Pokalbis su Rimante Daugėlaite ir Marija Razgute: „Lietuvoje esame vienintelis tikras trumpametražių filmų festivalis“

Marija Razgutė ir Rimantė Daugėlaitė Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Marija Razgutė ir Rimantė Daugėlaitė
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Pakeitęs pavadinimą, bet vis vien trumpas, kaip ir rodomi filmai, „Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis“ šiemet švenčia gražų dešimties metų jubiliejų. Kaip ir kasmet, filmų bus gausu: dešimt konkursinių programų – aštuonios tarptautinės ir dvi nacionalinės; trys specialiosios programos: vaikams, avangardinio kino mylėtojams bei speciali programa Vilniui. Trumpųjų filmų mylėtojų laukia ne tik gerų juostų peržiūros, bet ir ekskursijos po Vilnių, industrijos dienos bei 6-ias valandas truksianti „Kino naktis“. Apie festivalio pradžią, augimą ir dabartį kalbamės su jo organizatorėmis, filmų prodiuserėmis Rimante Daugėlaite-Cegelskiene ir Marija Razgute.

Festivalis švenčia dešimtmetį, tad norėčiau, kad nusikeltumėte į tuos „gūdžius“ 2005 metus ir prisimintumėte, kokia buvo pradžia ir kaip atrodė festivalis?

Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė: Prisiminti pirmųjų metų negalėtume, nes „įšokome“ į festivalį ne nuo jo pradžios. Jame pradėjau dirbti, kai jam buvo penkeri metai. Marija prisijungė po metų. Pats festivalis gimė „Skalvijos“ kino centre, jo sumanytoja buvo Greta Akcionaitė. Pačioje pradžioje, kiek mes žinome, buvo Europos studentų trumpametražių filmų festivalis. Palaipsniui jis išaugo iki to, ką mes turime šiandien, tai „Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio“.

Nuo pat pradžios buvo sumanyta, kad bus rengiamos konkursinės programos, ir kad festivalio metu bus išrenkami trys geriausi trumpi filmai. Šie sumanymai išliko iki dabar. Lietuvoje esame vienintelis tikras trumpametražių filmų festivalis, kuris rengia konkursines programas ir apdovanoja pačius geriausius konkursinės programos filmus.

Marija Razgutė: Tuo metu, kai prisijungėme, festivalio programos atrankai gaudavome 30 kartų mažiau filmų, nei gauname dabar. Jeigu filmų būdavo 100-as ar 200-ai, iš kurių atrinkdavome, tai dabar jų yra 2000-iai ar 3000-iai. Nežinau, kiek festivalių gali pasigirti tokiu augimu, bet šio festivalio augimas labai ryškus.

Reklama
Rimantė Daugėlaitė Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Rimantė Daugėlaitė
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Vienas iš didžiausių pasikeitimų buvo, kad programa išsiplėtė, ar dar būta kažkokių pasikeitimų?

R. D.-C.: Per tuo metus programų skaičius nesikeitė. Visada būdavo apie dešimt konkursinių programų. Turbūt tas filmų skaičius ar kūrėjų skaičius, kurie nori patekti į mūsų festivalį, ženkliai išaugo. Šiemet gavome virš 3000 paraiškų. Manau, kad Lietuvoje vykstančiam festivaliui, tai yra tikrai daug.

M. R.: Galiausiai į festivalį patenka apie penkiasdešimt filmų. Tad konkurso lygis yra labai aukštas. O dėl programų pasikeitimo, tai festivalis kasmet vis ieško kažko naujo. Be konkursinės programos dar yra ir specialiosios programos: vis bandome, vis eksperimentuojame. Bandome atkreipti dėmesį į tam tikrą kūrėją, daryti retrospektyvas, daryti naujausių lietuviškų filmų peržiūras. Šiemet pirmą kartą darome Nacionalinę konkursinę programą, pirmą kartą darome ir programą vaikams.

R. D.-C.:Pastabesnis žiūrovas pastebės, kad festivalio pavadinime atsisakėme „Vilniaus kino šortų“, kuris mums buvo tarsi šleifas to mėgėjiško, studentiško kino bei truputėlį tapome solidesni. Dabar esame ir būsime tik „Tarptautiniu Vilniaus trumpųjų filmų festivaliu“. Gal čia ir smulkmena, bet mums tai yra svarbu.

Marija Razgutė Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Marija Razgutė
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

O kaip jūs atsirenkate filmus programoms – jūs pačios, ar yra žmonės, kurie atrenka filmus?

