Nėra abejonių, kad režisieriaus Tado Vidmanto specializacija yra trumpoji forma. Panašiai jis atsako ir į interviu klausimus – trumpai, konkrečiai ir tiesiai prie reikalo. Belaukiant naujo Tado filmo „The Bathroom“, nusprendėme šiek tiek jį pakamantinėti apie darbus, internetą ir humorą.
Foto – Vilija Buivydė
Atsidarome tadasvidmantas.lt: filmografijos skiltyje gausu darbų, bet prie 2012-ųjų – vos du. Kam dabar skiria daugiausiai savo laiko Tadas Vidmantas?
Visų pirma tai tingisi ir nėra laiko atnaujinti savo puslapį. Antras dalykas, darbų tikrai šiemet mažiau, bet jie didesni. Du iš jų – „The Bathroom“ ir mano „London in 3D“ knyga. Jie ir atima daug laiko ir energijos. Taip pat keletas komercinių prie kurių dabar tik pradedu dirbti.
Pradėjai kurti nuo trumpų namudinių filmukų, jais pirmiausia ir išpopuliarėjai. Vaidybiniai tavo darbai – taip pat trumpo metro. Ar ryžtumeisi imtis pilno metro? Gal jau turi kokių idėjų scenarijui, o gal tiesiog liksi prie tokios trukmės, kurioje puikiai sekasi?
Tikrai kažkada užaugsiu ir iki pilno metro. Galvojau, kad tai įvyks greičiau, bet visgi bus vėliau. Reklamas, virusinius video, muzikinius klipus ir toliau rašysiu ir režisuosiu, bet filmuose iš trumpo metro pereisiu į ilgą.
Mėgsti eksperimentuoti įvairiomis formomis ir formatais: stop-motion, animacija, dokumentinis interviu, netgi serialai. Kas kaltas dėl tokio tavo visapusiškumo? Sakyčiau, kad bandai surasti naują „hitą“, bet Saulių Pošką atidavei tęsti kitiems, „Ar verta tapti Studentu?“ taip pat daugybės sikvelų nesulaukė. Tiesiog nesinori per ilgai apsistoti ties viena idėja/stiliumi/formatu?
Aišku, kad nesinori. Viskas kas per ilgai tęsiasi anksčiau ar vėliau atsibosta net man pačiam. Darau tol, kol patį džiugina. Žanrus ir technikas bandyti mėgstu, nes taip mano darbas visad būna šviežias, neatsibosta. Mėgstu kažką išmokti specialiai dėl vieno projekto. Tarkim, neseniai dariau motion typography stiliaus filmuką. Ilgai truko, bet išmokau ir dabar tokį dalyką padaryčiau greičiau.
Koks bus tavo naujas filmas? Ar jis panašesnis į „Ticking Boxes“ ar į „Gyvenimo obuolį“?
Nepanašus nė į vieną. Nei nuotaika nei stiliumi. „Ticking Boxes“ apskritai buvo man netipiškas filmas. Jis buvo kurtas vienam konkursui kurio tema buvo „The Shot“. Jei tema būtų buvus laisva, ir filmas būtų buvęs visai kitoks.
Foto – Vilija Buivydė
„Bathroom“ lėšas rinkai Internetu. Ar tai kažkiek pasiteisino? Ar ir toliau savo darbus bandysi finansuoti geradarių tinkle pagalba?
Pasiteisino tik šiek tiek. Per Kicktarterį pinigų nesurinkom, nieko ir negavom. Bet nemažai žmonių sutiko vis tiek paremti filmą kitais keliais. Tai keletas procentų išleistų pinigų sugrįžo. Ateityje gal dar mėginsiu taip gauti lėšų, bet jau pasimokiau iš savo klaidų ir darysiu tą kiek kitaip.
Man atrodo, kad dėka internetinio video (youtube ir panašiai) trumpas turinio formatas tapo labai populiarus. Ką pats manai apie tokią tendenciją? Tai gerai ar blogai?
Visi skuba, visi mažai laiko turi. Trumpi video yra kaip greitas maistas – pažiūrėjai kelis, užsikimšai trumpam ir toliau gyveni. Sakyti, kad tai blogai, būtų tolygu bumbėjimui, kaip seni žmonės bumba, kad interneto nesupranta. Dalykai keičiasi nepriklausomai ar nori to, ar ne. Jei nemoki prie to prisitaikyti ir netgi išnaudoti, tai tavo problema. Man ši tendencija patinka, nes pats mėgstu trumpus dalykus kurti.
Esi sukūręs labai populiarių virusinių video. Gal turi kokį receptą kaip sukurti gerą klipą internetui, kur dėl dėmesio tenka varžytis ne tik su tautiečių, bet ir su kitų šalių kūrėjais.
Tokio recepto deja nėra. Tiesiog darau ką norisi daryti, negalvodamas apie tai kaip tam video seksis. Nes jei tik pradedi apie tai galvoti, užsideda kažkokie blokai, kurie tik trukdo.
Kuris laikas kuri ir gyveni Londone. Manau, lyginti dviejų šalių neverta, anglai gali pasiūlyti tokių galimybių, kokių Lietuvoje negausi. Tačiau gal ir Lietuvoje kurti yra privalumų? Ar svarbu, kad tai „namų aikštelė“?
Lietuvoje kurti, išpopuliarėti yra gana lengva, nes nėra daug konkurencijos, kiekvienas mažas dalykėlis nelieka nepastebėtas. Anglijoje reikia labiau stengtis. Kūrimą Lietuvoje galima būtų palyginti su važiavimu dviračiu nuo kalno, o Anglijoje – į kalną ir smėliu. Tik tas pasipriešinimas ir leidžia tobulėti.
Dažnai sakoma „angliškas humoras“, „amerikietiškas humoras“. Ar būna „lietuviškas humoras“? Kuo jis ypatingas ir kas jį kuria?
Tipiškas lietuviškas humoras yra laida „Dzin“, laida „Nosis“ ir festivalis „Juokis“… Mane įkvepia angliškas ir amerikietiškas – drąsesni „humorai“. Bet ir tai nėra taisyklė. Humoras priklauso nuo to, kuris jį rašo, kuria, o ne nuo to, iš kur autorius kilęs.
Foto – Vilija Buivydė
Man asmeniškai labai patiko „Roberto bloge“ ir žurnale „Laikas” publikuota iliustratoriaus kančių istorija. Kurdamas filmą būni pats sau užsakovas, taip dirbti lengviau ar ne?
Kuriant filmą neprivalau niekam atsiskaityti, tai žinoma labai palengvina darbą. Bet net ir darant komercinius projektus išmokiau klientus pasitikėti manim ir per daug į mano veiklą nesikišti. Jei tik klientas pradeda ožiuotis ar bando įtakoti kiekvieną smulkmeną, aš arba daugiau niekad su juo nedirbu, arba retkarčiais net ir pradėtą darbą metu, jei matau, kad pradedam video gadinti… Visai neseniai taip nutiko su klientu iš Pietų Afrikos Respublikos.
Ačiū už pokalbį (ir darbus).