Pokalbis su Simonu Naudžiumi: „Vis nedavė ramybės mintis apie mūsų identitetą“

„Semme“ filmavimas žygyje „Kunigaikščių medžioklės takais“Foto – Marina Juralevičiūtė

„Semme“ filmavimas žygyje „Kunigaikščių medžioklės takais“
Foto – Marina Juralevičiūtė


Naujųjų metų proga – naujos iniciatyvos lietuviško kino padangėje! Viena tokių – dokumentinis filmas „Semme“ (išvertus iš prūsų kalbos, šis egzotiškas žodis reiškia „žemę“). Pasak filmo kūrėjų, tai bus pirmasis filmas senojo lietuvių tikėjimo, žygių ir tautodailės temomis. Jos filme pristatomos trijų įsimintinų žmonių siužetinėmis linijomis – krivio Jono Trinkūno, geografo Tado Šidiškio ir tautodailininko AlgirdoVersecko. Jūsų dėmesiui – šviežutėlis interviu su filmo idėjos autoriumi Simonu Naudžiumi.

Simonai, būtų įdomu daugiau išgirsti apie Semme projektą: kaip kilo filmo idėja? Kas paskatino kalbėti apie Lietuvos etnokultūrą, baltiškąjį paveldą?

Visąlaik siekiau suprasti aplinką, domėjausi miesto ir kaimo istorija. Baigęs mokyklą, suvokiau, kad vienas iš labiausiai man rūpinčių klausimų – „Koks gi yra tas lietuvis?” – liko atviras… Vis nedavė ramybės mintis apie mūsų identitetą. Atsakymų specialiai neieškojau, juos man padiktavo sutikti žmonės. Idėja kurti filmą kilo susipažinus su kartografu Tadu Šidiškiu, kuris jau penkiasdešimt metų tiria miškus – vaikšto  pats, vedžioja kitus žmones.  Šiam žmogui nebaisus nei fizinis nuovargis, nei gamtos išdaigos – į žygius jis išsiruošia nekreipdamas dėmesio į aplinkybes. Po mudviejų pažinties ėmiau rimčiau mąstyti apie filmo kūrimą – norėjosi pakalbėti tomis temomis, kurios viešojoje erdvėje sklando retai.

Gerą pusmetį brandinau šią idėją, kol galiausiai, po ilgų apmąstymų ir pokalbių šia tema, subūriau komandą su kuria ėmėmės bendro darbo. Laikui bėgant filmo scenarijus plėtėsi – atsirado ir kitų žmonių, kuriuos norėjosi pakalbinti. Kartu kilo ir daugiau klausimų: įdomu, kuo tikėjo mūsų protėviai, kokių ritualų turėjo? Šia tema filme kalbamės su kriviu Jonu Trinkūnu. Trečiasis mūsų kalbintas žmogus yra tautodailininkas, medžio meistras Algirdas Verseckas.  Filmavimo procesas jau įsibėgėjo: įamžinome du žygius į kuriuos leidomės su T. Šidiškiu, filmavome Romuvos organizuojamą Vėlinių šventimą.

Filmo tema specifinė, vargu ar skirta plačiajai publikai. Ar nebuvo baisu ją tokią pasirinkti? Ar, galbūt, veikei visų pirma norėdamas patenkinti savo smalsumą?

Reklama

Taip, didžiausia varomąja jėga buvo mano noras atsakyti į pačiam rūpimus klausimus. Kita vertus, manau, kad pataikėme, pasirinkę būtent tokią temą:  domėjimasis pagonybe, senojo tikėjimo ištakomis šiuo metu sparčiai auga, o informacijos šia tema vis dar nėra daug. Maža to, man svarbi ir galimybė įamžinti žmones, kurie savo gyvenimo darbais įrodo, kad, norint gyventi prasmingai, nereikia vaikytis nei turtų, nei šlovės: užtenka dirbti savo mėgstamą darbą – tą, kuriame matai prasmę. Norėčiau supažindinti mūsų visuomenę su  žmonėmis, kurie įkvepia mane patį: kiekvienas jų, iš tiesų, vertas atskiro filmo… Ketiname šią juostą pristatyti moksleiviams įvairiuose Lietuvos miestuose, pasikalbėti  su jais apie mūsų tradicijas, vertybes, padėti, bent iš dalies, lavinti jų kritinį mąstymą, išsaugoti ryšį tarp praeities ir ateities kartų. Juk, kaip sakė režisierius A. Stonys (su juo konsultuojamės dėl filmo scenarijaus): „Mintis gyva tol, kol ją atsimename, kol perduodame iš kartos į kartą“.

