Prisiminimai apie 12 „Kino pavasario 2016‘“ seansų (II dalis)

Parengė Irena Alperytė

Kadras iš filmo „Mariupolis“ GPĮ archyvas

Kadras iš filmo „Mariupolis“
GPĮ archyvas

Numeris 6. „Mariupolis“

Tiesiog jokio įrašo mano atmintyje. Tuštuma. Gal toks ir buvo sumanymas?

Numeris 7. „Kalnai gali pasislinkti“

Tai yra 2015 režisieriaus Jia Zhangke drama. Filmas „Kalnai gali pasislinkti“ yra jo aštuntasis filmas. Jis varžėsi dėl „Auksinės Palmės šakelės“ 2015 metų Kanų kino festivalyje. Drama taipogi buvo atrinkta sekcijoje „Specialūs pristatymai“ 2015 m. Toronto tarptautiniame kino festivalyje. Filmas išvydo dienos šviesą Kinijoje 2015 m. spalio 30-ąją.

Reklama

Kino metraštininkai pastebi, kad Kinija kaip šalis taip sparčiai kinta, kad patys jos piliečiai vargiai spėja pataikyti į užduotą tempą sparčiai besivystančioje ekonomikoje. Jia Zhangke užgauna itin melancholišką stygą filme „Kalnai gali pasislinkti“, tą daugiasluoksnę 21-ojo amžiaus Kinijos fotografiją, tokį kapitalizmo ir jo grimasų dagerotipą, kurį savo meninėje „laboratorijoje“ išryškina režisierius, nubloškiantis savo personažus už savo gimtosios dirvos ir gimtosios kalbos ribų.

Kadras iš filmo „Kalnai gali pasislinkti“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Kalnai gali pasislinkti“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmo siužetas sukasi apie vieną šeimą, blaškomą laiko, apimančio apie ketvirtį amžiaus. „Kalnai“ yra labai jautrus jo ir jo nuolatinės mūzos ir žmonos Zhao Tao papasakotas kinų visuomenės 25-metų asmeninis dienoraštis, atkuriantis šių pokyčių tėkmę, kurios pagrindinė protagonistė yra Shen Tao (Zhao), dainininkė ir šokių instruktorė, pirmą kartą ekrane rodoma šokanti ritmikos grupėje, pagal „Pet Shop Boys“ muziką – „Go West“ – dainą, kuri žadėjo saldžius bendrumo ir naujų horizontų pažadus ir uždavė ironišką viso filmo intonaciją. Mane sukrėtė šios dainos pasirinkimas, nes atsiminiau, kaip pati „Žalgirio“ stadione perestrojkos laikais skandavau „Go West“ grojant tiems patiems „Pet Shop Boys“, kai draugė laimėjo „žaliąją kortą“, ir tas strapaliojimas buvo it mūsų atsisveikinimas. Ji tikėjo ateitimi, o aš gailėjau mūsų besibaigiančios draugystės. Ji amžiams nuėjo „West“ kryptimi.

Iš pradžių filmo daina atitinka naujojo tūkstantmečio nuotaiką, kai matome klasikinį meilės trikampį tarp dvidešimtmetės (aktorė) Zhang Yi ir dviejų jos jaunikių varžovų. Jos pasirinkimas  – prašmatnus jaunikaitis iš kapitalistinės gerovės, kurio blizgus Volkswagen Sedanas tuo metu gniaužė kvapą, ir melancholikas darbininkas, kuris dirba anglių kasykloje. Kai Tao sutinka tuoktis su Zhangu, jie savo vestuvių portretą įkurdina Sidnėjaus operos fone – tuo metu tarsi kitoje galaktikoje, lygiai tiek nepasiekiamoje kaip tarybiniam žmogui Marsas. Kai jie susilaukia savo pirmojo vaiko, Zhangas pavadina jį Doleriu.

