fbpx
Erdvės, Pokalbiai

Pokalbis su Sonata Žalneravičiūte apie „Skalvijos“ penkiasdešimtmetį: „Skalvijos“ žiūrovas yra tas, kuris linkęs žiūrėti kiek kitokį kiną“

_MG_3839_ed
„Skalvijos“ programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė
Foto – Levas Žiriakovas

Šį mėnesį seniausias Vilniaus kino teatras „Skalvija“ švenčia savo penkiasdešimties metų jubiliejų. Apie šio kino teatro istoriją, išskirtinumą ir vykdomą veiklą kalbamės su jau vienuolika metų jame dirbančią programų koordinatore ir Vilniaus kino teatrų istorijos entuziaste Sonata Žalneravičiūte.

Kuo „Skalvijos” kino teatras išskiria iš kitų Vilniaus ar net Lietuvos kino teatrų?

Reikėtų išskirti šį kino teatrą dėl kelių priežasčių: viena jų – šis kino teatras „Skalvija“ Vilniuje liko po tarybinių laikų. Kita priežastis – „Planeta“ („Skalvija“)  išliko seniausias veikiantis Vilniaus kino teatras. Tarybiniais laikais, kai buvo įkurta „Planeta“, išskirtinis kino teatras buvo tuo, kad pirmą kartą tai buvo kino teatras su dviem kino salėm ir tai buvo kino teatras gyvenamame name, ko ir dabar niekur nėra. Dar viena priežastis būtų ta, kad ilgą laiką „Skalvijos“ kino centras yra arthauzinis, arba nekomercinis, kiek kitokio repertuaro kino teatras, į kurį žiūrovas eina ne atsitiktinai, o paprastai žinodamas, kokį filmą nori pažiūrėti. Išsiskiria ir pačia savo auditorija, žiūrovais, kurie yra daugiau ar mažiau besidomintys kinu ir besidomintys ne tik kaip pramoga, bet ir kaip intelektine forma.

 „Skalvija“ („Planeta“)  šiemet švenčia įspūdingą jubiliejų – penkiasdešimtmetį. Sakykite, kaip gimė šis kino teatras?

Šitą namą, kuriame veikia kino teatras, statė ne vienerius metus. Buvo suplanuota įrengti dvi kino sales gyvenamame name, tačiau, kai į namą įsikėlė žmonės, kurių dauguma buvo menininkai –  muzikantai, dailininkai, operos ir teatro žmonės, kino režisieriai, scenaristai ir kt. – tos dvi salės vis dar buvo tuščios. Priežastys, kodėl buvo delsiama įkurti kino teatrą, nėra aiškios. Viena iš versijų yra tokia, kad dalis pačių  namo gyventojų nelabai ir norėjo, kad čia būtų kino salės, ir netgi rašė raštus, baimindamiesi gaisro, mat tuo metu dar buvo degios kino juostos. Tai buvo 1961 metais, kada į šį namą atsikėlė didžioji dalis gyventojų. Tačiau, skaitant tų laikų periodiką – „Komjaunimo tiesą“ ir „Tiesą“, paaiškėja, kad vis dėlto kino teatro miestiečiams reikia, todėl Tarybų valdžia pasistengė, kad kažkurio suvažiavimo proga vis dėl to kino teatras pradėtų veikti. Prieš tai čia kurį laiką dar buvo įkurdintas knygų kolektorius, bet 1963 metais kovo vienuoliktą, dvyliktą, tryliktą dienomis jau laikraščiuose ima mirgėti žinutės apie tai, kad ,,Štai atidaromas naujas kino teatras – dovana miesto gyventojams suvažiavimo proga“. Kaip ir viskas, būdavo daroma politiniais sumetimais. Kadangi kinas tuo metu buvo viena svarbiausių kultūrinių formų, ir tuo pačiu, aišku, propagandinė forma, labai tinkama masėms, tai tų kino teatrų trūko, ir po „Planetos“ dar buvo atidaryti gal dešimt.

