Pokalbis su Vytautu V. Landsbergiu: „Tiesiog supratau, kad miško broliai ir sesės išeina ir dauguma jų yra nenufilmuoti“

Buvo karšta vasaros diena Anykščių rajone. Miško tankmės ramybę drumstė žmonių balsai, į dangų kilo laužo dūmai, plevėsavo trispalvė, vaikščiojo uniformuoti vyrai su ginklais. Jei kas yra buvę filmavimo aikštelėje, tai supras mus apėmusią nuostabą, kuri kyla kaskart matant, kaip prieš tavo akis iš kūrybinio chaoso gimsta kino filmas. Palikę filmavimo komandą ruoštis kitai scenai, su kuriamo dokumentinio filmo „Trispalvis“ režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu įsitaisėme pokalbiui kiek atokiau, po šimtamečiu ąžuolu. Pokalbis, kaip ir reikėjo tikėtis, palietė ne tik šio filmo, kuris jau netrukus bus pristatytas Europos šalių kino forume „Scanorama“ kūrimo džiaugsmus ir rūpesčius, tačiau ir kūrėjo kelio pradžią, dabartį bei ateities planus.

Režisierius Vytautas V. Landsbergis Aistės Simonaitytės nuotrauka

Režisierius Vytautas V. Landsbergis
Aistės Simonaitytės nuotrauka

Esate rašytojas, poetas, bardas… Dar – ir režisierius. Kaip susidomėjote kino pasauliu?

Mane labiau viliojo teatras: mokyklos laikais buvo toks dramos būrelis Vilniuje, „Profsąjungų rūmuose“, kurį lankėme su Gediminu Storpirščiu, Ingeborga Dapkūnaite, Aidu Marčėnu. Buvome tokia ganėtinai smagi kompanija, kuri save matė teatre. Paskui, atsidūręs Vilniaus universitete, studijavau filologiją ir laukiau galimybės kada nors kur nors pastudijuoti ir režisūrą. Ir netyčia sužinojau, kad gruzinai Vilniuje renka kino režisierių kursą, reikės važiuoti į Gruziją keleriems metams mokytis. Man pasidarė įdomu pabandyti, įstojau ir išvažiavau. Gal kino (ne teatro) režisūra ir nebuvo planuose numatyta, bet likimas atsiuntė dovanėlę ir aš ja pasinaudojau.

Papasakokite plačiau apie savo pirmuosius filmus. Apie ką gi buvo Jūsų kino pradžių pradžia?

Pirmieji filmai buvo kursiniai darbai. Užduotis – dokumentinis portretas. Taip viskas ir prasidėjo. Ir nesibaigia – portretinio kino žanras stiprokai paviliojo; didžioji dauguma mano filmų yra portretiniai – tai žmonės, svarbūs Lietuvos istorijai, kultūrai, arba šiaip įdomūs, smagūs personažai. Pirmieji filmukai „Tėvas“, „Koncertas“ buvo apie Vytautą Bložę – jis buvo ir yra labai artimas žmogus, poezijos mokytojas, iš jo išgirdau daug patarimų, suvokimų apie literatūrą, dvasinį gyvenimą, kultūrą. Paskui pradėjau filmuoti visus kitus mielus pažįstamus, savo arba tėvų bičiulius; taip atsirado Stasys Eidrigevičius, Petras Repšys. Vėliau ir Šarūnas Sauka su savo „Pragaru“…

Reklama

Paskui tie filmai-portretai įgijo ir liūdnesnį atspalvį, kai staiga pradėjo nebelikti itin šviesių ir esminių Lietuvos žmonių – Viliaus Orvydo, Stasio Lozoraičio, Henriko Nagio ar Nijolės Miliauskaitės. Tuomet stveriesi kameros, bandydamas žūtbūt pratęsti jų gyvastį…