Kokie žmonės dirba tavo komandoje? Kas jus suvedė?

Į pirmuosius susitikimus diskutuoti filmo tema susirinkdavo po 12-15 žmonių, dalis jų vėliau nubyrėjo. Likome aštuoniese, tačiau komandos branduolį, sakyčiau, sudaro keturi žmonės. Susipažinome kino renginiuose: dalį žmonių sutikau Kino Pavasaryje, kitus atradau bendrų pažįstamų dėka. Filmo idėją generavau aš, tačiau nuo pat pradžių norėjau, kad komandoje nebūtų hierarchijos. Džiaugiuosi, kad pavyko suburti žmones, kuriems nebaisu dirbti iš idėjos: visų pirma todėl, kad mums įdomu daryti tai, ką darome. O kai įdomu, negaila ir tam skirto laiko.

Žinoma, jaunai komandai nelengva ieškoti finansavimo (o juk norisi sukurti kokybišką filmą, kuris turėtų išliekamąją vertę, būtų pasiekiamas ateinančioms kartoms). Kreipėmės ir į Kultūros ministeriją, ir į privačius rėmėjus. Patys taip pat nesėdime rankų sudėję – gaminame rankų darbo suvenyrus, už juos gautas lėšas skiriame projektui. Bendradarbiaujame su menininkais, kurie, patikėję mūsų idėja, pelną už dalį parduotų kūrinių skiria Semme.

Tai – pirmas tavo projektas?

Tai pirmas filmas, kurio ėmiausi. Meno srityje sukuosi senokai – buvau vienas festivalio Baltijos garsas organizatorių, rengiau fotografijos parodas, dalyvavau jaunimo mainų dirbtuvėse Italijoje… Bet  visa tai – trumpalaikiai projektai. Man gi norėjosi tokio, kuris išliktų ilgam. Būtent todėl pasirinkau kiną kaip raiškos formą, kuri leidžia per trumpą laiko tarpą pasidalinti rūpima informacija. Kartu tai ir priemonė pasauliui pažinti.

Kaip pats atsiradai kino pasaulyje?

Dar būdamas pradinuku pirmadienius dažnokai leisdavau ne mokykloje, o tuometiniame Lietuvos kino teatre, kur bilietai pirmąją savaitės dieną tekainavo penkis litus. Vėliau, namie atsiradus filmavimo kamerai, susidomėjau filmavimu ir montavimu, kartu su kiemo draugais kūriau smagias video istorijas. Vis dėlto ilgokai buvau eiliniu holivudinio kino žiūrovu… Lūžis įvyko, kai atsidūriau tuomet pirmąsyk organizuotoje Meno avilio kino stovykloje: čia atradau  tris naujus iki tol nepažintus režisierius – J.Jarmušą, A.Tarkovskį ir I.Bergmaną. Užsikabinau. Ėmiau vis daugiau domėtis, savanoriauti kino festivaliuose, pamačiau kino virtuvę iš artėliau.

Kaip sekasi suderinti darbą ir Semme projektą? Juk duonos pelnyti tau filmas nepadeda.

Atsakymas paprastas – kenčia draugai ir šeima… Dar prieš imdamasis šio projekto suvokiau, jog sąvoką „laisvalaikis“ galiu pamiršti kokiems dvejiems metams – šeštą vakaro mano darbo diena nebesibaigia. Buvau tam pasiryžęs – pirmiausia dėl to, kad labai norėjau realizuoti savo idėjas.  Apskritai šį projektą galiu palyginti su kelione į kalnus, kuriai ruošiesi kokius penkerius metus: kaupi pinigus, ieškai įrangos, drabužių… Atrodo, tikslas taip ir liks nepasiektas, bet tik iki tol, kol nežengi pirmojo žingsnio jo link, – tuomet pagalba iš šalies (jei tik jos reikia) ateina pati.

Iš ko semiesi įkvėpimo?