Grįžęs į Fenyangą įsivaręs tuberkuliozę, pralaimėjusysis pretendentas į jaunikius sužino, kad Tao dabar išsiskyrusi ir dirba degalinėje, o Zhangas yra didelis magnatas Šanchajuje. Ten pat gyvena ir Doleris. Svarbu pastebėti – Kinijoje jau zuja greitaeigiai traukiniai, bet Tao vis dar pasirenka lėtąjį traukinį, kelionei su sūnumi, kaip išsaugoto naivumo ir tikrumo ikona. Režisierius nevengia parodyti įspūdingų didžiojo savo šalies šuolio į šiuolaikinių pasaulio supervalstybių karalystę tempų, tačiau trumpam sustoja kontempliuodamas savo tėvynainių ir tėvynės likimą. Režisieriaus žvilgsnis kartais pašaipus, bet dažniau liūdnas, ypač kai Tao jaučiasi praradusi savo išlepintą ir nekalbantį kinų kalba sūnų… Liūdesys tik sustiprėja filmo pabaigoje, kai veiksmas vyksta 2025 m. vakarinėje Australijos pakrantėje, kur Doleris (aktorius Dong Zijian) jau koledžo studentas, o Zhangas mėgaujasi susikurtos gerovės vaisiais, paprasčiau tariant – lėbauja.

Ankstesniuose režisieriaus Jia filmuose personažai vis norėjo pabėgti iš provincijos į didmiestį. „Kalnuose“ Jia ėmėsi kinų migraciją nagrinėti naujai – pažadėtojo rojaus žlugimo rakursu. Tao sūnus nebemoka gimtosios kalbos. Lyg to būtų maža, filmo pabaigoje Doleris susižavi brandaus amžiaus koledžo profesore (legendininė Sylvia Chang), emigrante iš Honkongo. Modernybė. Man filmas yra gražus ir liūdnas prarastojo rojaus kampelis, kuriame liūdnai aidi kompozitoriaus Yoshihiro Hanno muzika.

Numeris 8. „Donžuanas“

„Don Žuanas“ yra neįprastas, įžvalgus, šiek tiek šokiruojantis filmas, kuris parodo, kaip mes matome ir kaip reaguojame į psichikos ligomis sergančius žmones. Pagrindinis filmo herojus yra Olegas, filme aktyviai veikia ir stambiakrūtė Marina, vieniša 22 metų Olego motina, bandydama sutvarkyti savo autistui sūnui „normalų“ gyvenimą Nižnij Novgorode. Tai dokumentinis filmas, kuris dalyvauja konkursinėje programoje IDFA (International Documentary Film Festival Amsterdam), ir skirtas rodymui arthouse kategorijoje (rež. Jerzy Sladowski).

„Don Žuanas“ yra gana unikali; teatrališkų personažų kupina juosta. Pavyzdžiui, Marina, kuri nežino jokių stabdžių, siekdama sūnų „išgydyti“ ir suteikti jam „profesionalią“ psichiatrinę pagalbą savo „tinginiui“ sūnui, Nižnij Novgorodo universiteto ekonomikos studentui – tačiau, jos akimis – jis viso labo kad ir labai mylimas, bet jos energijos ir pinigų eikvotojas.

Siekdama savo tikslo, Marina „įdarbina“ ne vieną šarlataną mieste, įskaitant agresyvoką ir ekscentrišką psichoterapeutę Svetą, kuri vaiko Olegą po kambarį ir primygtinai reikalauja išsigandusį vaikiną joti raitomis kaip asiliukui. Filme dar veikia toks stuomeningas, treninguotas vyresnio amžiaus Pulkininkas, kuris pasakoja Olegui, kad su merginomis „pramuša atkaklumas ir akiplėšiškumas“. Kartais Marina netenka jėgų ir gąsdina išvešianti Olegą į durnyną. Problema ta, kad Marina negali sustoti ir jo paleisti.