Filmo „Trispalvis“ filmavimo akimirka Aistės Simonaitytės nuotrauka

Filmo „Trispalvis“ filmavimo akimirka
Aistės Simonaitytės nuotrauka

Tačiau nesinorėjo filmuoti vien nekrologų, tada atsirado ir gyvų kūrėjų – J. Mekas, G. Kanovičius, L. Jakimavičius… Ir filmas apie Arvydą Sabonį, kuris visada žavėjo ne tik kaip krepšininkas, bet ir kaip Lietuvos pilietis. Jis, panašiai kaip partizanai ar disidentai, nepabijojo, turėjo drąsos neiti į kompromisus, nepasirinkti svaiginančios karjeros Maskvos CASK`o komandoje, o likti Kauno „Žalgiryje“ ir įrodyti, kad ir maža okupuotos valstybės komanda yra pajėgi „sudoroti“ didelės valstybės „super“ komandą. Net keturis kartus! Tai buvo puiki Sąjūdžio ir Nepriklausomybės repeticija.

Tai tokie pirmieji filmai, kurie vis tęsiasi. Ypač partizanų tema, kurioje vis atsiranda naujų aspektų ir rakursų. Kartais net ima atrodyti, kad ne aš renkuosi filmus ar temas, o jie mane. Panaši buvo ir paskutiniojo filmo „Trispalvis“ istorija. Neketinau kurti nieko panašaus. Bet susiklostė aplinkybės jam užgimti, ir negalėjau tam priešintis. Teko eiti ir dirbti pribuvėjos darbą…

Tai kaip prasidėjo šio Jūsų dokumentinio filmo apie partizanus – „Trispalvis“ – istorija?

Prasidėjo viskas nuo to, kad paskambino pažįstama anykštėnė ir paprašė, kad šeimos archyvui nufilmuotume sunkiai sergančią senyvą moteriškę. Nuvažiavome su Audriumi Kemežiu, radome tokią garbingą ponią Zosę Avižaitę, kuri sunkiai sirgdama sėdėjo lovoje. O sėdėjo todėl, kad kažkada tardydami stribai sulaužė jai stuburą, nuo tol ji visą gyvenimą sėdėjo – ir Sibire sėdėjo, ir Lietuvon parvežta sėdėjo… Ir gražumas buvo tai, kad tas žmogus šypsojosi, nieko neteisė ir džiaugėsi tuo gyvenimu, kurį teko nugyventi… Nufilmavome jos atsiminimus apie tai, kaip ji dirbo partizanų ryšininke, kaip nešdavo ginklus, paslėpus krepšelyje, kaip stribai stabdydavo, tardydavo, kaip paskui ją kankino, panages plėšė ir taip toliau… Po filmavimo galvojau, kad mano užduotis tuo ir baigėsi, bet už kelių dienų sužinojau, kad jos nebėra, kad jinai iškeliavo pas Dievulį. Apėmė savitas jausmas, kad likimas padovanojo unikalią „paskutinės minutės“ istoriją… Nepažįstamo žmogaus patirtis buvo atnešta vos ne tiesiai į namus. O gal ir ji negalėjo iškeliauti, kol kažkam nepapasakojo savo istorijos?

Nebuvo jokios meninės „idėjos“, jog kursime dokumentinį filmą, ar ką; tiesiog skaudžiai supratome, kad miško broliai ir sesės išeina, ir dauguma jų yra nenufilmuoti. Tad nutarėme paprasčiausiai filmuoti jų istorijas: pasisodinti ir… „Papasakokit, kaip ten viskas buvo“. Toks ir buvo mūsų komandos (Agnė Marcinkevičiūtė, Kristina Sereikaitė, Linas Mikuta) pusantrų metų darbas, kol už nedideles rėmėjų suaukotas lėšas ir nufilmavome šį mini archyvą – „kalbančias galvas“:  partizanų ir ryšininkų, ryšininkių…

Filmo „Trispalvis“ filmavimo akimirka Aistės Simonaitytės nuotrauka

Filmo „Trispalvis“ filmavimo akimirka
Aistės Simonaitytės nuotrauka

O apie meną pradėjome galvoti, kai jau buvo surinkta pakankamai medžiagos. Tada kilo mintis bandyti pinti vientisą portretą, kaip atrodė to laiko žmogus, apsisprendęs nebijoti, apsisprendęs nepataikauti, ir labiau vertinantis orumą ir tarnystę Lietuvai negu kolaboravimą ir prisitaikymą. Tokių žmonių nebuvo dauguma; juk natūralu, kad kiekvienoje gentyje, tautoje dauguma stengiasi išlikti – gyvybės instinktas svarbus ir būtinas. Tačiau be idealistų, be miško brolių mes šiandien būtume labai nykūs patys sau.

