„Era Film“ archyvas
Žygdarbiui prilygstanti pusės metų kelionė Švento Jokūbo keliu nuo Vilniaus iki Santiago de Compostelos miesto Ispanijoje. Jos metu pėsčiomis įveikta 4500 kilometrų. Šios piligriminės kelionės patirtį Jokūbas Vilius Tūras užfiksavo dokumentinėje kino juostoje „Sapnuoju, kad einu“. Unikali juosta jau spėjo atidaryti tarptautinio kino festivalio Kotbuse (Vokietija) programą „Focus“, o jos nacionalinė premjera įvyko Europos šalių kino forume „Scanorama“. Apie kelionės motyvus, joje įgytą patirtį ir atradimus kalbamės su režisieriumi.
Jūsų kelionė prasidėjo 2010 m. sausio mėnesį. Tai buvo jau trečioji kelionė Šv. Jokūbo keliu, tačiau ji iš kitų išsiskyrė tuo, kad buvo įamžinta kino filme. Kaip gimė piligriminės kelionės idėja, kaip ji brendo? Kaip jūs sužinojote apie šį kelią?
Kadangi mano vardas Jokūbas, tai turėjau galimybę anksčiau sužinoti apie šį kelią, negu tie, kurie tokio vardo neturi. Juk kaip bebūtų, daugelis žmonių pradeda domėtis savo vardo reikšme, prasme, istorija. Apie Šv. Jokūbo kelią girdėjau dar iš savo prosenelės. Gimiau liepos 23 d., arti Jokūbinių, todėl man ir davė Jokūbo vardą. Šis vardas sunkiais gyvenimo momentais man suteikdavo stiprybės ir aš pagalvojau, kad po ilgo savidestrukcijos periodo, kuris truko iki 2004 metų, noriu pasitikrinti ką sugebu, kam aš tinku. Kilus šiam norui, man į rankas pakliuvo rusų kalba išleistas Paulo Coelho „Piligrimas“, kurį aš šiek tiek paskaičiau ir padėjau į šalį. Tai buvo pradžia, tai nebuvo staigus puolimas, man ilgai ir lėtai dėliojosi mintys apie šį kelią. Turi patikėti, kad tau tai yra reikalinga, nes beprasmybės jausmas žmogų lydi dažnai, o ypač gyvenantį mieste, kai atrodo tiek daug darbų turi nuveikti kiekvieną dieną, o išsiruošęs į kelią turi viską palikti. Jau eidamas keliu aš padariau tokį atradimą: atrodo nieko nedarai, tiesiog eini su savo manta ant nugaros, o gale dienos jauti, kad prasmingai nugyvenai dieną. Tas ėjimas, kitų žmonių požiūriu gal net beprasmis, tau pačiam suteikia nesumeluotą prasmę, tu jauti, kad nugyvenai dieną ne veltui.
Grįžtant prie jūsų apsisprendimo eiti šiuo piligriminiu keliu – kaip jis atsirado?
2007 metais supratau, kad aš turiu eiti šiuo keliu, nes metai tam buvo tinkantys tiek fizine, tiek psichologine prasme. Suvokiau, kad jei dabar neišeisiu, prarasiu tikėjimą ir daugiau niekada nebesusiruošiu eiti šiuo keliu… Ieškant informacijos man labai padėjo Mikalausko internetinis puslapis, kuris tada buvo vienintelis šaltinis lietuvių kalba apie Šv. Jokūbo kelią. Labai staigiai susidėjau daiktus, pasiskaičiau apie kelią ir išvykau.
Kokios pagrindinės baimės lydi į kelionę išsiruošusį piligrimą?
Kad pritrūks jėgų, kad fiziškai bus sunku, kad gali būti nesaugu. Pirmą ir trečią kartą keliavau vienas, nors į visas keliones kviečiausi žmones: savo bičiulius aktorius, operatorius ir kitus, kuriems tai galėjo būti įdomu. Man ši kelionė buvo penkių – šešių metų išdava, todėl suprantu kodėl kiti nesiryžo eiti. Turi ateiti suvokimas, tikėjimas. Turi pilnai patikėti šia kelione ir įvertinti visus sunkumus. Į trečią kelionę išėjau jau prieš tai savo mintimis nukeliavęs visą kelią, buvau įvertinęs visus baisiausius sunkumus: kad mane gali nutrenkti mašina, kad subyrės mano kojų sąnariai, kad krūvio neatlaikys širdis, kad galiu pakliūti į ligoninę… Kai viską apgalvojau, tada jau pradėjau ruoštis, nes supratau, kad fiziškai ir psichiškai atlaikysiu šias negandas.
