Prancūzių jaunatviškumo kodas filme „Šėlionės Paryžiuje“

Kadras iš filmo „Šėlionės Paryžiuje“ Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

Kadras iš filmo „Šėlionės Paryžiuje“
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

Žavingai susitaršę plaukai, valiūkiškas šypsnys ir nuotykiams, gyvenimo pažinimui atviros akys. Dar lieknas siluetas, elegantiška ir kiek nerūpestinga apranga ir tai – žavingos prancūzaitės, pažįstamos iš kino ir televizijos ekranų, portretas. Regis, nebūtų nieko nuostabaus, jei minėtas savybes priskirtume jaunutėms merginoms. Tačiau visai kas kita, kai kalbame apie brandžias moteris, kurių veiduose kažkodėl nematyti su amžiumi atsirandančio nuovargio ir liūdnos apatijos. Prancūzų ekrano deivės Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Juliette Binoche ir Sophie Marceau puikiai parodo, tad metų skaičiai 70, 60, 50 ar 40 joms nėra itin reikšmingi. Šios talentingos moterys ir toliau išlieka gražios, lieknos, judrios, žavingos ir mylimos.

Viena iš paminėtų moterų yra kontroversiškais vaidmenimis pagarsėjusi, brandaus amžiaus, bet neabejotinu jaunatviškumu spinduliuojanti aktorė Isabelle Huppert, kurią šiuo metu galima pamatyti subtilioje komiškoje dramoje „Šėlionės Paryžiuje“. Tai vienas iš filmų, kurį pristato jubiliejinis dešimtasis Prancūzų instituto Lietuvoje organizuojamas kino festivalis „Žiemos ekranai“. Sausio 22 – vasario 8 dienomis šiemet net dvylikoje Lietuvos miestų festivalis rodys autorinius prancūzų filmus apie subtilų moters pasaulį.

Filmas „Šėlionės Paryžiuje“ (Paris Follies / La ritournelle, 2013) yra jau antrasis režisieriaus Marco Fitoussi bendras darbas su aktore Isabelle Huppert. Šaltakraujiškų, psichologiškai nuožmių ir seksualiai perversiškų herojų vaidmenimis pagarsėjusi aktorė šio režisieriaus filmuose pateikiama visiškai nauju amplua – kaip miela, žavi, juokinga ir užsispyrusi svajoklė. Filme „Copacabana“ (2010) ji yra lengvabūdė Babou, kuri nepaiso jokių socialinių normų, rengiasi akį rėžiančiais kostiumais ir gyvena tik linksmindamasi bei patirdama malonumus. Vertybių krizė įvyksta tuomet, kai moteris sužino, kad dukra jos taip gėdijasi, kad net nenori kviesti į savo vestuves. Filme „Šėlionės Paryžiuje“ Isabelle Huppert suvaidina kitą neramios dvasios heroję – Normandijos galvijų augintoją, trokštančią išsiveržti iš įgrisusios kasdienybės provincijoje ir iš naujo, lyg jaunystėje pajusti kraują kaitinantį nuotykių jaudulį.

Kadras iš filmo „Šėlionės Paryžiuje“ Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

Kadras iš filmo „Šėlionės Paryžiuje“
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

Kadaise ši raudonplaukė artistė didelėmis akimis šaltame tyrame veide jau suvaidino iš periferijos į sostinę sprunkančią ir aistrų ieškančią heroję. Tai – žymioji Gustavo Flauberto sugalvota veikėja Claude Chabrolio režisuotame filme „Madame Bovary“ (1991). Tačiau „Paryžiaus šėlionėse“ Isabelle Huppert nė iš tolo neprimena beširdės egocentrikės, išnaudojančios savo naivų vyrelį. Čia ji yra savo sutuoktiniu ir gyvenimu fermoje patenkinta Bridžita, kuri po sūnaus išvykimo studijuoti susiduria su „tuščio lizdo“ sindromu ir pajunta vidinę tuštumą bei slegiančią rutinos naštą. Moteris trokšta nors kokių naujovių ir žingsnis po žingsnio nesąmoningai pasiduoda impulsams – staiga prekybos centre nutaria nusipirkti niekada neragautų pusfabrikačių, išgirdusi patinkančią dainą eina į informacijos centrą sužinoti, kas ją atlieka. Bridžita daro viską, kad pasaulis ir vėl pradėtų džiuginti dar nepatirtais arba jau pamirštais dalykais. Vienu iš tokių dalykų tampa netikėta pažintis su žavingu jaunuoliu iš kaimynystėje vykstančio vakarėlio. Paskatinta šios simpatijos ir pripažinimo galvijų augintoja pasiryžta dviejų dienų kelionei į sostinę.