Taip ir pradėjome pinti tas istorijas: nuo vaikystės – kaip, kodėl jie tapo partizanais, kokie jaunystės įvykiai sąlygojo šį apsisprendimą. Visiems partizanams buvo užduodami panašūs klausimai: prisiminkite tą dieną, kai išėjote į mišką, prisiminkite pirmą dieną bunkeryje, pirmas mūšis, draugo žūtis, tardymai. Paskutinis klausimas buvo toks: „O kaip dabar elgtumėtės?“ Absoliučiai visi sakė: „Taip pat.“

Visų (neišdavusių) miško brolių gyvenimo kokybė pažymėta dideliu pliusu, nemačiau tarp jų sergančių depresija, nusivylusių žmonių, kurie sakytų: „Va, Lietuvoje blogai, Lietuvoje neverta gyventi, reikia išvažiuoti iš čia.“ Keista tauta tie miško broliai… Kitokia negu miesto broliai, negu „Akropolio“ broliai, negu politinių rietenų broliai…

Dzūkas, Daumantas, Žemaitis ir dauguma kitų, nesusiteršusių – tai mūsų kruvinoji biblija. Tai naujųjų laikų Eglė Žalčių karalienė… Dirbdamas su vaikais ir jaunimu matau, kaip ši partizaninė tema juos veikia: keičia, ugdo pilietiškumą, atsakomybę.  Panašiai kaip mano kartą paveikė indėnai ar didieji Lietuvos karaliai – jauniems visad patinka karas ar kitos kupinos adrenalino pramogos.

Bet norisi ne tik jaunimui, o ir visiems eiliniams bradauskams parodyti, jog mūsų šalyje (ir ne taip seniai) yra buvę tikrų vyrų, tikrų didvyriškų momentų, gražių istorinių momentų. Kad nesame visiški bestuburiai.

Kodėl Jums dokumentinis kinas artimesnis už vaidybinį?

Bandžiau įvairias kino formas: vaidybinį, muzikinį, dokumentinį-portretinį ir linksmesnį „absurdiškesnį“ (filmas „Dvi seserys“), bet labiausiai traukia archyvas, istorija – galbūt tai susiję ir su studentiška mūsų gruziniškai-lietuviško kurso stažuote pas Joną Meką, jo Antologinių filmų archyve.

Žiūrėdamas senąją dokumentiką ir senuosius vaidybinius filmus, supranti elementarią tiesą, kad vaidybiniai filmai, deja, sensta daug labiau negu dokumentiniai. Arba jie turi būti genialūs; o dokumentiniai filmai, netgi vidutiniai, netgi „Tarybų Lietuvos“ kronikos, turi savybę laikui bėgant gerėti, nes jie yra tiesiog apie tai, kas ir kaip buvo, atrodė iš tikrųjų. Arba apie tai, kaip buvo meluojama iš tikrųjų…

