fbpx
Pokalbiai, Scanorama

Pokalbis su Ričardu Marcinkumi: „Svarbiausia žinoti, ko nori. Kai žinai tašką, į kurį nori nueiti, tai ten įvairiomis priemonėmis ir eini“

Filmo „Galutinis tikslas“ pristatymas Jorigės Kuzmaitės nuotrauka
Filmo „Galutinis tikslas“ pristatymas
Jorigės Kuzmaitės nuotrauka

Keliamas dar vienas rytinės kavos puodelis „KINFO“ pokalbių rubrikoje kartu su jaunu lietuvių režisieriumi Ričardu Marcinkumi. Iki šiol kūręs reklaminius ir muzikinius vaizdo klipus bei trumpametražius filmus (Galbūt esate matę „Sidabrinei gervei“ nominuotą „Ekspermeną“?), režisierius šiais metais debiutuoja „Scanoramos“ festivalyje su pirmuoju pilnametražiu dokumentiniu filmu „Galutinis tikslas“. Juostą būtų galima laikyti ir vienu didžiausių režisieriaus pasiekimų, mat ji bus rodoma ir Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje. Tad konkrečiai apie šį filmą ir kalbamės su Ričardu.

Kokia istorija pasakojama filme „Galutinis tikslas“? 

„Galutinis tikslas“ – tai filmas apie žmogaus nuopuolį. Filmas, kurio veiksmas rutuliojasi aplink pagrindinį personažą, Kelmės senelių namų gyventoją Povilą Marcinkų bei tam tikrą jo gyvenimo etapą. Povilas – labai kontroversiška asmenybė – pusę gyvenimo praleido kalėjime, vartojo narkotikus, tačiau vienu gyvenimo etapu sugebėjo atsitiesti ir atsikraustė į senelių namus, kur aš būtent ir filmavau šį filmą. Senelių namai, senolių pasakojimai – tai tik įžanga į Povilo istoriją, nes galiausiai Povilas pasirodė esąs labai įdomi asmenybė, o jo istorija pakankamai spalvinga, kad taptų pagrindine. Tai herojus, kuris buvo visų senelių namų autoritetas, lyderis, be to – puikus psichologas. Kartu sugebėdavo pasirūpinti ir savimi – savaitgaliais autobusu važiuodavo į Vilnių, ten elgetaudavo, ir surinkęs apie 300-400 litų sekmadienio rytais grįždavo į senelių namus. Tačiau vėliau Povilas vėl įklimpo į narkotikų liūną ir tuomet prasidėjo jo nuopuolis – filmas būtent ir vaizduoja, koks Povilas buvo stiprus iš pradžių, ir kaip vėliau nusirito vėl pradėjęs svaigintis.

Kai pirmą kartą atvykau į senelių namus, turėjau idėją padaryti linksmą filmą apie tų namų gyventojus. Norėjau parodyti senatvę iš kitos pusės, mat paprastai egzistuoja toks stereotipas, jog senas žmogus niekuo nebesidomi, nieko nebeveikia ir tik žiūri pro langą. Tačiau sutikus Povilą tema pakito, kamera nukrypo į jį. Tuo dokumentika ir žavi, nes ne visada gali žinoti, kur viskas pakryps, – dažnai pirminė idėja gali išaugti į naujas plotmes. Išėjo ganėtinai sunkus filmas, drama, tačiau kartu su groteskiškais elementais.

Režisierius Ričardas Marcinkus Jorigės Kuzmaitės nuotrauka
Režisierius Ričardas Marcinkus
Jorigės Kuzmaitės nuotrauka

Kaip kilo idėja sukurti tokį filmą? Kodėl pasirinkote būtent senelių namus?

Senelių namai yra Kelmėje, mano gimtajame mieste, o anksčiau tame pastate buvo vaikų darželis, kurį ir aš pats lankiau. Senatvė, kaip reiškinys, man visada buvo įdomi, senų žmonių istorijos netikėtos, dėl to ir pasirinkau senelių namus kaip veiksmo erdvę, nes ten viskas, kas galėjo atskleisti šią temą, buvo šalia. Smalsu buvo pažiūrėti, kaip senelių namuose gyvena žmonės, – iš esmės juk jie ten ateina praleisti paskutinių savo gyvenimo dienų. Tai žmonės, kurie visą laiką gyveno su šeimomis, augino vaikus, bet galiausiai atsidūrė senelių namuose, nors tikriausiai niekada negalėjo net pagalvoti, kad jų gyvenimas susiklostys taip. Mes lygiai taip pat negalime žinoti, kaip susiklostys mūsų gyvenimai, – tokia pati istorija gali nutikti ir mums ar mūsų draugams.

Filmą filmavau trejus metus ir dar metus laiko montavau. Nufilmavau ir linksmų, ir liūdnų istorijų – viskas buvo labai gyva, tačiau galiausiai kiek pasimetėme – turėjome tikrai per daug medžiagos. Pradėjau daugiau galvoti apie filmo idėją, ką norėčiau parodyti, ir būtent taip išryškėjo Povilo vaidmuo.

Kaip sekėsi dirbti su senelių namų gyventojais? Ar senoliai noriai dalinosi savo istorijomis?

