiti į kino teatrą. Nors kinas ir yra pramoga, tačiau taip pat kažką paliekanti. Kuo daugiau žmonių eis žiūrėti kino, tuo greičiau valdžia supras, kad kinas yra stipriausia vertybių sklaidos priemonė. Jei atsiras didesnė paklausa lietuviškam kinui, atsiras ir didesnė pasiūla.