O partizanų prisiminimų filmų paskirtį matyčiau ir tokią: tai tautos kančios archyvas, toks, kokį turi žydai, kitos XX amžiaus genocidą išgyvenusios tautos. Dabar tai tiesiog privalo būti kaip nors užfiksuota, šiose istorijose yra begalė ateities kino scenarijų, romanų, pjesių… Vien ko verti partizano Jono Kadžionio-Bėdos atsiminimai, jis – vienas pagrindinių mūsų filmo „Trispalvis“ herojų. Jono istorija yra unikali, panaši į Daumanto ar Žemaičio, tai tiesiog holivudinio siužeto „reikalai“: jis išeina į mišką, įsimyli merginą, bet žino, kad partizanas negali mylėti, tą jausmą bando užgniaužti, bet mergina ateina pas jį, įstoja į partizanus, jis bando ją išvyti, sako: „Tu eik, gyvenk.“, o ji – „Ne, Jonuk, mes geriau abudu stovėsime prie vienos duobės.“ Ir visas būrys išžudytas, jie lieka dviese, kažkur miške slepiasi, kol jinai pajunta, kad ateina gyvybė… Gyvybė miške, turint bunkerį pusantro metro skersmens ir tiek pat aukščio. Jonas priiminėja savo sūnų, tampa pribuvėju… Tada supranta, kad to vaiko jie negali auginti bunkeryje, jis rėks, ateis stribai. Sutaria su pažįstamais kaimiečiais, kad savo vaiką padės prie kelio ir tie paims. O tie sugalvoja, kad kas nors gali įtarti, jog jie augina partizano vaiką, tad nutaria važiuoti pas gimines, o vaiką padėti nuošalioje vietoje, pakelėje. Grįždami pasiims – sakys: „Radom!“ Grįžta – vaiko nebėra, kažkas kitas paėmė. Na, žodžiu, – istorija be galo, apie tai, kur tas vaikelis, kaip jis augo, kaip po dešimt metų Jono Kadžionio žmona, pabėgusi iš Sibiro, jį susirado, pasiėmė ir išsivežė, kaip jie ten lageriuose dvidešimt penkerius metus išbuvo… Manau, kad Lietuvos vaidybinis kinas kada nors rimčiau susidomės šia tema.

Filmo „Trispalvis“ filmavimo akimirka Aistės Simonaitytės nuotrauka

Filmo „Trispalvis“ filmavimo akimirka
Aistės Simonaitytės nuotrauka

Grįžkime prie bendresnės temos: kokie Jūsų kino autoritetai, įkvepėjai? Jau minėjote Joną Meką – kokią įtaką jis Jums padarė?

Mekas – vienas iš rimtesnių (gal reiktų sakyti – džiugesnių?) mokytojų. Galbūt ne tik kino, bet ir apskritai: kūrybos džiaugsmo, begalinių pokalbių ir „dzeniško“ atsipalaidavimo… Antologijoje studijuodami ir bendraudami su Jonu supratome, kad mažne viskas gali būti kinas! Taip pat, kaip viskas gali būti poezija – ir sonetas, ir štrichas, ir dienoraštis, ir netgi nesėkmė. Kai buvome pas Meką, viskas prasidėjo ne tiek nuo filmų, kiek nuo bendravimo: nuo dainų, eilėraščių kavinėse, kuriuos visi čia pat rašo ant servetėlių tol, kol visi tampa poetais… Arba nuo kažkokių akcijų-atrakcijų, kai eini gatve, o Jonas staiga pradeda žaisti, šokti viduryje gatvės ir supranti, kad ir mes turim kažką panašaus daryti: čia prasideda kūryba. Atsipalaidavimas – galbūt gražiausia žinia, kurią tuokart parsivežėme iš Niujorko. Reikia linksmai, džiaugiantis kurti. Lietuviškas menas kartais būna labai rimtas, labai teisingas, ir jį truputį skauda žiūrėti. (Šypsosi) Tai va. Juk ir rimtus dalykus galima pasakoti truputį mirktelint.

Šiaip daug tų kino autoritetų. Visų ir neišvardinčiau… Labai artimas yra gruzinų kinas, ypač Otaras Joseljanis. Juolab kad teko ten mokytis ir konkrečiai mokytis iš Joseljanio: iš jo darbų, jo montažo technikos, jo kadro sustatymo… Dar italų kinas… Ankstyvasis Kim Kidukas… Dar filmai-pasakos suaugusiems… Žodžiu visi, kurie linkę žaisti ir derinti rūpestingo, sudėtingo ir lengvo, vaikiško pasaulio niuansus.

Kaip vertinate artimesnių kaimynų kiną, pavyzdžiui, lenkų?

