Pokalbis su Ričardu Matačiumi: „Rūsys“ nėra juosta, kurioje ilgai ir nuobodžiai rodysime ilgai varvantį kraną… Bandysime išgąsdinti“

Režisierius Ričardas Matačius Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Režisierius Ričardas Matačius
Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Be ilgų išankstinių pristatymų kviečiu susitikti su režisieriumi Ričardu Matačiumi ir susipažinti su pirmuoju lietuvišku siaubo filmu „Rūsys“, kurį kinuose išvysime spalio 24 d. Gerai žinomas kaip reklaminių ir muzikinių vaizdo klipų montažo režisierius, LMTA dėstytojas, kuriam netrūksta savitos stilistikos kūryboje, R. Matačius išves mus iš lietuviško žanrinio kino akligatvio ir papasakos apie pirmąjį savo pilnametražį darbą – psichologinį siaubo filmą, kuris turėtų išpildyti net slaptus siaubo žanro vengiančių žiūrovų lūkesčius. Taigi ilgai nelaukusi, siūlau pokalbį su šiuo kino kūrėju: apie filmo idėją, iššūkius, siaubo žanrą, aktorių atranką ir melą kine.

Kaip nutiko, kad būtent šiais metais Lietuvos kino teatrų ekranuose išvysime pirmąjį lietuvišką siaubo filmą „Rūsys“? Teko girdėti, kad nuo šio filmo idėjos gimimo ir iki jo įgyvendinimo praėjo net penkiolika metų.

Įdomus reiškinys buvo tai, kad su filmo idėja atėjo prodiuseris Almantas Dulkys ir man ją papasakojo. Lietuvoje, manau, iš viso retas atvejis, kai su idėja ateina prodiuseris – dažniausiai, žiūrint į rimtesnį žanrą, tai daro režisierius. Almantas degė ta istorija, jis labai norėjo ją parodyti ir ilgai ieškojo, ką pasiimti jai režisuoti, kokią komandą pasirinkti. Kaip jis kreipėsi į mane, taip ir nežinau. Bet tada mes bendrą kalbą radome labai greitai: padiskutavome, jis paklausė, ar norėčiau, paprašė, kad apsvarstyčiau, ar tai man įdomu, ar noriu tai daryti. Mano svarstymai truko gal tik kelias dienas.

Kas tą akimirką, kai sutikote imtis šios prodiuserio Almanto Dulkio siūlomos idėjos, Jus labiausiai intrigavo?

Aš pirmiausiai negalvoju, ar įmanoma tai realizuoti – galvoju apie pačią idėją, ar ji man artima. Visiškai tikiu, kad, jeigu režisieriui pati istorija nėra artima ir joje nerandama kažko savęs, apie ką tada gali tuo filmu šnekėti? Tai virsta tiesiog techniniu darbu, tu tampi atlikėju, atlieki filmą. Man tai buvo svarbu ir aš pamačiau daug artimų dalykų sau, aplinkai, kas mane, sakykime, jaudina. O kitas motyvas buvo tai, kad Lietuvoje to dar niekas nedarė. Tai kodėl neprisiimti tos atsakomybės?

Reklama
Režisierius Ričardas Matačius Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Režisierius Ričardas Matačius
Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Iš tiesų žiniasklaidoje vis kalbama, kad „Rūsys“ yra pirmoji pilnametražė siaubo juosta Lietuvoje, kuri atitinka visus Holivudo standartus. Papasakokite, kas įvyko pirmiau – gimė pati filmo istorija, ar kilo mintis kurti žanrinį filmą, kurio pavyzdžio savo šalyje vis dar neturime?

Negalėčiau atskirti, kas buvo pirmiau – idėjos atėjo kartu. Kaip ir bet kuriame kūrybiniame procese, kai turi idėją, nemąstai, ar darysi ją kaip komediją ar dramą, ar panašiai. Tai savaime ateina. Iš tikrųjų pati istorija yra sunki, pagal ją nesukursi dramos ar komedijos. Kaip ir pats Almantas sakė, siaubo žanras jai yra pats tinkamiausias. Mums patiko šis žanras, aš pats mėgstu, sakykime, intelektualų siaubą, stiprų psichologinį, detektyvinį žanrą. Man tai buvo aišku, dėl to ir sutikau – ne dėl to, kad tai pirmas siaubo žanro filmas, bet gal dėl to, kad tai yra kažkas nepatirta.