Reklama

Nors pagrindinė filmo žvaigždė yra Isabelle Huppert, privalau paminėti ir itin ryškius, charizmatiškus šio filmo vyrus, jos partnerius. Galvijų augintoją ir Bridžitos vyrą suvaidinęs Jean-Pierre Darroussinas sužavėjo subtilia vaidyba, jo šiltas rudų akių žvilgsnis ir išmintingas veidas komiškoms situacijoms suteikė reikiamo dramatizmo ir gelmės. Tuo tarpu švedų aktorius Michaelis Nyqvistas kino juostą pripildė romantikos, vyriško rūpestingumo ir geidulingo švelnumo.

Filmo siužetas yra kiek pasakiškas, su įvairiomis kuriozinėmis situacijomis, įdomiais personažais ir itin skoningu erotizmu bei komizmu. Kaip prancūziško subtilumo pavyzdį norėčiau pateikti epizodą, kuriame Bridžita išsiaiškina santykius su savo vyru. Sutuoktinių susitaikymui pavaizduoti yra pasitelkiama alegoriška Ezopo kalba. Dėl paslaptingos žmonos išvykos į sostinę sunerimęs ūkininkas savo nuogąstavimus išsako netiesiogiai, o kalbėdamas apie šauniausio jų fermos galvijo Didžiojo Džimo depresiją atskyrus jį nuo mylimiausios telyčios. Ūkininkas pasakoja žmonai, neva dėl išsiskyrimo bulius labai nusiminė ir prarado pasitikėjimą savimi. Bridžita vyrui atsako vėlgi netiesiogiai – kad ji (atseit telyčia) juk sugrįžo ir vėl viskas bus kaip ankščiau. Štai taip komiškai, švelniai ir jautriai jiedu iš naujo atranda vienas kitą vidurį nakties tvarte glostydami milžinišką Didžiojo Džimo šoną.

Kadras iš filmo „Šėlionės Paryžiuje“ Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

Kadras iš filmo „Šėlionės Paryžiuje“
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

Nors pagrindinė filmo herojė Bridžita savo odisėjos į Paryžių pradžioje ir patiria tam tikrą nusivylimą, tačiau filme tai nėra transformuojama į pajuoką iš tuščių moters iliuzijų arba tragediją suvokus negailestingą realybę. Nieko panašaus. Filmas pasakoja mielą, subtilią istoriją, kurioje visi scenarijaus akcentai yra sudėlioti taip, kad finale įsivyrautų taika, meilė ir teisingumas.

Na, o ką būtų galima pasakyti apie filme „Šėlionės Paryžiuje“ užfiksuotą prancūzių jaunatviškumo kodą? Greičiausiai atsakymas būtų ne jaunatviška pagrindinės herojės išvaizda, bet jos elgsena. Normandijos galvijų augintoja, romantiška „piemenaitė“ Bridžita yra drąsi, impulsyvi, atvira naujovėms ir daugybei „pirmų kartų“, kurių dar laukia gyvenime. Ji stilinga, žavinga, flirtuojanti ir lengvai užmezganti naujas pažintis. Tuo pačiu metu ši jausminga moteris išlaiko sveiką realybės pojūtį ir racionalumą, o dėl pasitikėjimo savimi lieka atspari gniuždančiam nusivylimui ir savigraužai. O svarbiausia yra tai, kad taip sėkmingai pagijusi nuo dvasinio sąstingio ji su naujomis jėgomis ir kūrybingumu grįžta į gyvenimą, kurį kitados pasirinko.

Filmo anonsas:

Prancūziškų filmų festivalyje „Žiemos ekranai 2015“ filmą galima pamatyti:
Kaune:
Kino teatre „Romuva“ vasario 4 d., 18.00 val.

Klaipėdoje:
„Kultūros fabrikas“ kino salėje vasario 8 d. 18.30 val.

Žavingai susitaršę plaukai, valiūkiškas šypsnys ir nuotykiams, gyvenimo pažinimui atviros akys. Dar lieknas siluetas, elegantiška ir kiek nerūpestinga apranga ir tai – žavingos prancūzaitės, pažįstamos iš kino ir televizijos ekranų, portretas. Regis, nebūtų nieko nuostabaus, jei minėtas savybes priskirtume jaunutėms merginoms. Tačiau visai kas kita, kai kalbame apie brandžias moteris, kurių veiduose kažkodėl nematyti su amžiumi atsirandančio nuovargio ir liūdnos apatijos. Prancūzų ekrano deivės Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Juliette Binoche ir Sophie Marceau puikiai parodo, tad metų skaičiai 70, 60, 50 ar 40 joms nėra itin reikšmingi. Šios…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 9
Scenarijus - 8.5
Kinematografija - 8
Aktorių darbas - 9
Muzika - 8

8.5

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*