Olego aštrialiežuvė auklėja ne tik Olegą, bet ir savo dukrą: „Visi jūs gyvenate viltimi“, ji sako niūriai, nors, Olegas yra išmintingiausia šio keisto suaugusiųjų pasaulio būtybė, kur visi manosi žiną, kas geriausia jam. „Aš nežinau, kaip išspręsti savo gyvenimo problemas“, prisipažįsta jis. Marina išstumia jį į keistą teatro trupę, pilną gražių, kikenančių triko aptemptų merginų, kurios „suteiks jam pasitikėjimą“. Eksperimentas menu auklėti autistą tarsi pavyksta. Scena, kur jis neryžtingai pradeda šokti, yra labai jaudinanti ir spaudžianti ašarą. Ir, kai atrodo jau beviltiška Olegui gyvenime susirasti draugų ir būti laimingam, saugantis užmegzti fizinius ryšius su kitais žmonėmis – režisierius Sladowskis mums rodo alėja pasivaikščiojimui išėjusią porelę – Olegą ir vieną iš merginų „su triko“. Bet ar tai reali viltis, ar teatras ir mistifikacija? Sladowskis palieka mums nuspręsti, bet mes, kaip ir Olegas, bijome patikėti, kad kažkas pasikeis į gera. Sladowskis, kartu su operatoriumi Wojciechu Staroniu sukuria labai elegantiškų scenų, kai Olegas tarsi tampa kitu žmogumi – štai jis vaidina, šoka, asistuoja merginoms. Muzika yra jautrus filmo komponentas. Olegas mažai kalba, bet tai gilaus ir išmintingo žmogaus mintys, ir Sladowskis kartu su Olegu žiūrovams dovanoja galbūt net stipresnę viltį, nei kadaise A.Tarkovskio sumanytas hipnozės seansas, kuriuo pradedamas legendinis „Veidrodis“ (1975).

Kartą, kai stažavausi Warwicko universitete, nuomojausi angliško kotedžo kambarėlį pas tokią dailią aristokratišką ponią, ir ji pravėrusi vieno kambario duris, man parodė kad štai čia prie kompiuterio sėdi jos abiturientas sūnus, kuris serga Aspergerio sindromu – autistiniu raidos sutrikimu, „kuriam nebūdingas kalbinis ar kognityvinis atsilikimas, tačiau pasireiškia sunkumai bendravime. Aspergerio sindromą turintis asmuo gali pasirodyti keistas, nepritampa prie kitų žmonių, turi bendravimo, tarpusavio supratingumo, emocinio kontakto problemų“ (http://www.manosveikata.lt/lt/ligos/psichikos-ligos/aspergerio-sindromas). Taip atsitiko, kad aš paatviravau su Julie (toks buvo ponios vardas), ir ji man pasipasakojo savo istoriją. Vaikas gimė labai gražus, ir tai buvo Julie ir kitataučio meilės, užsimezgusios Paryžiuje, vaisius. O vėliau išryškėjo liga, kurią plika akimis kartais net sunku įžiūrėti. Kartą abi su Julie paėmėme automobiliu sūnų iš mokyklos, bet jis buvo tylus ir nebendravo. Po keleto dienų, jis iškėlė mamai sceną – kam ji vakare pasikvietė į svečius draugą. Julie virpančia pasmakre vėliau man pasakojo, kad negali turėti jokio asmeninio gyvenimo, ir kad jai labai sunku žiūrėti, kaip jis auga, ir kas toliau bus. Žiūrėjau „Donžuaną“ ir galvojau apie Julie.

Numeris 9. „Sudie“ (Sayônara)

Viena kompiuterinė moteris jau buvo filme „Anomaliza“. Filme „Sudie“ matome dar vieną provokuojamą eksperimentą su dirbtinėmis aktorėmis, kurį sumanė japonų dramaturgas Oriza Hirata, bendradarbiaudamas su firma „Osaka U.“ ir jos robotų guru Hiroshi Ishiguro. Androido vaidyba pirmieji žiūrovai jau galėjo mėgautis stebėdami merginą tarnaitę, atliekamą Geminoido F, jau šiltai sutiktą Tokijo kino festivalyje (režisierius: Kôji Fukada, pjesė: Oriza Hirata, scenarijus: Kôji Fukada, vaidina: Irène Jacob, Jérôme Kircher, Nijirô Murakami). Dabar filmas išsiruošė į kelionę pasaulin.