O nauja iš dalies ir buvo tai, kad Almantas sutiko jį daryti kitaip – jis nenorėjo daryti jo kaip gore, horror tiesioginio žanro, kaip, pavyzdžiui, filmai „Pjūklas“, „Skambutis“ ir t. t. Jis iš karto pasakė, kad to nedarys. Tai yra tas subsiaubo filmo žanras, kuomet nepjaustomos žarnos, nekertamos galvos, tai daugiau psichologinis filmas.

Tačiau diskusijų dėl šių siaubo filmui būdingų elementų įtraukimo į filmą kilo. Apie tai buvo nemažai diskutuota internete, kur su kūrybine komanda siūlėte ir būsimiems filmo žiūrovams prisidėti prie jo kūrimo – nuspręsti, ar jie jame nori matyti siaubo žanrui būdingą kraują?

Mes neprieštaravome, kad kraujo nebūtų, ir negaliu sakyti, kad filme jo nėra. Turiu omenyje, kad „Rūsys“ nešokiruoja taip, kad jame rodomi vaizdai supykintų žiūrovą, ką daro tie tikrieji siaubo žanrai. Mes siekiame būtent to, kad filmas būtų daugiau įtemptas psichologiškai, kad žmogui būtų maksimaliai baugu ir baisu pačiam iš vidaus, o ne dėl to, ką jis pamato. Dėl to mums ir buvo svarbu – rodyti ar nerodyti. Mes dar ir dabar, kai darome tarpines peržiūras, dažnai to klausinėjame, diskutuojame. Toks žanras man pačiam yra iššūkis – daryti ir galvoti, ar tai paveiks žmogų, ar paveiks taip, kaip mes norime, kad paveiktų.

O kaip sugalvojote šio filmo pavadinimą – „Rūsys“?

Pavadinimas yra gana filosofiškas. Būtent tas ir yra, kad niekada nežinai, kas slepiasi tamsiausiose tavo kertelėse. Viena iš tamsiausių, kurias mažiausiai lankai, tai yra rūsys. Tai yra tiek tavo gyvenime, tiek ir tavo aplinkoje. Tai yra tam tikros vietos, kur nei pats nežinai, ką ten turi. Galima sakyti, kad apie tai ir yra filmas. Būtent apie tokį rūsį.

Režisierius Ričardas Matačius Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Režisierius Ričardas Matačius
Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Ar nufilmavus filmą, įsibėgėjus pagrindiniam kūrybiniam procesui, jau galite atskleisti, kuo tikėjote kurdami jį? Ko ieškojote „Rūsyje“?

Kuriant siaubo žanrą yra labai sudėtinga sukurti tinkamą atmosferą. Tokią, kuri įtrauktų žiūrovą, ir jis gyventų filme. Tai veikia labai daug veiksmų: atmosfera, šviesa, filmavimo vieta, aktoriai, personažai, situacija… Atrodo, tų faktorių yra tiek daug, kad, sakykime, šiek tiek ne taip suvaidinus, tai gali tapti net komedija. Žiūrint siaubo filmus kartais būna juokinga. Taip atsirado ieškojimai, kurie vyko bandymų keliu – buvo daug repeticijų. Norėjosi kažko kitokio ir kažko naujo.

Kas svarbu kuriant tą minėtą tinkamą siaubo filmo atmosferą – garso takelis, personažai, aplinka?

Dažnai galvojama, kad siaubą sukelia garsas. Manau, jei galvosi, jog garso takelis išgelbės tavo filmą, tai jis išgelbės tik kompozitorių, kuris jį sukūrė. Yra daug pavyzdžių, kuomet garso takelis toks, kad tu tiesiog paskęsti muzikoje ir pradedi bijoti ne to, ką matai, o to, ką girdi. Labai daug garso takelių, kurie yra tiesiog bauginantys ir baisūs. Pirmiausiai norėjau, kad vaizdas darytų įspūdį, o garsas tai papildytų, tai dar sustiprintų efektą. Aš filmą montuoju be garso – be muzikos, be atmosferinių garsų, turėdamas tik dialogus. Ir tada žiūrėjau, ar tai jau veikia, ar jau sukelia įspūdį.