R. D.-C.:Turime tris programų sudarytojus, kurie važiuoja į didžiausius trumpametražių filmų festivalius, kaip į Clermont-Ferrand, ir jų metu dalį programos filmų atsirenka, o kita dalis atrenkama iš paraiškų. Taigi yra du būdai. Kaip jau minėjau, šiemet gavome daugiau nei 3000 paraiškų, o Nacionalinei programai buvo pateikta virš dvidešimt paraiškų.

Pasaulyje yra labai daug trumpųjų filmų festivalių, tai mane kiek nustebino, ir didžioji dauguma yra dar labai jauni. Kaip manote, kodėl jų yra tiek daug: tiek daug sukuriama filmų, ar tai yra vienintelis būdas parodyti trumpuosius filmus?

R. D.-C.:Taip, tai yra vienas iš pagrindinių būdų parodyti trumpus filmus. Bet, jeigu žiūrėtume į didžiąsias šalis, – Prancūziją ar Vokietiją, – jose per metus tų filmų sukuriama tūkstančiai. Todėl jų šalyse susiklosčiusi tokia tradicija, kad net ir mažesnis miestelis turi po trumpametražių filmų festivalį. Tai gal dėl to ir atrodo, kad jų yra labai daug ir kad jie tokie jauni.

„Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis“ Fotografė Laura Urbonavičiūtė

„Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis“
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

M. R.: Pažiūrėkime į tuos svarbiausius festivalius, jie tikrai didžiuojasi ir savo amžiumi. Pavyzdžiui, Clermont-Ferrand festivalis bus 37-as, Tampere – jau 44-as, o Operhausene – gal jau šešiasdešimt kažkelintas. Jeigu kalbėtume apie didžiausius festivalius, tai jie tikrai yra ne dešimties, ne penkiolikos metų, o gerokai senesni.

R. D.-C.:Lietuvoje situacija tokia, kad nei televizijos, nei kino teatrai jų neplatina ir nerodo. Tad festivalis lieka vienintele vieša erdve, kur galima parodyti tai, kas sukuriama tiek pasauliniu, tiek nacionaliniu mastu. Kitose šalyse, manau, yra tas pats, televizijos rodo tik nedidelį procentą tų filmų.

M. R.: Pritariu Rimantei, festivalių skaičius priklauso nuo sukuriamų filmų skaičiaus. Jeigu Prancūzijoje sukuriama apie 2000-iai trumpametražių filmų per metus, vaidybinių, tarkime, apie 200-250, tai atitinkamai daugiau yra ir festivalių.

Rimantė Daugėlaitė ir Marija Razgutė Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Rimantė Daugėlaitė ir Marija Razgutė
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

O kaip atrodo lietuviai pasauliniame kontekste? Juk paskutiniu metu lietuviai nemažai sukuria trumpametražių filmų, jeigu turėtume galvoje lietuviškus kino gamybos mastus.

R. D.-C.:Manau, kad visai neblogai. Gal net, sakyčiau, galime konkuruoti ir lygiuotis beveik lygiomis teisėmis. Tie lietuviški filmai, kuriuos šiemet pristatome savo festivalyje, manau, yra ne ką prastesni už Tarptautinėje konkursinėje programoje esančius darbus.

Paskutinius metus mūsų agentūra daro trumpojo kino sklaidą, rengiame Nacionalinį stendą Clermont-Ferrand festivalyje. Tad pastebime, kad susidomėjimas auga. Tai rodo, kad jie gali lygiomis teisėmis konkuruoti su kitų šalių filmais.

O lietuviai ar mėgsta trumpametražį kiną, sulaukiate per festivalius daug žiūrovų?

R. D.-C.:Žiūrovų skaičius per pastaruosius metus ženkliai neauga, bet po truputį didėja. Galvoju, kad lietuviams patinka trumpametražis kinas.

„Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis“ Fotografė Laura Urbonavičiūtė

„Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis“
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

M. R.: O aš manau, kad jie tiesiog turi per mažai galimybių jį pažiūrėti, kad trumpametražis kinas taptų populiarus. Yra mūsų festivalis, kuris vyksta kartą per metus, yra „Sidabrinių gervių naktys“, ir dar pavasarį vyksta mūsų rengiamas projektas „LT trumpai“, kuomet vyksta lietuviškų trumpametražių filmų sklaida Lietuvoje; dar „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ turi tarptautines ir nacionalines programas – viskas, yra tik kelios progos per metus, kuomet galima juos pažiūrėti.

Bet kad juos būtų galima pažiūrėti repertuare ar per televiziją, tai tokių galimybių arba nėra, arba jos lamai mažos. Turbūt todėl taip sunku išugdyti ir meilę trumpametražiui kinui, kai jis yra gana sunkiai prieinamas.

R. D.-C.: Bet situacija gerėja. Manau, kad pastaraisiais metais lietuviškas trumpametražis kinas populiarėja ir žmonės pradeda jį pažinti, jis rodomas nebe tik Vilniuje.