Tai va tokia yra istorija, kuri iš karto nebuvo prisiminta net ir pačių namo gyventojų. Visa ši istorinių faktų paieška prasidėjo nuo to, kai pagalvojome, jog reikėtų mums, „Skalvijos“ kolektyvui, žinoti savo kino teatro įkūrimo datą ir paminėti gimtadienį. Taip ir atsitiko, kad štai už kelių dienų ir švęsim penkiasdešimties metų jubiliejų.

„Skalvijos“ kino aparatinė Foto - Levas Žiriakovas
„Skalvijos“ kino aparatinė
Foto – Levas Žiriakovas

Kokie yra numatyti jubiliejaus renginiai ir kas jau įvyko?

Jau nuo šio sezono, t.y. nuo rudens, kada pradėjom naują „Skalvijos“ sezoną, stengiamės kurti tą šventę iš anksto. Viena iš tokių formų – tai Vitos Petrikaitės fotografijų parodos, kuri studijuoja fotografiją, ir kuri yra mūsų kasininkė. Jau įvyko dvi parodos. Pirmoji buvo „Skalvijos užkaboriai“. Kiekvienas žiūrovas, kuris ateina į seansą, dažniausiai mato tą atvirą erdvę, t.y. vestibiulį, salę, barą, kuris šiuo metu neveikia, bet jis nemato, kas iš tikrųjų yra tose pakampėse, kur laikomi plakatai, kokia yra aparatinė, kokie yra administracijos užkaboriai. Vika tai užfiksavo ir mes fotografijas eksponavom „Skalvijos“ galerijoje. Antra paroda buvo susipažinimas su žiūrovais, su tais, kurie yra nuolatiniai mūsų lankytojai. Parodą sudarė žiūrovų portretai. Trečioji paroda bus atidaryta kovo aštuntą dieną. Tai bus ypač įdomi paroda, nes joje užfiksuoti „Skalvijos“ darbuotojai, kurie yra pasirinkto filmo personažai. Reikės ir atspėti, kokį personažą kas įkūnija.

Patį jubiliejų ketiname švęsti darydami šventę visiems mūsų bičiuliams – žmonėms, kurie nuo senų laikų yra susiję su „Skalvija“ ir kaip darbuotojai, ir kaip žiūrovai, ir kaip kino žmonės, kurie dėstė „Skalvijos“ akademijoje, vadovavo įvairioms dirbtuvėms, dirbo festivaliuose… Mūsų salė nėra tokia didelė, kad galėtume pakviesti visus žiūrovus. Dar ketiname nedidelę grupelę žmonių pakviesti į ekskursiją ,,Tarybiniai Vilniaus kino teatrai“, kurioje jie susipažins su daugiau nei dvidešimt kino teatrų, kurie veikė nuo 1944 metų.

SKALVIJA_PLANETA50colour
Jubiliejinis logotipas

Prieš kino seansus ,,Skalvijos“ ekrane teko matyti skaidres su faktais ir naują, jubiliejui skirtą kino teatro logotipą. Papasakokite plačiau apie šiuos jubiliejinius akcentus.

Jubiliejaus proga buvo specialiai sukurtas logotipas, kurio idėjos autorius, arba kūrėjas, yra Marius Žalneravičius, beje, mano brolis. O skaidrės – tai prieš seansą yra leidžiamos faktologinės skaidrės, kurias stengiamės kiekvieną mėnesį keisti. Prieš kai kuriuos seansus yra rodomos ,,Tarybų Lietuvos kronikos“ fragmentai, kur yra vienaip ar kitaip užfiksuoti buvę Vilniaus kino teatrai.

Sakykite, ar yra žinoma kaip atrodė „Planeta“ tuomet, kai tik ji buvo atidaryta?