Itin savas buvo ir tebėra Kszysztofas Kieslowskis, pas kurį irgi teko trumpai būti ir mokytis… Artimas ta prasme, kad jis kalba ypač paprastai apie esminius dalykus: daugelis įvairių kartų kino režisierių mokėsi iš „Dekalogo“, ir man tai buvo pradžiamokslis. Ir dabar svarbus – va prieš metus vėl kelis kartus žiūrėjau… Kaip galima taip paprastai, taip elementariai kalbėti? Ir kartu tai nėra seklu, ne patetika, nėra moralizavimas. Kažkuria prasme – tai „baltiškas“ kinas. Menantis, jog esame iš tos pačios genties, iš LDK, iš bendrų protėvynės laikų…

Filmo „Trispalvis“ filmavimo akimirka Aistės Simonaitytės nuotrauka

Filmo „Trispalvis“ filmavimo akimirka
Aistės Simonaitytės nuotrauka

Noriu pasiteirauti apie kiną – animacinį ar vaidybinį – skirtą vaikams. Ne paslaptis, kad Lietuvoje jo labai trūksta. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Prieš dešimtį metų truputį domėjausi, kokia yra vaikiško kino situacija kaimynų valstybėse. Pavyzdžiui, Skandinavų šalyse… Kiek atmenu, švedai per metus sukurdavo dvidešimt-trisdešimt filmų vaikams. Šiandien tai yra viena darniausių visuomenių – tad galima teigti, kad investicija pasiteisino. Tai labai susiję dalykai. Kai vaikai auga savoje kultūroje, per TV ir kino teatruose matydami nacionalinę literatūrą, pasakas, folklorą, jie yra vienokie… Kai auga skolindamiesi istorijas iš Holivudo, semdamiesi patirties iš kitų valstybių kino, irgi nėra blogai. Bet tai rodo tam tikrą mūsų valstybės sutrikimą – ne tik ekonominį, bet ir mentalinį. Kiek mes savo vaikams įdedame „į smegenis ir dūšias“ – tokią Lietuvą ir turėsime po dvidešimties metų. Ir tai, kokią dabar turime Lietuvą, yra rezultatas to, kas prieš dvidešimt metų nebuvo padaryta. Ypač kine vaikams – ši sritis praktiškai neegzistuoja.

Teatre yra vienintelis profesionalus vaikų teatras  „Keistuoliai“, kurie tik radę savo komercinę nišą galėjo išgyventi. Bet kinas vaikams Lietuvoje niekada nebus komercinis ir čia reikalinga ypatinga valstybės globa. Su praėjusios kadencijos kultūros ministru nemažai diskutavome – jis buvo susikvietęs visuomenininkus, dirbančius su vaikais, ir klausė: „Ką darom su kultūra jaunimui? Ką siūlot?“ Tai mes sakome: „Visų pirma, reikia steigti vaikų kultūros fondą. Atskirti jį nuo Kino centro, o dalį biudžeto – nuo Kultūros ministerijos, nes tai specifinis pasaulis, jis negali konkuruoti su kita kino ar meno suaugusiems industrija.“ Pakalbėjome, išsiskirstėme, ir tiek.

Filmo „Trispalvis“ filmavimo akimirka Aistės Simonaitytės nuotrauka

Filmo „Trispalvis“ filmavimo akimirka
Aistės Simonaitytės nuotrauka

Manau, kad atsiradus tokiam fondui, nemaža dalis režisierių sąmoningai apsispręstų kurti vaikams. Bet to nebuvo padaryta ir aš nemanau, kad artimiausiu metu bus padaryta; čia reiktų atsidusti ir kalbėti apie nykoką valstybės požiūrį į vaikus – vaikai dar nėra prioritetinė valstybės sritis. Dabar pašalpos, krizės, bedarbystė, emigracija, nusikaltėliai gatvėje ir valdžioje yra daug populiaresnės temos.

O neturėdami savo pasakų, savos istorijos ekranizacijų – netenkame kažko esminio. Mes tiesiog nebesame. Nebepriklausome šiai žemei, jos istorijai, mes išplauti.

Bet… Komentuoti tai, ko negali pakeisti, juolab piktintis, – nebeįdomu. Tada darai tai, ką gali daryti. Neseniai baigiau rašyti romaną paaugliams „Anupro kupros“, kur Eglės žalčių karalienės istorija „įpinta“ į dabartį, į vaiko mistinę patirtį. Dabar su bičiuliais prodiuseriais pradėjome galvoti apie scenarijų pagal šią knygą – ką gali žinot, kas iš to išeis? Bet juk viskas prasideda nuo utopijos, nuo svaičiojimų ir svajonių.

Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinį Lietuvos kiną ir kaip Jūs manote, kur link jis juda?