Šiemet vyks ir „Baltic Pitching Forum“, ar daug bus dalyvių, iš kokių šalių jie atvyks?

R. D.-C.: Mes pitchintojus atrenkame tik iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Taip sumanyta, kad dalyvauti gali tik šių trijų šalių trumpametražio kino kūrėjai. Iš kiekvienos šalies turėsime po tris, iš viso – devynis pristatomus projektus.

Rimantė Daugėlaitė Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Rimantė Daugėlaitė
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Pirmą kartą šiemet skelbėme, kad paraiškas gali teikti ir animaciniai trumpametražiai projektai. Tad šiemet dalyvaus vienas animacinis ir aštuoni vaidybiniai projektai. Kaip visada, viskas vyks dvi dienas. Pirma diena bus skirta mokymams, kaip sėkmingai pristatyti projektą, kūno kalbos elementai ir kita, o antra diena – praktiniam projektų pristatymui.

Bus tarptautinė septynių narių komisija, kurie vertins ir komentuos projektus, po to pristatytojai turės laiko su kiekvienu komisijos nariu individualiai aptarti savo projektus, gauti rekomendacijas ir pastabas.

Kuo ypatingi D. Narkevičius ir J. Smithas, kad jūs šiemet rengiate jų retrospektyvines programas? Ir kokie bus filmų pristatymai?

R. D.-C.: Jų filmus rodysime dar neatrastoje erdvėje arba, sakykime, atgaivinsime erdvę, kuri yra Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre ant Tauro kalno. Jame yra įspūdinga sena kino salė, su ant didžiulių sienų išpieštais nuostabiais piešiniais. Taigi ši salė bus atgaivinta festivalio metu ir joje rodysime būtent tik šią specialiąją D. Narkevičiau ir J. Smitho filmų programą. Filmų programos pristatymuose bus ir patys kūrėjai, pristatymus moderuos Dovilė Trumpytė.

O programa gimė gana natūraliai, vis pakalbėdavome, kad D. Narkevičius yra žinomas užsienyje, o mes kažkodėl nerodome jo filmų. Tad nusprendėme rodyti jo vardinę programą, nors ir ne retrospektyvą. Jis pats ir pasiūlė kartu rodyti jo kolegos J. Smitho, garsaus avangardisto, eksperimentinio kino kūrėjo, programą.

(Iš dešinės) Dovilė Grigaliūnaitė, Rimantė Daugėlaitė ir Marija Razgutė Fotografė Laura Urbonavičiūtė

(Iš dešinės) Dovilė Grigaliūnaitė, Rimantė Daugėlaitė ir Marija Razgutė
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

M. R.: Man atrodo, kad dar labai svarbu paminėti, jog D. Narkevičiaus specialiosios programos buvo rodomos Roterdame, Operhausene, o Lietuvoje, – kad būtų surengta jo kūrybos apžvalga, – ne, arba ji buvo labai seniai. Taigi pagalvojome, kad užaugo nauja kūrėjų ir žiūrovų karta, kuri neturi galimybės vienoje vietoje pamatyti D. Narkevičiaus filmų.

Jei dar kalbėtume apie programa, tai šiemet festivalis išeina į gatves, vyks dvi ekskursijos „Vilnius kine“. Ko gali tikėtis jos dalyviai ir šios „Vilnius kine“ programos žiūrovai?

R. D.-C.:Manau, apie ekskursiją daugiau galėtų pasakoti Dovilė, festivalio komunikacijos koordinatorė. Čia buvo jos sumanymas, kad rodytume ne tik filmus. (Šypsosi.)

Dovilė Grigaliūnaitė: Ekskursijas ves Darius Pocevičius iš LUNI (Laisvojo universiteto). Ši programa suskirstyta į du seansus, todėl bus ir dvi ekskursijos: viena atves iki „Skalvijos“ kino teatro, ji vyks spalio 7 d., o antra ekskursija, kuris vyks spalio 10 d., atves iki „Ozo“ kino salės (ne „Ozo“ kino teatro). Valandą prieš kino seansą bus vaikščiojama po Vilnių, po tas vietas, kurios susijusios su programa, kur buvo filmuojami tos programos filmai.

Pirma ekskursija prasidės nuo Seimo, o antroji ekskursija prasidės nuo Vilniaus savivaldybės aikštės. Norime parodyti vietas, į kuriais šiaip nėra užsukama ir praplėsti programos filmų kontekstą.