„Planetos“ kino teatro interjeras atidarymo metu yra žinomas tik iš aprašymo dienraštyje. Tai kelia šypseną, nes, be to, kad buvo panaudotos tokios natūralios, kaip buvo parašyta, medžiagos kaip medis ir medžio plokštės, buvo panaudotas ir šiferis. Tai interjere labai keistai atrodytų, bet kažkurioje vietoje visgi tai buvo. Beje, ir vienoje, ir kitoje salėje, tilpdavo po du šimtus žiūrovų. Galime palyginti – dabar yra aštuoniasdešimt aštuonios stacionarios vietos ir su pristatomomis pasodiname iki šimto dvidešimt, todėl sunku įsivaizduoti, kur gi tie du šimtai galėjo sutilpti. Tarybiniais laikais žiūrovui nebuvo labai svarbus komfortas, ir todėl jie nelabai kreipdavo dėmesį, koks yra kino teatras, kokia yra atmosfera. Lietuvoje yra labai akcentuojama, nors gal dabar jau nebe tiek, bet anksčiau tai labai, kad vienur krėslai geresni, kitur gal kukurūzai skanesni… Kartais, turbūt, dėmesys yra nukreipiamas į antraeilius dalykus, bet, ačiū Dievui, mūsų kino teatras tai ,,kukurūzinei“ kultūrai nepasiduoda.

 

 „Skalvijos“  kino salė Foto - Levas Žiriakovas
„Skalvijos“ kino salė
Foto – Levas Žiriakovas

Kaip jau sužinojau, kino teatrą atidarius, buvo dvi salės. Kada ir kodėl taip įvyko, kad „Skalvija“ liko su viena kino sale? Kas įsikūrė antrojoje salėje?

Reikėtų pradėti nuo to, jog įvyko didelės permainos po Nepriklausomybės atgavimo. Prasidėjo nelengvi laikai kino teatrui, nes dingo maitinanti ranka iš Tarybų Sąjungos . Nebeliko tarybinių filmų ir reikėjo patiems verstis ir galvoti, ką gi rodyti. Pakeistas ir „Planetos“ pavadinimas, kuris 1997 metais pervadintas į „Skalviją“.  Tik atgavus Nepriklausomybę kino teatrą gelbėjo įvairių šalių ambasados, kurios bendradarbiavo rodydamos savo šalių kino klasiką ir naujus filmus.  Vėliau pradėjo kurtis filmų platinimo kompanijos, kurių visų repertuaras greitai suvienodėjo, – tai buvo visiškai komerciniai amerikietiški filmai. „Planeta“ buvo neatnaujinta, su senu interjeru ir medinėmis kino salės kėdėmis, komerciškai sekėsi labai sunkiai, jog net buvo pasiekta bankroto riba. Esant tokiai situacijai, į „Skalviją“ atėjo dirbti kino kritikė Živilė Pipinytė. Po mėnesio atėjau ir aš. Tuo metu antra salė jau neberodė filmų, tai buvo kompiuterinių žaidimų salonas, veikiantis visą parą. Ne taip ilgai ten jie gyvavo: nemokėjo nuomos mokesčių ir galiausiai vieną naktį tiesiog pabėgo. Ta erdvė liko tuščia, kol savivaldybė nusprendė tas patalpas išnuomoti mūsų mieliems kaimynams – režisieriams Šarūnui Bartui ir Arūnui Mateliui. Jie ten iki dabar įsikūrę, turi administracines patalpas ir studiją. Prisiminant, kiek skolų kino teatras turėjo 2002 metais, kiek reikėjo įdėti pastangų Živilei ir visai mūsų komandai, kad kino teatras išliktų, tai tą laikotarpį būtų galima pavadinta duobe, o išlipimą iš jos – tikru stebuklu.

Kokias repertuaro tradicijas turi „Skalvija“? Kokie festivaliai ją garsina?