„Rūsio“ istorija yra naratyvinė, nėra laikų šokinėjimo ir panašiai, bet yra labai daug detalių, kurios yra svarbios ir jas svarbu suvokti. Jos eina nuo taško prie taško ir personažus veda į tam tikrą galutinį tašką – apie kurį dar nenoriu pasakoti. Filmas yra visuma – ir vaizdas, ir personažai, ir atmosferos buvimas, ir laikas. Tai labai keblu, nes kartais per ilgai rodant vaizdą jis tampa nebe baisus, nes pripranti prie jo, o kartais norisi atvirkščiai – pažiūrėti. Taigi bandymo metodikos yra labai įdomios. Kiekviename žanre egzistuoja tam tikri kriterijai, kaip turi elgtis, ką turi daryti, kaip tai padaryti, kad tai įvyktų.

Režisierius Ričardas Matačius Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Režisierius Ričardas Matačius
Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Teko girdėti, kad filme pasakojama istorija turi ryšį su tikrove. Papasakokite apie tai daugiau – ar gali būti, kad „Rūsys“ yra paremtas tikrais faktais?

Filme pasakojama istorija pakito, bet pirminė idėja kilo pagal tam tikrus realius faktus. Bet man, kaip režisieriui, iš tikrųjų svarbu tai, kad pats žiūrovas – ne bet kuris, bet dauguma jų – atras jame faktų iš savo tikro gyvenimo.

Turbūt apgalvojote ir tai, kad vien jau pati mintis, jog siaubo filmo istorija yra tikra, pašiurpins žiūrovą…

Netgi mane tai šiurpina. (Juokiasi.) Įdomus faktas, kad vien jau darant filmo anonsą, garso režisierius dirbdamas prie galutinio surround garso sako: „Žiūrėk, matai – šiurpas. Tai, reiškia, gerai.“ Labai daug atrandi, supranti, jog mes nesistengiame meluoti, nedarome didžiulės siaubo fikcijos. Tai yra įtempta istorija, kuri yra baisi – tiek pati istorija, tiek siužetas. Jis negąsdinantis, nešokiruojantis, bet šiurpus. Psichologinis nerimas yra daug svarbesnis negu vaizdas, kai kažkas kažką papjovė.

Kokia būtų ta ideali emocija, su kuria žiūrovas po „Rūsio“ peržiūros išeitų iš kino salės?

Idealu būtų, kad žiūrovas ne vien tik sakytų: „O, mane čia sukrėtė.“ ar „Čia tai išsigandau.“, bet jis galėtų ir daugiau apie tai pamąstyti. Ne filosofiškai, ne kažkokiomis aukštomis materijomis, bet tiesiog paprastai pagalvoti apie tai, ką matė. Tikslas būtent toks ir yra, kad žiūrovas neišeitų iš salės ir neklaustų: „Nu, ir kas?“

Režisierius Ričardas Matačius Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Režisierius Ričardas Matačius
Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Galime gąsdinti, galime šiurpinti jį, tačiau esmė tai, kas lieka po to, kokia vertė žiūrovui žiūrėti tą filmą. Dažnai būna taip, kad išeini po bet kokio filmo (ne tik siaubo) ir jauti, kad lyg ir buvo pramoga, bet nelieka vertės – išliekamosios, pramoginės ar net jutiminės. Mūsų tikslas yra toks, kad žiūrovas sutikęs draugą, kuris nematė filmo, pasakytų: „Tu turi tai pamatyti, nes papasakoti sunku.“

Papasakokite apie dažnai žiūrovui įdomiausią filmo kūrimo dalį – aktorių atranką. Ar tiesa, kad ieškojote aktorių, kurie nesukeltų išankstinių emocijų žiūrovo akyse?