„Era Film“ archyvas
Į antrą kelionę piligriminiu keliu išsiruošėte ne vienas. Ar ta kelionė jums padovanojo žmoną?
Kelias mus suvedė. Ji mane susirado sužinojusi, kad aš esu ėjęs kelią ir pasiūlė kartu keliauti, norėjo, kad aš pabūčiau jos vedliu. Startavome nuo Leono miesto, nuėjome iki Santiago de Compostelos ir dar šimtą kilometrų iki vandenyno, iki Finisteros. Jei nebūtų buvę antros kelionės, aš į trečią net nebūčiau išėjęs. Kadangi antroje kelionėje mane lydėjo mano tada dar būsima žmona, todėl ji mane ir išleido į trečią, nes ji buvo ėjusi šį kelią ir žinojo, ką tai man reiškia. Išleisdama mane ji suprato, kad aš nebėgu nuo atsakomybės gimus mūsų kūdikiui. Jei ji nebūtų anksčiau ėjusi su manimi to kelio, aš jai tiesiog nebūčiau pajėgęs išaiškinti, kodėl man vėl reikia eiti. Kelionė yra nuostabus būdas patikrinti kitą žmogų, nes tada tu jį pamatai „nuogą“ – finansinių, fizinių ir psichologinių problemų akivaizdoje. Pamatai kito žmogaus pilną portretą.
Kokie buvo pagrindiniai motyvai, pastūmėję jus iškeliauti į šias keliones? Ar tuos tris kartus jie buvo skirtingi, ar tie patys?
Ėjau dėl tikėjimo, iš religinių paskatų. Vieno labai ryškaus apčiuopiamo motyvo negalėčiau išskirti, nes buvo daug faktorių ir motyvų… Svarbus trečios kelionės motyvas buvo tas, kad 2010 metai buvo šventi, aš labai norėjau pamatyti tas didžiules iškilmes, skirtas Ispanijos globėjui Šv. Jokūbui. Kita tokia šventė bus tik 2021 metais. Aš kalbėjau apie tai su savo šeima, kad neaišku, kas bus su manimi po vienuolikos metų, kad tai yra išskirtiniai metai, kad vaikui, kuriam tada buvo du mėnesiai, kontakto praradimas nebus toks skausmingas kaip jam būnant didesniu. Viską pasvėriau, atsižvelgiau ir į tai, kad aš noriu padaryti ambicingą žygį be lėktuvo ar kitų transporto priemonių, eiti pėsčiomis nuo savo „kaimelio“ Žirmūnų iki pat Santiago de Compostelos. Man kirbėjo tas žygio tikrumas. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti kitų, kurie pvz. kasmet eina šiuo keliu po 100 kilometrų, kiekvienais metais pradėdami nuo tos vietos, kur pernai baigė. Eina po atkarpą, kurias sudeda ir įvykdo savo žygį. Tačiau asmeniškai aš norėjau sužinoti ką reiškia šį piligriminį kelią nueiti visą ir iš karto. Tokia kelionė man atrodė tikroviškesnė.
„Era Film“ archyvas
Tai svarbiausias motyvas, nulėmęs jūsų išsiruošimą į trečią kelionę, buvo šventieji metai, kurie būna tada, kai Šv. Jokūbo atlaidai sutampa su sekmadieniu?
Taip. Na ir dar kitas sunkiai suvokiamas motyvas… Man pasidarė labai neramu gyventi. Ne dėl šeimos ar todėl, kad gimė vaikas. Gyveni ir gaudai aplinkoje, internete ir spaudoje sklindančią informaciją, kuri, reikia pripažinti, nėra gera, todėl man pasidarė baisu. Kelionė buvo truputį egoistiškas būdas daryti tyrimą apie tai, ką žmonės jaučia ir kuo tiki. Šį tyrimą atlikau kelionės metu. Padariau virš 70 interviu, kurie deja nepateko į filmą dėl to, kad aš iš tų žmonių nepaėmiau raštiškų sutikimų tuos pokalbius viešinti. Filmo prodiuserė pasakė, kad būtų per daug rizikinga šią medžiagą rodyti. O man imant interviu atrodė, kad jai jau žmogus kalba prieš kamerą, tai reiškia, kad jis sutinka. Žodžiu, buvo išvis atsisakyta tos idėjos filme naudoti interviu, buvo susifokusuota į mano portretą. Tark kitko, man labiau patiko tas filmo variantas, kuomet dar nebuvo užkadrinio mano balso, buvo tik visa tikra aplinka ir kelias. Galutinėje versijoje mano balsas už kadro bando žiūrovui paaiškinti, kodėl aš einu.