Repertuaro gaires formavo Živilė Pipinytė. Vengiame kai kurių komercinių filmų, ir net rodyti juos būtų beprasmiška, nes „Skalvijos“ žiūrovas yra tas, kuris linkęs žiūrėti kiek kitokį kiną. Be repertuarinių filmų, „Skalvija“ jau aštuntus metus rengia „Vilniaus dokumentinių filmų festivalį“. Tai festivalis, kurį pradėjome rengti tais sunkiaisiais laikais dar su Živile Pipinyte, kuri buvo idėjinis ir kūrybinis vadas. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad tiek man, tiek dabartinei direktorei Vilmai dokumentika yra įdomesnė už vaidybinį kiną. Aš tikiu, kad kai kurie žmonės šio festivalio laukia visus metus. Kurį laiką mes rengėme ir festivalį ,,Vilniaus kino šortai“, t.y. jaunų, pradedančių savo kūrybą režisierių filmų festivalis, kurį dabar kuruoja jaunos merginos. Organizuojam dar vieną tradicinį gruodžio mėnesio renginį – tai kokio nors gyvo arba negyvo kino klasiko retrospektyvą.

 

„Skalvijos“ administracinės patalpos Foto - Levas Žiriakovas
„Skalvijos“ administracinės patalpos
Foto – Levas Žiriakovas

Kokią edukacinę veiklą vykdo „Skalvija“?

Edukacinė programa „Skalvijoje“ yra su labai aiškiomis tradicijomis, įvertinta jau ir Lietuvos mastu. Tai yra „Skalvijos kino akademija“, kurioje dvejus metus vyresnių klasių moksleiviai kino mokosi ne tik kaip teorijos, bet ir patys kuria filmus. Du kartus per metus vyksta filmų peržiūros, kurių metu salės lūžta. Dar yra rengiami kursai vyresniems žmonėms, jau nebe moksleiviams, tai gali būti studentai ar vyresnio amžiaus žmonės, kurie visgi nori susipažinti su kinu ne vien žiūrėdami ar skaitydami knygas, bet ir mėgindami sukurti filmų. Taip pat gyvuoja projektas, kuris remiamas struktūrinių fondų, tai „Mokausi iš kino“ – labai didelis, platus projektas, kuris apima ne tik „Skalvijos“ veiklą, bet ir kitus kino teatrus kituose miestuose. „Skalvija“ taip pat rengia kūrybines dirbtuves tiek mokytojams, tiek moksleiviams, bei diskusijas po filmų.

Teko girdėti, kad rašote knygą apie „Skalvijos“ ir kitų Vilniaus kino teatrų istoriją. Kaip sekasi šį darbą įgyvendinti?

Pradėjusi domėtis „Planetos“ („Skalvijos“) istorija, supratau, kad visgi būtų įdomu parengti knygą apie Vilniaus kino teatrus. Užmojis yra nežmoniškas, sunku įsivaizduoti kiek laiko tai galėtų užimti ir kada knyga galėtų pasirodyti. Aš labai norėčiau, kad už poros metų tokia knyga jau būtų. Medžiagą renku labai iš lėto, neužtenka vien kalbinti žmones, kurie jau ima mitologizuoti tam tikrus dalykus, juk žmogaus atmintis nėra tobula, todėl reikia daug dalykų tikrinti. Jeigu žmonės turi  asmeninių prisiminimų apie „Skalviją“ ar kitą Vilniaus kino teatrą, tai būtų labai įdomu ir džiugu, jei jie jais pasidalintų, rašydami į „Skalviją“ paprastu elektroniniu adresu info@skalvija.lt arba tiesiog ateitų į „Skalviją“ ir susirastų mane. Labai laukčiau tokių istorijų ir, savaime suprantama, knygoje nurodyčiau žmogaus, suteikusio informaciją, pavardę.

Dėkoju už pokalbį ir KINFO kolektyvo vardu sveikinu „Skalvijos“ kolektyvą garbingo jubiliejaus proga!

Komentarai