Labai noriai, netgi hiperaktyviai. Džiaugėsi, kad atėjo naujas žmogus, kuris domisi jų istorijomis, kurių buvo šimtai. Net ir menkiausias dėmesio parodymas jiems jau yra šventė – nebuvo tokių, kurie nenorėtų būti filmuojami. Tačiau su senukais bendrauti nebuvo labai lengva, greitai pavargdavau, po trijų ar keturių valandų jau jausdavausi emociškai išsekęs. Filmą pradėjau filmuoti dar būdamas studentu, tad ir to laiko nebuvo labai daug. Tačiau filmas buvo gera proga pasipraktikuoti ir galiausiai šis projektas virto mano diplominiu darbu.

Jūs – ir filmo scenarijaus autorius, ir režisierius, ir operatorius. Kaip sekėsi vienam dorotis su šiomis užduotimis?

Taip, daugiausiai dirbau vienas, tačiau postprodukcijos procese neišvengiamai atsirado komanda – prodiuserė, scenarijaus ir montažo konsultantai, montažo, garso režisieriai, muzikos autorius, dizaineris, kurie padėjo filmą įgyvendinti, nepasimesti tarp medžiagos gausybės bei kritiškai įvertinį, kas galėtų būti svarbu, įdomu žiūrovui, o kas – tik man asmeniškai. Šie patarimai buvo puikus kelrodis kuriant filmą.

Pasirinkau filmuoti vienas, tačiau tai buvo tik privalumas, nes galėjau betarpiškai bendrauti su žmonėmis. Vienaip reaguojama į filmavimo komandą ir visai kitaip bendraujama, kai esu tik aš vienas. Kartais netgi fiziškai būtų buvę neįmanoma tilpti į filmavimo patalpas su visa komanda, pavyzdžiui, Povilas gyveno vos kelių kvadratinių metrų kambarėlyje, kuriame dar augino ir aštuonias kates bei trisdešimt degu peliukų. Užėjęs jausdavausi tarsi zoologijos sode.
Galvoju, kad jeigu ir toliau kursiu dokumentines juostas, filmuosiu pats. Esu dirbęs operatoriumi, tad kamera nėra naujas dalykas, o kai esi vienas, gali visai kitaip prieiti prie personažo.

Kaip sugalvojote filmo pavadinimą?

Pavadinimas gimė netikėtai. Iš tikrųjų net ir pačiame filme yra tam tikrų vizualinių motyvų, susijusių su filmo pavadinimu. Pavyzdžiui, per Velykas ar Kalėdas senukams duodama išgerti alaus. Didelė valgykla, daug žmonių, šeimininkės jiems atneša butelį alaus, o jo pavadinimas – „Galutinis tikslas“. Tačiau ir paties personažo ėjimas į susinaikinimą, nuopuolį turi tam tikrą potekstę ir galiausiai pavadinimas referuoja į Povilo gyvenimo galutinį tikslą.

Filmo „Galutinis tikslas“ pristatymas Jorigės Kuzmaitės nuotrauka
Filmo „Galutinis tikslas“ pristatymas
Jorigės Kuzmaitės nuotrauka

Kokie tolimesni Jūsų projektai?

Vasarą filmavau du vaidybinius pilnametražius filmus, kurių premjeros planuojamos kitų metų rudenį. Vieną filmą režisavau pats, tai bus romantinė drama, o kitą filmą kūrėme kartu su režisieriumi Simonu Aškelavičiumi. Tai bus nuotykių komedija pavadinimu „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Pagrindinius vaidmenis atlieka žymūs lietuvių aktoriai – Giedrius Savickas ir Marius Repšys. Dalį filmo jau nufilmavome, darbus tęsime pavasarį. Tai bus žiūrovui skirti filmai – tokie, kurie surastų savo auditoriją. Nesinorėtų, kad vos sukurti patektų į lentynas.

Kaip sekėsi filmą režisuoti dviese? Nesusipykote?

Režisuoti dviese yra ganėtinai unikalus atvejis ir aplinkiniai dažnai klausdavo, ar nesipykstame, tačiau mums dirbti kartu sekėsi tikrai neblogai – vienas kitą nuolat papildėme, padrąsindavome, nuomonės sutapo. Na, dar laukia montažas… Bet jau nieko labai daug nepakeisi, viskas nufilmuota.

Pabaigai, kaip manote, kokių svarbiausių savybių reikia jaunam kino kūrėjui siekiant sėkmės?

Svarbiausia žinoti, ko nori. Kai žinai tašką, į kurį nori nueiti, tai ten įvairiomis priemonėmis ir eini. Gal eini ne visai tiesiai, per aplinkui, pavingiuojant, bet, jeigu labai nori, būtinai ten ir nueisi. Reikia žinoti savo galutinį tikslą. (Juokiasi.) Taip pat visada reikia įdėti labai daug darbo ir jo nebijoti. Kartais atrodo, kad filmas niekada nesibaigs, ypač kuriant dokumentiką. Atrodo, kad nors jau ir turi nufilmavęs 300-us valandų, vis dar filmuotum ir filmuotum, tačiau viskam reikia laiko. Galiausiai ateina ta diena, kai supranti, kad filmas yra baigtas.

Filmo „Galutinis tikslas“ pristatymas festivalyje „Scanorama“

Komentarai