Tai jūsų pirmas ilgo metro filmas. Ar esate prieš tai sukūręs trumpametražių filmų?
Yra vienas mano trumpo metro filmas „Noras“, darytas gana seniai, 1991 m. Jame vaidino Dainius Kazlauskas ir Šarūnas Vaitkus, jie buvo mano kursiokai. Mūsų kurse buvo keli padaliniai: teatro, televizijos ir kino režisierių bei aktorių. Dirbau Jaunimo teatre iki 2000 metų, po to mano gyvenime prasidėjo savidestrukcijos „žaidimai“. Kaip bebūtų ironiška, baisiai gerdamas dariau socialines reklamas prieš alkoholizmą. Tos prevencinės reklamos buvo apie girtus vairuotojus ir nėščiąsias, apie vaikus, paliktus be priežiūros. Filmavau, dirbau teatre ir labai gėriau, buvau ant išėjimo iš gyvenimo ribos. Po tėvo mirties man atrodė, kad šiame pasaulyje tiek daug nevilties ir neteisybės, kad gyvent be alkoholio – tiesiog neapsimoka. Po to, tikriausiai veikiant Dievo Apvaizdai, Šventajai Dvasiai, man atėjo gilus suvokimas, kad visi mes ateinam į šį pasaulį blaivūs, todėl turime tokie ir būti. Turim garbingai, sukandę dantis kentėti… Pateiksiu tokį pavyzdį: po ilgų mokslinių tyrimų buvo sukurtas BBC dokumentinis filmas apie labiausiai priklausomybę sukeliančias medžiagas. Pirmoje vietoje buvo heroinas, antroje – kokainas, po to eina du raminamieji vaistai, o penktoje – alkoholis. Alkoholis keičia sąmonę, kas yra sunkiai suvokiama. Girtas tu padarai tai, ko niekuomet nepadarytum blaivas.
Ir kelias…? Jis sugrąžino jums pasitikėjimą žmonėmis?
Taip. Aš supratau, kad negalima ant nieko pykti. Negalima pykti, jei tavęs kažkas nepriima, jei tau neduoda valgyti. Niekas tau nėra skolingas šiame gyvenime. Tu turi daryti gerą kitiems. Tai yra gyvenimo prasmė. Turi daryti gerą, nelaukdamas atsako. Tada įvyksta kontaktas. Jeigu žmogus nuoširdžiai padėkoja, tai tas energetinis padėkos užtaisas ir yra dovana tau tą dieną, tą akimirką. Tai aš suvokiau ir pyktis praėjo. Tas pyktis ir agresija, kuri būdinga ne tik išgeriantiems, bet ir gyvenantiems šiame labai judriame, greitėjančiame pasaulyje, kur niekas nieko nespėja. Mane žavėjo ta didinga dovana ir prabanga būti savimi. Aš norėjau susigrąžinti save. Yra žmonių, kurie sako: „jei labai nori, tai ir reikia.“ Aš manau, kad tokia nuostata yra labai klaidinga ir pavojinga, nes tai chaosą sėjanti idėja. Yra gana griežtos taisyklės, kurių visgi reikia laikytis. Juk egzistuoja taisyklės gatvėje: jei išvažiuosi į priešingą eismo juostą, tu žūsi arba ką nors pražudysi. Taip ir kasdieniniuose žmonių santykiuose.
„Era Film“ archyvas
Kokia buvo jūsų – piligrimo – dienotvarkė?
Tai labai priklauso nuo to, kiek tu turi laiko ir koks tavo kelionės atstumas. Einant spėriai, per valandą galima nueiti penkis kilometrus. Galima pradėti eiti labai anksti ryte, kad nueitum numatytą atstumą iki karščio, kitiems patinka eiti ir vidudienį. Šauniausia išeiti anksti ryte, kelyje pasitikti dieną. Einant žiemą, kaip kad man teko, labai priklauso nuo to, kur gausi nakvynę. Negalima pereikvoti savo resursų, nes gali atsidurti ligoninėje.