Hiratos Androido teatro projektą į ekraną perkelti nėra lengva: scenos dramaturgija „nepagyvina“ kinematografinio siužeto. Nors filmas nėra akivaizdus post-apokaliptinis peizažas, junti, kad jautri kamera fiksuoja pasaulį po branduolinės katastrofos, koncentruojantis ties ryšiu tarp mirtinai sergančios moters (aktorė Irène Jacob), kuri gavo mirtiną radiacijos dozę, ir virtualios jos patarnautojos Leonos, pagamintos „Osaka U.“ Veiksmą, tokį koks jis stebimas, sudaro šio metų patikrinto dueto poezijos deklamavimas ir tarpusavio dialogai, viena kitos stebėjimas blausiai apšviestame kambaryje ir ėjimas „pasivaikščioti“ per netoliese plytinčias kviečių ir bambuko tankmes. Su savo subtilia kamera ir minimalistiniu garso takeliu (styginių ir fortepijono kvintetas), filmas skatina medituoti, bet tai nėra labai lengva, nes pagrindinis personažas, Tania, ilgas valandas guli ant sofos. Suprantama, ji miršta. Jau sirgdama, ji turbūt paskutinį kartą mylisi su savo vaikinu (aktorius Hirofumi Arai), susitinka su kūdikio gedinčia kaimyne, kartais ateinančia jos aplankyti. Kiekvienas šalies gyventojas turi priskirtą loterijos numerį ir laukia galimybės išvykti iš šalies, nors Tania nejunta jokios realios skubos, daug noriau leisdama paskutines dienas ir mėnesius šioje vienišoje trobelėje, kol jos kūnas suyra – su savo robotu Leona. Šis meditacijos seansas reikalauja kantrybės iš auditorijos, kuri priversta jaustis taip, lyg filmą žiūrėtų pati lėtai laukdama savo gyvenimo pabaigos, guodžiantis (arba ne) gražiausiais eilėraščiais.  Skamba Shuntaro Tanikawa, Arthur Rimbaud ir Carl Busse – nelygu, kas ką mėgsta. Neaišku, kas iš tikrųjų gali pasirodyti  įdomiau – ar androidų ateitis mūsų gyvenime, ar  nūdienos žmogaus apokaliptinės prognozės. Prieš užgesdama, Tania atsiprašo savo patarnautojos, kad jau seniai turėjo pakeisti Leonos kūną modernesniu, nes filmo pradžioje šioji guodėsi, kad jos versija paseno. Tania gailisi, kad ji nebuvo pakankamai rūpestinga savo robotei. Šioji nuramina šeimininkę, kad jai viskas gerai, ir štai šios eilutės skamba vienoje iš paskutiniųjų scenų:

Keliaujant toli/už kalnų,/žmonės sako, kad/laimė ten gyvena. /Ak, aš įžengiau į nepažįstamųjų minią/ir grįžau ašarų pėdsakais nusėtu veidu./Keliaujant toli/ už kalnų,/ žmonės sako, kad/ laimė ten gyvena. (Carl Busse).

Rašau šį tekstą, ir iš visų radijo ir televizijos imtuvų sklinda Černobylio legendos. Norisi visų ir visko atsiprašyti, kad netausoju gamtos, kad eikvoju neatkuriamus resursus, vis neprisiruošiu pakeisti susidėvėjusių baterijų ir palaidoti senąsias, kad nerūšiuoju atliekų ir nespėju palaistyti gėlių.

Juk dar neskubu sakyti „sudie“.

Numeris 10. „Įsibrovimas“

Postmodernus teatras: klasikinė graikų tragedija vyksta dramos teatre Atėnų centre. Kaip ir kiekvieną vakarą, publika sėdasi į savo vietas ir prasideda vaidinimas. Staiga scenoje įsiplieskia šviesa. Jaunų žmonių grupė, apsirengusi juodai ir laikanti rankose ginklus, atsiranda scenoje. Jie atsiprašo už veiksmo sustabdymą ir kviečia žmones iš auditorijos dalyvauti scenoje. Publika yra sumišusi, dar nesuprasdama, ar tai yra dalis spektaklio, ar ne. Juk dramos spektaklis panašus į gyvenimą, tik ne gyvenimas imituoja meną, o ne atvirkščiai.