Jis negali būti kitoks nei yra. Apie jį kalbėti kritiškai būtų neteisinga. O kalbant draugiškai, galima tik apgailestauti, kad Lietuvos kinas nenori mokytis iš užsienio kino profesionalų, kviesti juos dėstyti, bendradarbiauti ir t.t. Buvo pasiūlymų Akademijai: pakviesti dėstyti itin gerą scenaristą iš Gruzijos. Pasiūlymas nesudomino. Patys mokam…

Esu penkiasdešimtmečių kino režisierių kartos atstovas ir man, pavyzdžiui, Romas Lileikis yra vienas artimiausių, skaidriausių, šviesiausių režisierių. Tik gaila, kad jis per mažai gebėjo padaryti vaidybinių filmų. Vėlgi matosi, kad valstybė „neprofesionali“, kad neišnaudoja tokių žmonių – vienas režisierius kažkodėl kasmet „kepa“ ir „kepa“ sau filmus, o kitas – sėdi dešimt metų ant atsarginių suolelio. Bet čia, matyt, ne mano reikalas, o ekspertų ar kitų „chebryčių“…

Mėgstu Bartą, gaila, kad jo Pilėnus irgi atidėjo šonan, Šarūno istorinis vaidybinis filmas turėtų būti labai įdomus.

Bet daugiausiai tikiuosi iš jaunojo kino. Stebiu ateinančius iš „Skalvijos akademijos“, iš moksleivių kino… Marija Stonytė ir visa jos karta yra be galo įdomi. Jie nebeturi vis dar populiaraus bei pabodusio nihilizmo ar bandymo pataikauti įsivaizduojamiems kino festivalių užsakymams, tad gali kažką pozityvaus, gražaus pasiūlyti, lietuviško ir psichologiškai įtikinančio. Ši karta yra pajėgi keisti.

Nepriklausomybės pradžioje vyravo požiūris, kad mūsų kartoje didelių genijų nebus, nes iš traumuotų okupacijos pažeistų vaikų dažniausiai užauga pagiežingi, sarkastiški vienišiai. Bet jie gali tapti mokytojais ir užauginti laisvės kartą.

Filmo „Trispalvis“ filmavimo akimirka Aistės Simonaitytės nuotrauka

Filmo „Trispalvis“ filmavimo akimirka
Aistės Simonaitytės nuotrauka

Kartais šauna mintis, kad reikėtų kuo skubiau jauniems žmonėms atiduoti visą Lietuvą – ne tik kiną, bet ir partijas, ministerijas, televizijas, spaudą: tegu turi, jeigu jiems dar reikia Lietuvos… Mes vis tiek nesusitvarkom.

Paskutinis klausimas apie ateities projektus. Jau minėjote, kad žadate ekranizuoti savo knygą vaikams. Kokių dar planų, vizijų, norų, susijusių su kinu, turite? Paatviraukite.

Dievas mėgsta juoktis iš mūsų planų. Apie juos galima drąsiai kalbėti, jeigu nebijai šio dieviško humoro jausmo.

Viena iš svajonių – dokumentinis filmas apie mergaitę, vardu Vaineta, kuris beveik nufilmuotas. Tai keturiolikos metų mergaitė, kuri serga cerebriniu paralyžiumi ir valdo tiktai vieną kojelę; bet ta kojele ji išmoko paišyti nuostabius paveikslus. Ji yra optimizmo, džiugesio įsikūnijimas, visiškai paradoksalus personažas. Filmas bus apie tai, kaip gera gyventi ir smagu tapyti, džiaugtis, nors jos gyvenimas, lyginant su kitų, sveikųjų gyvenimais, yra gerokai suvaržytas. Deja, mūsų Kino centras atmetė šį projektą, tad dabar viskas priklauso nuo gerųjų žmonių-rėmėjų valios, jeigu jie pajus, kad toks filmas gali atverti širdis ir sveikiesiems. Filmas gali pakeisti požiūrį į vadinamus „neįgaliuosius“, kurie kitąsyk daug įgalesni, kūrybiškesni ir džiugesni už mus…

O kaip pasiseks? Ar pasiseks? Viskas yra žaidimas. Viskas iš dulkių į dulkes. (Šypsosi)

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*