Pagrindiniame Šv. Jokūbo kelyje, einančiame per Ispaniją, yra išvystyta piligrimams patogi infrastruktūra. Kaip jums sekėsi tuose kraštuose, kur apie šį piligriminį kelią yra žinoma mažiau?
Lenkijoje mano globėjais buvo kunigai, parapijos, klebonijos. Jeigu kunigai neturėdavo galimybės manęs priimti, jie mane nuvesdavo pas parapijiečius, kurių šeimos suteikdavo man nakvynę. Vokietijoje mane svetingai priėmė evangelikų šeimos. Jie, kaip ir katalikai, suvokdavo mano kelionės tikslą. Būdavo momentų, kai aš nerasdavau pas ką pernakvoti, tekdavo eiti į pakelės viešbutukus. Pasitaikė ir taip, kad kunigas, neradęs kur manęs apnakvyndinti, palydėjo iki nakvynės namų ir už mane sumokėjo. Čekijoje mane nustebino tai, kad jų katalikų bažnyčiose daugelis kunigų yra lenkai. Ten aš irgi buvau šiltai priimtas.
Kodėl jūs pasirinkote eiti šiuo maršrutu? Juk galėjote išvengti Alpių kalnų ir taip palengvinti sau kelią?
Tai buvo išties ilgesnis maršrutas, negu eiti tiesiai per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją ir Ispaniją. Būtų buvę apie 3800 km., bet aš labai norėjau pamatyti Šveicariją ir pereiti Alpes. Todėl apsisunkinau sau kelionę ir ėjau tokiu maršrutu: per Lenkiją, Rytų Vokietiją, dalį Čekijos, dalį Vakarų Vokietijos, Šveicariją, Prancūziją ir Ispaniją. Šveicarijoje žmonės žino apie Šv. Jokūbo kelią, nes čia dažnai praeina vokiečiai. 2006 metais viena vokiečių televizijos žvaigždė ėjo Šv. Jokūbo keliu nuo Prancūzijos sienos ir parašė apie savo kelionę knygą. Vokietijoje knyga labai išpopuliarino šį piligrimystės kelią. Šveicarijoje šis kelias jau yra sužymėtas ir kelio ženklais.
Tai jau nuo Šveicarijos jūs radote Šv. Jokūbo kelio nuorodas, padedančias piligrimams neišklysti iš kelio?
Jų buvo jau ir Lenkijoje bei Vokietijoje. Lenkijoje yra net trys oficialūs keliai ir jau šioje šalyje gali gauti oficialų spausdintą piligrimo pasą. Lietuvoje man piligrimo pasą išrašė Lietuvos piligrimų bendrijos vadovas Darius Liutikas. Kadangi pas mus dar nėra oficialaus šio kelio paso, tai juo tapo maža užrašų knygutė su oficialiais antspaudais. Ir šį savo pasą aš rodydavau visiems, tai buvo greičiausias būdas paaiškinti kas aš esu.
asmeninis J. V. Tūro archyvas
Kokius dar piligrimystę įrodančius dokumentus jūs nešėtės?
Nešiausi dar lydraščius su kunigo Juliaus Sasnausko, amžiną atilsį vyskupo Juozo Tunaičio ir profesoriaus Alfonso Motuzo parašais ir antspaudais. Lydraščiuose buvo parašyta kas aš esu, kad mano siekiai ir tikslai kilnūs. Šalia dar turėjau skrajutes, kuriose buvo informacija apie mano filmo projektą. Prancūzijoje šio kelio sistema yra kitokia nei Ispanijoje. Jie turi „Accueil Jacquaire“ – Šv. Jokūbo kelio draugiją. Tai yra šeimos ar pavieniai asmenys, kurie įeina į tinklą, kuris padeda piligrimams. Tačiau šie žmonės nėra oficialiai paskelbti, jie tarpusavyje turi narių sąrašus. Jeigu tu patinki vienam iš tų narių, jis tave rekomenduos kitam. Prancūzijoje tokio piligrimų nakvynės namų tinklo kaip Ispanijoje nėra. Prisipažinsiu, kad kuo daugiau nueidavau, tuo man kelionė darydavosi vertingesnė. Man kelionės vertė augo su nueitu atstumu.