O čia tai buvo… Kaip ir būtų galima sakyti, kad taip – kad paimti pagrindiniams vaidmenims aktorius Jampolskį ir Šeduikytę yra visiškai reklaminis reikalas. Istorija tokia, kad Mariaus Jampolskio aš prieš tai nepažinojau, o su Jurga Šeduikyte esu nemažai dirbęs, todėl kaip kūrėją ją labai gerai pažįstu. Bet mes pražiūrėjome labai daug aktorių atrankosagentūrų – tiek aktorių, tiek ne aktorių. Kvietėme, norėjome išbandyti visai nematytų veidų, nes su žinomais aktoriais dažnai būna keblu, jie būna per daug žinomi, per daug visokie…

Apskritai, buvo labai įdomi situacija su visais, su kuriais mes dirbome. Dauguma buvo tų, kurie išgirdę idėją ir tai, kad norėtume, jog jie su mumis dirbtų, pasakė „Darom!“. Žinoma, jų motyvacijos buvo skirtingos, bet pats filmas buvo tai, kas juos traukė. Pats Marius sakė, kad išgirdęs, jog tai siaubo žanras, suprato, kad nori tai daryti. Kai mes išbandėme tiek Jurgą, tiek Marių, kai bandėme juos kartu, man buvo labai įdomu, kaip jie atrodo tarpusavyje, nes tai visada ir būna keblu. Yra dar nuotraukos, kurias padarėme aktorių atrankos metu ir kurias siuntinėjau prodiuseriui sakydamas: „Žiūrėk, čia yra ideali pora, kuri ir nieko nedarydama jau nejaukiai atrodo.“

Kokie buvo tie svarbūs Jūsų kriterijai, kuriuos Jurga ir Marius atitiko?

Labai svarbūs faktoriai buvo tie, jog jie abu turėtų šeimas ir vaikų, nes filme taip pat yra šeima, ir reikėjo, kad jie abu atsineštų daug patirties iš savęs. Daug sėdėjome tame name, kuriame filmavome, labai daug diskutavome, mes gyvenome ten ir tuo scenarijumi. Galima sakyti, kad mes kūrėme labai daug iš savęs. Tai nebuvo tiesiog scenaristės parašytas tekstas ir viskas – jam atiduota labai daug savo patirčių. Buvo scenų, kai aš net palikdavau Jurgą su Mariumi vienus ir jie patys padarydavo tai, ko man reikdavo.

Iš dalies tai buvo labai sudėtinga, dėl to ačiū Mariui, nes tai buvo mano debiutinis pilnametražis filmas, Jurgai taip pat, ji pirmą kartą vaidino kine. Taigi Marius buvo tas, kuris jau turėjo daug patirties: jis buvo tas, kuris Jurgą labai stipriai įtraukdavo. Marius yra labai profesionalus, jam labai paprasta įeiti į vaidmenį, personažą, ir kai baigiasi diena, tiesiog jis paima ir išeina iš vaidmens. O Jurga yra fenomenalus žmogus tuo, kad ji įeina į vaidmenį taip, kad ją reikia išvedinėti. Ji savyje turi labai daug vidinio mąstymo. Taip pat patinka, kad ji nesigėdija to, kaip atrodo, tai, manau, yra vienas svarbiausių bruožų aktoriui ir ypač moterims.

Kaip tuomet filmavimo aikštelė atrodydavo po darbo dienos? Nebuvo baisu sutemus sugrįžti namo?

Būdavo net taip, kad kitą dieną visi grįždavo į filmavimo aikštelę ir pasakodavo, ką sapnavo, kas kam vaidenosi ir panašiai. Aš mėnesį dar bandžiau atsigauti nuo tos būsenos – viduryje nakties atsibundi ir nesupranti, kur esi, nesuvoki, ar tu filmavimo aikštelėje, ar kažkas… Tą būseną yra labai sudėtinga nupasakoti, bet, kaip suprantu, daug kam taip buvo – ne vien man, aktoriams ar operatoriui, bet ir dailininkei, grimuotojai…

Režisierius Ričardas Matačius Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Režisierius Ričardas Matačius
Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Ar buvo didelių pokyčių tarp pirminės idėjos ir tarp to, ką per dvi savaites nufilmavote?

