Su jaunuoju režisieriumi Romu Zabarausku pasikalbėti apie kiną, kūrybą bei visuomenės problemas susitikome vieną saulėtą vasaros popietę. Bent trejus metus sėmęsis kino išminties Paryžiuje bei Niujorke ir netrukus baigsiantis bakalauro studijas, režisierius drąsiai kalba apie savo ateities planus Lietuvoje, meilės paieškas bei kuriamą naują filmą „Streikas“ . Bet apie viską nuo pradžių.
Kaip atradote režisūrą?
Iš pradžių norėjau būti aktoriumi, bet lankydamas dramos studijas pastebėjau, kad labiau mėgstu „parežisuoti” kitiems ir sau pačiam. Taip pat turėjom mėgėjišką kamerą ir su geriausia drauge filmuodavom trumpas komedijas, kuriose patys persirengdavom įvairiais personažais. Iš pradžių režisūra tebuvo hobis, tačiau viskas ėmė augti. Su draugais ir pažįstamais nufilmavome tris trumpametražius mėgėjiškus filmus, o pirmu lietuvišku filmu gėjų tema „Porno melodrama“ į kiną bei režisūrą pažiūrėjau kur kas rimčiau ir profesionaliau.
Pirmųjų filmų atsiradimo istorijos
Profesionaliu debiutu laikau savo filmą „Porno melodrama“. Apie prieš tai kurtus trumpametražius filmus (pavyzdžiui, „Man septyniolika“ – filmas apie paauglių savižudybes) nežinau, ar verta kalbėti. Aišku, tai buvo gera treniruotė man pačiam.
O „Porno melodrama“ buvo ilgai vystytas projektas. Kartu su vienu prodiuseriu apie metus vystėme vien filmo scenarijų, tačiau susipykome. Perrašiau netgi tris scenarijaus versijas ir galiausia jam visa tai atrodė dar blogiau negu buvo iš pradžių. Tada pasakiau, kad vis tiek darysiu filmą, nes man scenarijus jau tvirtai patiko toks, koks yra. Todėl suradau naują partnerę – prodiuserę Kseniją Koženkovą – ir su ja pats prodiusavau savo debiutą. Laikėmės tokio gana beprotiško principo: reikia daryti ir pasidarys. Iš pradžių neturėjome lėšų, bet galiausiai suradom: ir iš universiteto Paryžiuje, ir iš mažesnių fondų, ir iš privačių lėšų, o paskui, patekus į Berlyno kino festivalį, ir Kultūros rėmimo fondo finansavimą gavom.
Kaip buvo įvertinta „Porno melodrama“ ?
Lietuvoje kino kritikai įvertino neigiamai, o žiūrovų reakcijos buvo skirtingos. Bet jau vien tai, kad patekom į Berlyno kino festivalį ir parodėm filmą kituose tarptautiniuose festivaliuose, yra šaunu. To filmo dėka suradau naujų kontaktų: prodiuserį Niujorke, su kurio bendradarbiauju kuriant naują filmą, taip pat gavau paramą „Streikui“ iš tokių režisierių kaip John Cameron Mitchell ir Gus Van Sant. „Porno melodrama“ buvo įvertinta įvairiai, tačiau atvėrė daug durų.
Šiuo metu „Porno melodramos“ lietuviška versija yra patalpinta YouTube, nes noriu, kad kuo daugiau žmonių gautų mano siunčiamą žinutę.
Iš kur kyla tokios temos filmams? Kas įkvepia?
Kaip kūrėjui man yra svarbu atskleisti sudėtingas temas ir ieškoti įdomių, kartais tragiškų istorijų. Pavyzdžiui, homofobija Lietuvoje yra viena didžiausių problemų, kuri niekuo nepagrįsta. Čia juk ne ekonominė krizė, kurią iš tiesų sunku išspręsti. Be to, pats esu gėjus ir natūraliai ta tema buvo įdomi.