Jūs minėjote, kad ėmėte interviu iš keliaujančių žmonių. Ko jūs jų klausdavote?
Ėmiau interviu ne tik iš piligrimų, bet iš visų, kurie norėjo kalbėtis. Mano pašnekovai buvo jaunimas, vietiniai gyventojai, šeimos, kurios mane priėmė, kunigai, vienuolės, vienuoliai ir šiaip miestiečiai. Po ilgų svarstymų aš suradau man svarbiausią bendrą temą – aš jų klausdavau „kas jums yra amžinosios žmonijos vertybės?“ Paprašydavau atsakyti spontaniškai. Dažniausiai jie minėdavo meilę. Amžinosios dorybės ir mirtinos nuodėmės yra įvardintos, jas galima rasti net internete. Aš jas buvau atsispausdinęs įvairiomis kalbomis ir po to, kai jie atsakydavo, mes kartu peržiūrėdavome sąrašus ir diskutuodavome. Tie pokalbiai buvo abipusė nauda, nes jie kažką naujo atrasdavo, o aš suvokdavau.
Kokie žmonės eina šiuo piligrimų keliu? Iš kokių šalių daugiausiai keliautojų sutikote?
Nenoriu būti banalus, bet keliauja iš viso pasaulio. Sutikau lenkus, rusus, suomius, norvegus, japonus, korėjiečius, vokiečius, prancūzus, amerikiečius, kanadiečius, australus, airius, anglus ir daugelį kitų. Ispanai taip pat yra labai aktyvūs, dažnai į kelionę išsiruošia su visa šeima. Labai daug eina iš ispanakalbių šalių, esančių Lotynų ir Pietų Amerikoje. Nėra šalies, iš kurios nebūtų ėję šiuo keliu.
„Era Film“ archyvas
Koks užplūdo jausmas, įžengus į Santiago de Compostela miestą? Ką jaučia žmogus, išvydęs Šv. Jokūbo katedrą, iki kurios keliavo pusmetį?
Apima nenusakomas jausmas. Pradėjau verkti likus 400 km. iki tikslo, nes supratau, kad man pavyko. Džiaugiausi, kad po pusės metų galėsiu pasimatyti su dukra, su savo šeima… Kartu buvo ir liūdna, kad kelias baigiasi, ima kilti klausimų kas bus po to. Dar emocijos prasiveržė kai nukeliavau iki Atlanto vandenyno. Apsiverkiau ir nusileidęs prie Šv. Jokūbo kapo, pamatęs jo sarkofagą. Tai euforija, džiaugsmas, kartu sumišęs su liūdesiu.
Ar suspėjote į Šv. Jokūbo atlaidus?
Taip, tai buvo vienas iš tikslų – suspėti pasiekti Santiago de Compostela iki liepos 25 d., kuomet specialiai šiai šventei katedra dėl saugumo yra uždengiama butaforiniais skydais, ant kurių pritaisomi fejerverkai. Taip daroma tam, kad nuo fejerverkų nenukentėtų bažnyčios fasadas. Tas butaforinis priestatas yra pradedamas statyti likus trims dienoms iki šventės.
Kelionės metu patyrėte didžiulį fizinį krūvį. Kaip tam ruošėtės?
Žiemą, du mėnesiai prieš išeinant, aš su kuprine, prikrauta tiek plastikinių penkių litrų talpos butelių su vandeniu, kad išeitų penkiolika kilogramų, eidavau trisdešimties kilometrų maršrutą po Vilnių. Išeidavau antrą valandą nakties, kad būtų mažiau mašinų, ir eidavau iki paryčių. Maršrutas būdavo toks: iš Žirmūnų eidavau per Konstitucijos prospektą, kildavau į Mėnulio kalną, eidavau per Karoliniškes, Lazdynus, Savanorių prospektu iki Basanavičiaus gatvės, tada link Baltojo tilto, paupiu link Kalnų parko, pro Antakalnį iki Saulėtekio žiedo, tada iki Kuro aparatūros pastato ir atgal į Žirmūnus. Susidarydavo tik trisdešimt kilometrų, nors eiti reikdavo daug. Tokios buvo mano treniruotės kelis kartus per savaitę. Dar prieš kelionę mane patikrino Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytojas Dalius Barkauskas, kuriam aš esu labai dėkingas. Pas jį nuėjau su klausimu „ar atlaikys mano sąnariai tokį kelią?“ Patikrinęs sąnarius, jis palaimino mano sprendimą.