Didžiausias įkvėpimo šaltinis dirbant su šiuo projektu yra žmonės, kuriuos filmuojame. Jie, nors ir skirtingi, visi yra be galo charizmatiški. Kad ir Tadas Šidiškis – žmogus, kuris, nepaisant naujų galimybių siekti karjeros paklausesnėse srityse nei geografija (tokios atsirado pasikeitus santvarkai mūsų šalyje), liko ištikimas savo pašaukimui: jis iki šiol reguliariai, bent porą kartų per mėnesį organizuoja žygius po Lietuvos miškus. Dalyvavau viename jų: negalėjau atsidžiaugti tuo, kad mano vedlys – žmogus, išvaikščiojęs Lietuvą skersai ir išilgai. Jis spinduliuoja neeiline energija – tokia asmenybė neįkvėpti tiesiog negali. Motyvuoja ir filmo kūrybinė grupė – komanda, kuri net sunkiausiomis akimirkomis padeda judėti į priekį, – be jų šis projektas būtų neįmanomas.

Ko palinkėtum tokiems pat jauniems žmonėms, kurie šiuo metu dar tik mąsto apie savo projektų, vienokių ar kitokių, pradžią?

Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, svarbiausia yra pradėti. Pradėjęs sutiksi ir taip ilgai ieškotų patarėjų, ir mokytojų – juk pagalbos dažniausiai sulaukia tie, kurie imasi darbo.

 

„Semme“ filmavimas žygyje „Kunigaikščių medžioklės takais“Foto – Marina Juralevičiūtė

„Semme“ filmavimas žygyje „Kunigaikščių medžioklės takais“ .Priekyje – Tadas Šidiškis
Foto – Marina Juralevičiūtė

Apie filmą

Semme – tai pilnametražis dokumentinis filmas apie Lietuvos etnokultūrą. Jame atskleidžiamos gamtos, tautodailės ir religijos temos, daug dėmesio skiriama baltiškajam paveldui. Filmo veikėjai – krivis Jonas Trinkūnas, geografas Tadas Šidiškis ir tautodailininkas Algirdas Verseckas. Filme rodoma šių žmonių veikla ir atskleidžiami jų požiūriai į tradicijas bei kultūrą.

Filmo herojai

Jonas Trinkūnas

Lietuviškų tradicijų etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės Romuva vyriausiasis krivis. Vilniaus Universiteto lietuvių filologijos katedros studentas, vėliau – ir dėstytojas, kraštotyros sąjūdžio „Ramuva” įkūrėjas, pradėjęs rengti senovės baltų apeigas.  Jono Basanavičiaus premijos, teikiamos už etninės kultūros tradicijų plėtojimą, puoselėjimą ir tyrinėjimą, laureatas.

Tadas Šidiškis

Vilniaus Universitete įgijo geografo – kartografo specialybę. Nuo pat studijų pradžios vadovavo žygeivių sąjūdžiui, 1966 m. įkūrė žygeivių klubą „Gabija“. Kartografavo daugiau kaip 150 piliakalnių ir pilkapynų. Dirbdamas Paminklų restauravimo centre, į mitologinių vietų registrą įrašė daugiau kaip 300 Lietuvos alkakalnių, alkviečių, mitologinių akmenų. Nuo 2006 m. yra Kultūros paveldo departamento mitologinių, istorinių ir memorialinių vietų ekspertas. Knygų apie archeologinius ir mitologinius paminklus autorius.

Algirdas Verseckas

Tautinio paveldo meistras, Amatų gildijos narys, keramiką iškeitęs į medį ir darbą su juo. Šiuo metu A. Verseckas pagal senąsias tradicijas kuria medines skulptūras ir skrynias. Menininkas dažnai kviečiamas dalyvauti viduramžių ir istorinių laikotarpių atkūrimo renginiuose, kur dalijasi savo patirtimi. Amato paslaptis perėmęs iš senųjų meistrų, dalį savo dirbinių A.Verseckas tekina su IX a. rekonstruotomis staklėmis, atsisakydamas šiuolaikinių prietaisų.

 

Visai Semme komandai linkime neblėstančio užsidegimo!

 

Kūrėjų žodis:

Šiuo metu aktyviai ieškome finansavimo, kviečiame skleisti žinią apie mūsų idėją. Filmo rėmimo kampaniją rasite čia: http://www.indiegogo.com/semme

Susipažinti su filmo veikėjais galite pažiūrėję šį video klipą (tai pradinė medžiaga, kuri nebus naudojama filme):

Daugiau apie filmą: www.semme.lt


Nuotraukos iš „Semme“ filmavimo žygyje „Kunigaikščių medžioklės takais“:

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*