Kaip teigia režisierius Yorgos Zois, „Įsibrovimas“ yra filmas apie įkaitų situaciją įkaitams to nesuvokiant. 2002 m. spalio 23 d., penkiasdešimt ginkluotų čečėnų paėmė įkaitais aštuonis šimtus penkiasdešimt žiūrovų Dubrovkoje esančiame teatre Maskvoje. Pirmuosius užėmimo momentus publika, sužavėta situacijos dvilypumo, manė, kad tai yra spektaklio dalis. Šių esminių momentų metu, tarp meno ir gyvenimo, tiesos ir melo, logikos ir absurdo, viskas susimaišo.  „Įsibrovimas“ yra šių pirmųjų minučių dviprasmiškumo interpretacija; kelionė į tarpulaikį tarp realybės ir fikcijos.Visas filmas vyksta teatre, ant scenos. Žodis „teatras“ kilęs iš žodžio „theatron“, o tai reiškia vietą, į kur mes žiūrime. „Įsibrovimas“ yra filmas apie žiūrėjimo aktą, teigia režisierius.

Po filmo susitikime su žiūrovais režisierius džiūgavo, kad publika buvo suglumusi, negalėdama atpainioti, kur gi tikrovė, o kur – fikcija. Vis dėlto, išėjau iš seanso jausdamasi gana nejaukiai. Abejoju, ar filmas ir tikri įvykiai Maskvos teatre gali būti gretinami. Man rodos, visą teatro ir gyvenimo tarpusavio santykių aiškinimosi spektrą jau išsėmė Maksas Frišas, Frydrichas Diurenmatas ir Luidžis Pirandelas.

Ir vėl mane išgelbėjo Woody Allenas ir jo humoras, laiku sugrąžinęs savo „Purpurinės Kairo rožės“ personažą atgal į ekraną.

Kadras iš filmo „Šuns širdis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Šuns širdis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Numeris 11. „Šuns širdis“ (Heart of a Dog)

Tai yra amerikiečių filmas, režisuotas muzikantės ir kompozitorės Laurie Anderson (1947). Jis buvo parodytas pagrindinėje konkursinėje 72-ojo tarptautinio Venecijos kino festivalio programoje. Filmą taip pat užsakė Prancūzijos ir Vokietijos televizijos kanalas „ARTE“. Filmo centre — atsiminimai apie mirusią mylimą kalytę Lolabelle, kuri garsėjo gebėjimu groti pianinu ir tapyti. Siužetas sudarytas iš realistinių autorės filmuotų epizodų iš gyvūno gyvenimo, įpinant įsivaizduojamas scenas, kaip Lolabelle peržengia dzenbudistinį bardo slenkstį. Filmas supintas ir iš kitų gyvenimo ir mirties epizodų, įskaitant Anderson gyvenimo Niujorko centre patirtį po rugsėjo 11-osios akto. Šunį dresavo Elisabeth Weiss. Filmas buvo nominuotas geriausio dokumentinio filmo titului 31-uose „Nepriklausomų sielų apdovanojimuose“ ir „Oskaro“ apdovanojimams už geriausią dokumentinį filmą.