Reikia turėti omenyje, kad mes dar scenarijų rašėme, jį irgi labai stipriai modifikavome. Istorija, aišku, liko ta pati, bet atsirado šalutinių detalių, smulkmenų, personažų išplėtojimų ir t. t. Kadangi tai buvo tik du personažai, tad buvo labai svarbu stipriai išplėtoti jų vidinį charakterį, o ne išorinį. Nebuvo tiek svarbu, ką jie valgo, kas jie tokie, o kaip jie toje situacijoje elgiasi, kaip jie išgyvena tai, kas vyksta jų namuose. Mes iš tikrųjų labai daug nusifilmavome – žvėriškai daug. Aš norėjau kuo daugiau nufilmuoti. Tai buvo gana paprasta, kai tu jau įeini į tą kondiciją, kai tu žinai visas aplinkybes, tu gali net vietoje kurti. Norėjau, kad scenaristai prirašytų kuo daugiau scenų, kuo daugiau skirtingų emocinių krūvių, kurie padėtų istorijai, ir tada mes iš to modeliuotume. Juk kaip ir žinome, filmas gimsta tris kartus – scenarijuje, filmuojant ir montuojant.

O kuri kūrybinė dalis pačiam buvo sunkiausia?

Tai aišku montažas! Juk turi išmesti dali filmo, negali visko sudėti į jį. Vienas sunkiausių dalykų režisieriui – nemylėti medžiagos. Taip pat būna ir montažo režisieriams, kurie sako: „Aš jau montuoju trylika metų, esu dirbęs su skirtingais režisieriais, operatoriais, kurie ateina ir sako: „Velniop, šitą kadrą filmavome visą dieną, o jūs jo neįdėjote.“ Tai yra sunku ir reikia įveikti save, kai reikia kažko atsisakyti. Bet turiu ir pasakymą: „Jei turi menkiausią galimybę kažko nerodyti, nerodyk.“ Dažnai tai būna ir jaunų režisierių problema – jie nenori išmesti medžiagos. Sako, kad jiems tai svarbus kadras. Tada jiems pasakau, kad jeigu tau tai svarbus kadras, įsirašyk į kompaktą ir žiūrėk. Man irgi yra svarbių dalykų, bet aš jų nerodau, turiu juos namie.

Galite šiek tiek plačiau nubrėžti „Rūsio“ siužeto liniją? Kas filmo metu vyksta ekrane?

Vyksta labai daug. Mes iš karto su scenariste, su prodiuseriu buvome nusprendę, kad darysime sodrų filmą, jame bus daug skirtingų įvykių. Šiame filme baisiausia, kad viskas vyksta ne gąsdinimo ir ne šokiravimo būdu, o būtent per tą baugumą, kuriame daug veiksmo. „Rūsys“ yra įtemptas filmas, tai nėra juosta, kurioje ilgai ir nuobodžiai rodysime ilgai varvantį kraną… Bandysime išgąsdinti.

Režisierius Ričardas Matačius Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Režisierius Ričardas Matačius
Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Kiek konkrečiau,tai yra istorija apie šeimą, kurioje nuo vieno įvykio, nuo neaiškaus nepažįstamo žmogaus atsiradimo, kuris po kelių sekundžių pradingsta rūsyje, jų gyvenime prasideda nelabai malonūs dalykai. Ir kuo toliau, tuo jie labiau stiprėja. Jie nemalonūs tiek vizualiai, tiek emociškai. Galiausiai tai virsta šeimos tragedija.

Kokios scenos buvo sudėtingiausios? Ar buvo tokių, kurių aktoriai tiesiog atsisakė?

Sunkios būtent emocinės scenos, kuomet jie turėjo būti labai įtemptos būsenos ir vienas kitą vos ne žaloti – tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Padaryti tai taip, kad nebūtų melas, yra sunku.Buvo labai sudėtingų dalykų dėl saugumo. Pavyzdžiui, buvo scenų, kurioms aktorius turėjo pasiruošti, nes kitaip jos galėjo jį šokiruoti.

Pasakai, kad turėsi daryti tą, tą ir tą ir tai yra nesaugu, kad namo siena įgrius ar dar kas nors. Buvo ir taip… Buvo keletas tokių scenų, todėl vyko repeticijos, jog aktorius negalvotų, ar sužalosiu savo partnerį, ar ne. Tai jos ir buvo labai sudėtingos, nors, kaip pats sakau, aikštelėje safety first. Tiek Jurga, tiek Marius labai gerai suvokė, kad saugumas yra pirmiausia, bet patys sako, jog geriau padarome vieną dublį, kad jis įvyktų, negu bandome kažką išrasti.