Jūs esate šio filmo režisierius, scenaristas, operatorius ir pagrindinis herojus. Kas dar prisidėjo prie filmo gimimo?
„Era Film“ archyvas
Esu labai dėkingas gerb. Alfonsui Motuzui, kuris įtikino mane filmuoti. Tada aš pradėjau ieškoti tokiai kelionei tinkančios kameros. Šiose paieškose man padėjo operatorius Rytis Kurkulis. Aš ypatingai dėkingas savo mamai, nes be jos šio filmo tiesiog nebūtų. Aš ilgai, bet nesėkmingai ieškojau rėmėjų. Ji, matydama mano pastangas ir suprasdama kelionės prasmę, nupirko kamerą, o vėliau apmokėjo ir dalį šio filmo garso sąskaitos bei finansavo kompiuterio, reikalingo filmo montažui, įsigijimą. Esu dėkingas ir Kiprui Mašanauskui iš „UP Records“, kurio garso studija yra kokybiškiausia pabaltyje. Labai dėkingas žmonai, kuri išleido į šią kelionę. Dėkingas prodiuserinei kompanijai „Era Film“ ir jos direktorei bei prodiuserei Rasai Miškinytei, kurios pagalba ir jėgomis šis filmas gavo finansavimą iš Lietuvos kultūros rėmimo fondo. Dėkingas ir šiam fondui už piniginę injekciją, kurią gavau į kelionės pabaigą. Dar dėkingas patyrusiam kino montuotojui Pauliui Zavadskiui, kuris suprato idėją ir sutiko dirbti su dideliu kiekiu padrikos vaizdinės medžiagos. Labai sunku daryti filmą apie save ir išlikti objektyviu, todėl jo pagalba buvo neįkainojama, nes jis padėjo nesusireikšminti ir nesusimenkinti. Dėkingas Rolandui Karaliui, kuris darė pradinius filmo anonsus ir Kostui Radlinskui iš „Era Film“, kuris tvarkė garsą ir garso bei vaizdo montažą. Nuoširdžiai dėkingas Giedrei Aleksandravičiūtei, kuri buvo prie pačių šios idėjos ištakų, ir gydytojui Daliui Barkauskui, kuris man suteikė pasitikėjimo savo jėgomis pradedant žygį. Dėkingas ir Marijos radijui, kuris prieš man išeinat parengė kelias laidas apie šį žygį ir kunigui Juliui Sasnauskui bei vyskupui Juozui Tunaičiui, kurie mane išlydėjo. Dėkingas ir savo buvusioms dėstytojoms a.a. Valerijai Vaitkevičiūtei ir Gražinai Arlickaitei bei daugeliui kitų, kurie man padėjo kelyje ir kuriant filmą.
Ar jūs dar žadate grįžti į Santiago de Compostela?
Aš tikrai nesakau ne, nes tai nepakartojama patirtis. Bet jeigu susiklostys palankios aplinkybės, norėčiau pėsčiomis nukeliauti iki Jeruzalės. Na, o trečioji piligriminė kelionė pėsčiomis galėtų būti iki Vatikano.
„Era Film“ archyvas
Tai jūsų kelionių ateities planai. O kokia filmo ateitis? Kokiose šalyse ir festivaliuose jis bus parodytas?
Kadangi filmas yra specifinis, jo žiūrimumas ir festivalių gausa yra neprognozuojami. Filmas yra su religiniu „fonu“, o tai gali būti keblu. Nežiūrint to, jau dalyvavome keliuose festivaliuose Vokietijoje ir Lenkijoje.
Paskutinis klausimas – ko palinkėtumėte žmonėms, kurie domisi šiuo keliu, nori juo keliauti, bet vis dar nedrįsta?
Svarbiausia, jeigu yra nors menkiausias impulsas ir noras, nedelsti ir galvoti tik viena kryptimi – kaip kuo greičiau, su mažiausiais praradimais, išeiti į šį kelią. Galvoti kuo mažiau apie pasekmes, nes tai, ką suteiks kelias, viską atpirks su kaupu. Reikia susikoncentruoti, visą dėmesį sutelkti į tai ir judėti, nepasiklysti klampiuose svarstymuose, kurie dažniausiai ir sugriauna mūsų sprendimus.
Nuoširdžiai jums dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės būsimuose žygiuose.