Kai rašiau scenarijų „Porno melodramai“, kalbinau nemažai pažįstamų gėjų tomis temomis, kurios atsispindi filme. Kadangi esu rašantis žmogus, man įprasta daryti tyrimą. Ir dažnai realybėje galima rasti daug įdomesnių dalykų, negu kad pats sugalvotum.
Trys metai studijų užsienyje – kokie įspūdžiai?
Paryžius išsiskiria plačiu kino teatrų repertuaru – labai daug pasirinkimo, daug autorinio kino, daug klasikos. O dėl pačių studijų – universitetuose nėra labai didelių techninių ar praktinių galimybių. Manau, kad studijuojant Lietuvoje tų galimybių kaip tik yra nemažai, tačiau labiausiai trūksta noro ir iniciatyvų. Nors, kita vertus, norint būti kino režisierium kartais nebūtina studijuot. Labai daug režisierių nėra nieko baigę.
O kaip Niujorkas?
Niujorkas labai sužavėjo, nes visi žmonės yra motyvuoti, tolerantiški, atvažiavę siekti savo svajonių vienoj ar kitoj srity. Visi bando vieni kitiems padėt, nes žino, kad kitą kartą jiems patiems prisireiks pagalbos… Man labai patiko Niujorkas. Labiau negu Paryžius.
Viską įvertinus, kur geresnės sąlygos kurti kiną? Menų mieste Paryžiuje, tolerantiškame Niujorke, o gal Lietuvoje?
Prancūzijoj turbūt yra geriausios sąlygos Europoje ar gal net visame pasaulyje kurti autorinį kiną. Lengviau gauti finansavimą
debiutiniam filmui, taip pat ir valstybė teikia paramą. Bet tada jau reikia kurti prancūzišką filmą ir galvoti apie prancūzų auditoriją. Aš nepasukau tuo keliu. O Niujorke tas smagu, kad jeigu nori kažką daryt – tai tiesiog daryk, ir pasidarys. Visi mėgsta mažiau šnekėt ir daugiau daryt.
Kalbant apie Lietuvą, esu matęs nemažai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų filmų, kurie atrodo gan profesionalūs ir kokybiški, tačiau man trūksta kokios nors pozicijos ir noro kažką pasakyti, idėjų iš pačių kūrėjų, galvojimo apie auditoriją ir tikslo, ką jie nori tais filmais pasiekti. Finansavimo sąlygos Lietuvoje, be abejo, yra sudėtingos, kadangi Lietuvoje maža kino rinka. Ateityje, manau, situacija gerės, bet visų pirma kūrėjams reikėtų ieškoti idėjų ir savitumo.
Pavyzdžiui, yra labai aišku, kokia pozicija, požiūris į pasaulį atsispindi Šarūno Barto kūryboje arba net tokiame filme kaip “Tadas Blinda” – ir todėl iškart įdomu. O kiti kūrėjai kartais kuria tokį „drungną“ kiną, nei tokį, nei šiokį.
Su kokiomis problemomis susiduria jauni kino kūrėjai?
Pagrindinė problema – Lietuvoje egzistuojantis kritiškas požiūris, negatyvumas. Labai sunku atsilaikyt, nes jis yra dažnai nutylimas, nebūtinai tiesiai išreiškiamas. Turi vis sau primint, kad reikia į viską žiūrėt teigiamai ir nepasiduoti, neprarasti energijos, entuziazmo. Kūrėjams patarčiau galvoti apie tai, kam skirti jų filmai, ką jie nori pasakyti. Svarbu, kad kūrėjai suvoktų tą tradiciją į kurią taiko, kuo jų filmas bus naujas ir kodėl jo reikia šiandien. Įvairių filmų reikia, bet trūksta asmenybių ir požiūrio.
Kokį kiną labiau mėgstat?