Dovilė Grigaliūnaitė Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Dovilė Grigaliūnaitė
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Programą sudaro skirtingu laikotarpiu kurti filmai. Rodysime tas juostas, kurių daug kas dar nėra žiūrėjęs, nes jas ganėtinai sunku pamatyti, pavyzdžiui, Kristijono Vildžiūno filmą „Devynių vartų mietsas“ apie Lukiškių kalėjimą, „Gariūnų vyrai“, „Dešimt priežasčių“, „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ ir kitus.

R. D.-C.: Labai džiaugiamės šia programa. Ją rengiant daug prisidėjo ir mūsų koordinatorė Liuda Diržytė. Ji surinko filmus, geriausiai parodančius miestą, kaip jisai keitėsi nuo 1966 m. iki 2011 m. Tai įspūdinga programa, kurioje galime pamatyti skirtingo Vilniaus vaizdus, kampus, vietas, kurio dabar yra labai pasikeitusios.

Taip pat šiemet festivalio klipui panaudojome ištrauka iš šioje programoje esančio Artūro Jevdokimovo filmo „Kirtimų idilės“. Klipe matome šokančią romų mergaitę. Ji simbolizuoja mūsų jauną veržlumą, tą nuotaiką, kurią siekiame parodyti, jog trumpametražiai filmai yra trumpi, nuotaikingi, koncentruoti, bet filmai. Ši ekrane šokanti mergaitė ir nuteiks tam.

M. R.: Dar vienas labai svarbus dalykas – tuose filmuose Vilnius irgi yra veikėjas labiau tiesiogine prasme. Kartais erdvė, kurioje vyksta veiksmas, visai neturi reikšmės, o kartais – tiesiog jauti ją kaip esamą veikėją. Šiuose filmuose, manau, būtų pastarasis variantas. Vilnius nėra pasyvus veikėjas, jis kuria aiškią atmosferą ir suteikia filmui veidą.

O ar bus svečių lietuvių ar iš užsienio, kurie pristatys savo filmus?

M. R.: Ką jau Rimantė minėjo, tai D. Narkevičius ir J. Smithas pristatinės savo filmus. Bus lietuvių filmų kūrėjai, kurie Nacionalinėje konkursinėje programoje pristatys savo darbus, o iš Tarptautinės konkursinės programos šiemet turime atvykstančių pakankamai nedaug. Atvažiuos filmo „Vėjo gūsis ant šv. Viktorijos kalno“ režisierius Léo Zarka ir prodiuseris Josephine Mourlaque, taip pat apsilankys ir filmo „Jaunos vilkolakių dienos“ režisierius Yannas Delattre.

O kas šiemet vertins Nacionalinės filmų programos filmus, kokie bus prizai?

R. D.-C.: Vertins tarptautinė trijų narių žiuri komisija, kuri taip pat vertins ir Tarptautinės konkursinės programos filmus. Taigi joje turime lietuvę kino kritikę ir žurnalistę Auksę Kancerevičiūtę, praėjusių metų geriausio vaidybinio filmo režisierių, festivalio nugalėtoją iš Vengrijos Denes Nagy ir prancūzą prodiuserį, Kanų filmų festivalio trumpametražių filmų programos vieną iš sudarytojų Olivier Chantriaux.

Nacionalinės konkursinės programos nugalėtojo prizas yra 1000 eurų, kurį įsteigė „Cgates“, o Tarptautinės konkursinės programos nugalėtojui atiteks statulėlė ir smulkesnės finansinė pinigų suma.

Marija Razgutė Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Marija Razgutė
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Festivalis trunka keturias dienas ir viskas yra labai koncentruota ir visko yra labai daug. Tad kaip žiūrovui nepasiklysti?

R. D.-C.: Visos programos yra skirtingų skonių žiūrovams. Tie, kas mėgsta avangardinį-eksperimentį kiną, pasirinks žiūrėti D. Narkevičiaus ir J. Smitho programą. Pirmą kartą turime ir vaikų programą. Joje bus rodomi du seansai, kuriuos kartu parengėme su didžiausiu Europoje trumpametažių filmų festivaliu Clermont-Ferrand, su jų programų sudarytojais. Iš viso bus rodoma 12-ka nebylių trumpametražių filmų: animaciniai, vaidybiniai, net eksperimentiniai. Labai tuo džiaugiamės. Turbūt festivalis pribrendo parodyti tokią programą. Taip pat turime lietuviško kino programą lietuviško kino mylėtojams, nemačiusiems senų filmų ir norintiems pamatyti naujus.

Manau, kad kiekvienas, kas norės, atsirinks. Laiko užteks, nes po savaitės, kai festivalis baigsis Vilniuje, iškeliausime į kitus miestus. Taigi, kas nespės pamatyti, turės progų juos pažiūrėti kituose miestuose.

Ačiū už pokalbį.

Audrius Meška

Audrius Meška

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.
Audrius Meška