Vadinasi, Jūs, kaip režisierius, nemėgstame melo?

Aš labai nemėgstu meluoti kine. Tiksliau – niekur. Sakykime, kaip pavyzdys yra Jurgos klipas, kuriame visai nėra melo – ten viskas tikra (aut. past. – J. Šeduikytės dainos „So blue“ vaizdo klipas). Čia kaip Nolanas, kuris irgi filmuoja nemeluodamas, nes nemėgsta meluoti – jeigu sprogsta, tai sprogsta taip, kaip turi sprogti, o ne iš penkiolikos rakursų rodo, kaip tai efektingai sprogo. Tai man labai patinka. Kodėl? Nes žiūrovas gali dar giliau viską pajusti. Aišku, meluoji, kinas ir yra melas, nori nenori. Tai yra melo mokslas. Bet tose vietose, kur tik žiūrovas gali įtarti, kad tai yra melas, mėgstu nemeluoti. Čia reikia daryti viską kuo nuoširdžiau, kuo tikriau, kad tai paveiktų žiūrovą, kad jis nepradėtų galvoti, kaip tai įvyko. Žiūrovą dabar apgauti yra labai sudėtinga.

Galiausiai, kaip reaguojate į tai, kai žiniasklaidoje neretai jus vadina „Naująja Lietuvos kino kūrėjų karta“?

Aš asmeniškai einu ir darau, nes jei neisi, nedarysi, tai nieko ir nebus. Dabar atsiranda daug naujos kartos režisierių, kurie tiesiog eina ir daro. O kiek jie gerai daro, kiek jie blogai daro – čia jau yra atskira kalba. Tai nežinau, ar į klausimą atsakiau – aš savęs nauja karta nelaikau. Tiesiog buvo momentas, kai labai bijojau daryti kiną. Kinui reikia užaugti. Kaip akademijoje sakydavome – kinas yra senių profesija. Kūrėjas turi būti brandus, kad žiūrovas pasisemtų to, ką darai, ką rodai kine, kad jis kažko įgautų. Nesvarbu, ar džiaugsmą, liūdesį, pyktį, kad ir kas tai būtų, bet kokią emociją, bet kokią istoriją. Jeigu nežinai, kaip tai turi užkabinti, pats to nepatyręs, tu to nepadarysi. Patirtis yra pats didžiausias žmogaus variklis. Dėl to žmonės ir eina į kiną – kažką patirti, kažką pajausti, kažką suprasti… Kinui reikia morališkai pasiruošti, o aš labai ilgai buvau nepasiruošęs. Anksčiau norėjau daryti muzikinius klipus, nes tai buvo tarsi lengvesnė forma – gali laisvai kurti, laisvai daryti, ką nori, bet tai pat nereikia didelės atsakomybės. Tai yra lengva žaidimo forma. O bandyti daryti siaubo filmą, montuoti, man neteko. Niekas to nėra daręs – kiek esu matęs lietuviškų siaubo filmų, tai yra tik mėgėjiški bandymai pafilmuoti kažką, kažką padaryti… Ir žiūrovas tai mato bei supranta.

Pirmasis trumpas filmo „Rūsys“ anonsas:

Kristina Palšytė

Kristina Palšytė

Kinas lyg gyvas kūnas, kuris aplink save sukuria lauką, peržengiantį bet kokias apibrėžčių ir kontūrų ribas. Jis kartais maloniai reikalauja tik laisvalaikio ir ištiestų kojų ant sofos, bet taip pat savo ruožtu įtraukia į savo vidų kaip nesibaigiantis interpretacijų laukas. Neretai tai iškrečia mums žavių kiaulysčių.
Kinas mane žavi kaip be galo platus skirtingų rūšių tekstų dialogas. Ar kinas būtų kinas, jeigu nebūtų jo žiūrovo? Greičiausiai, ne. Todėl stengiuosi tą draugiją jam ir palaikyti. Aš - Kristina.
Kristina Palšytė

Vienas komentaras

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*