Žiūrėti mėgstu įvairų kiną. Iš mažiau Lietuvoje žinomų yra toks režisierius Douglas Sirk, kuris kuria Holivudo melodramas, būtent socialinėmis temomis. Man nepatinka, kai filmai socialinėmis temomis būna labai banalūs ir akivaizdūs. Norisi, kad tos temos būtų nagrinėjamos sudėtingiau. Pavyzdžiui Irano filmas socialine tema „Išsiskyrimas“ sudėtingai atskleidžia Irano kasdienybę ir net metaforiškai perteikia Irano valdžios cenzūrą.
Pačiam kurti įdomu politinį kiną. Nors ir traukia visoks menas, bet eksperimentiniame kine kartais per daug elitizmo, tokio „meno menui“. Man norisi pagalvoti, kaip idėjas paskleisti kuo plačiau, pagalvoti apie paprastus žmones. Man kinas – tai priemonė perduoti tam tikrą žinutę visuomenei.
Artimiausi planai
Šiuo metu kuriu naują pilnametražį filmą „Streikas“ (angl. „We Will Riot“). Paramos platformoje Kickstarter.com surinkome daugiau nei 10.000 dolerių iš 240 skritingų rėmėjų, kuriems visiems esu dėkingas. Niujorke jau nufilmavome ir sumontavome pirmas dešimt filmo minučių. Šiuo metu siekiame surinkti dar daugiau pinigų iš potencialių rėmėjų, o rudenį tęsime filmavimus. Magistro studijų kolkas neketinu tęsti, artimiausius planus sieju su Lietuva. Turiu jau kelias idėjas filmams čia… ir ieškau vyro!
Apie ką bus maištaujama naujajame filme?
Filmas bus apie niujorkietį DJ‘ėjų Luke, kuris nori būti maištininku, bet tokiu nėra, nes jo tėvai yra labai turtingi ir jį išlaiko. Per 21’ą gimtadienį jam paskambina moteris, kuri teigia, kad yra jo močiutė iš Lietuvos. Luke‘o tėvai patvirtina, kad tai tiesa, bet jie su močiute nebebendrauja, nes ji kažkada nepriėmė jų santuokos – Luke‘o mama yra juodaodė, o tėvas lietuvis baltaodis. Luke supyksta ant savo tėvų ir išvažiuoja į Lietuvą visko pats išsiaiškinti… Patriotiškoji močiutė per savo kontaktus iš Vilniaus mero gauna Luke‘ui pasiūlymą vadovauti naujam elektroninės muzikos klubui. Susidraugavus su žavinga vietine klubinėtoja Marta, Luke‘ui teks apsispręsti, ar pasilikti Lietuvoje ar grįžti pas tėvus…
Filme nedideles roles sukurti sutiko ir tokios žinomos lietuvių atlikėjos kaip Jazzu ir Erica Jennings. Galiu išduoti, kad Jazzu vaidins Vilniaus mero sekretorę!
Jeigu viskas pasiseks – filmas pasirodys kitų metų pavasarį.
Kokia Jūsų filmų tikslinė auditorija?
Na, viena iš tikslinių auditorijų, jei jau kalbėti tokiais terminais, yra lietuviai! Juk tokio filmo tarp Niujorko ir Vilniaus, apie juodaodį DJ’ėjų, ieškantį savo lietuviškų šaknų, Lietuvoje dar tikrai nebuvo. Muzika, vakarėliai, meilė, nuotykiai, garsūs aktoriai, manau, Lietuvoje galėtų sudominti plačią auditoriją. O užsienyje taikysimės į autorinio kino mėgėjus, jaunimą, elektroninės muzikos fanus, bei politiškai aktyvius piliečius.
Trumpai tariant, kinas Jums tai – …?
Kinas – tai profesija ir kur kas daugiau. Darbo valandų neskaičiuoju, nes dirbu visą laiką – viskas, ką darau, yra susiję su kinu. O kartu kinas yra susijęs su gyvenimu bei mane dominančiomis idėjomis.