Garso takelis tuo pačiu pavadinimu buvo išleistas „Nonesuch Records“ firmos 2015 m. spalio 23-iąją – tai garso, muzikos ir gyvo žodžio kompiliacija iš Anderson filmo. Muzikos kritikas Markas Demingas sakė, kad tai „albumas, kokį tik Laurie Anderson ir galėtų sukurti“, nors jame sumišę džiaugsmo ir tragedijos atspalviai skiriasi nuo likusios Laurie kūrybos, o Andy Gillas iš „The Independent“ pažymėjo, kad Anderson įvairiausių temų interpretacijos yra tai „įnoringos, tai grėsmingos, tai liūdnos ir juokingos, o taip pat ir ugdomojo pobūdžio“, o ypač gyrė ją už giliai jaudinantį garso takelį. Robertas Christgau pavadino šį kūrinį jos geriausiu darbu, nes jis perteikia „galią ir sudėtingumą“ ir įžvalgas apie gyvenimą ir mirtį ir tai, kas telpa viduryje, jei su jais teisingai elgtis, o „tai yra meilė“. Tepridursime, kad Laurie Anderson yra Lou Reedo našlė, ir atsisveikdama su juo 2015 m. balandį, Lou mirus, jo garbei surengtoje ceremonijoje Rokenrolo šlovės muziejuje ji kalbėjo: „kaip ilgamečiai budizmo medituotojai ir mokiniai mes dažnai prisimindavome savo budizmo mokytojo, kuris mums buvo svarbus, patarimus. Mokytojas Mingyuras Rinpoche sakė: „turėtumėte pasistengti išmokti jausti liūdesį, tuo pačiu metu neliūdėdami.“ Man regis, ir Laurie Anderson filmas kalba apie tą patį.

Numeris 12. „Nekalti prisiminimai“

Kalti ar nekalti šie prisiminimai, spręsti kiekvienam iš mūsų, bet Granto Gee filmas yra svaigi ir klampi meditacija, o gal tiesiog liūdna fantazija Orhano Pamuko, Nobelio premijos laureato tema, ir jo „Nekaltybės muziejaus“ tema.

Pamuko 2008-ųjų romanas „Nekaltybės muziejus“ yra romanas apie uždraustą meilę šešto dešimtmečio Stambule, užsimezgusią tarp herojų vardu Kemalis ir Fiusuna. Neturtinga butiko pardavėja, sutikta Kemaliui perkant dovaną sužadėtinei, tapo pagrindinio herojaus gyvenimo moterimi, ir po jos tragiškos mirties Kemalis liguistai pradeda rinkti daiktus, susijusius su Fiusuna, ir taip ilgainiui Çukurcuma kvartale įkuriamas „Nekaltybės muziejus“, kurį Pamukas iš tikrųjų įgyvendina realybėje 2012 m.

Graudžiai skamba faktas, kad šios lemtingos meilės istorijos herojai Kemalis ir Fiusuna iš viso mylėjosi 44 kartus, ir tie kartai taip pat preciziškai suskaičiuoti, kaip ir nuorūkos „Nekaltybės muziejaus“ ekspozicijos pradžioje. Kolekcija, prasidėjusi nuo pamesto drugelio formos auskaro, išaugo į storą archeologinį kultūrinį sluoksnį, kurį inventorizavo Orhanas Pamukas, nepamiršdamas net mylimosios kvapo – tai buvo „dumblių, jūros, sudegintos karamelės ir vaikiškų sausainiukų kvapų mišinys“.

Filmas pasakoja, kaip nelaiminga meilė, tragedijos agonija ir prisiminimai buvo perkelti į artefaktų kaupyklą – muziejų, fetišizuojantį miestą ir visus herojaus okultinius ryšius su juo. (Gee rodo šio Rytų Niujorko didžiausius pasaulyje kamščius ir leidžia taksistui pasakoti apie Stambulo gatves dieną ir naktį). Prisiminimų epizodai čia tarsi drugeliai prikalti prie sienos. Viskas, ką atsiveži iš „Nekaltybės muziejaus“, pažymėta drugelio ženklo. Viskas, prie ko prisilieti, sukelia liūdesį ir skausmą.

Be abejo, neskaičiusiems romano nesinori atskleisti paslapties, kad Fiusiunos gyvenimas baigiasi tragiškai – ji žūsta automobilio avarijoje. Bet tai neišvengiama, nes kam gi kurti muziejų gyvam žmogui. Herojė Ayla filmo pabaigoje pasakoja, kad kai Fiusuna įsėdo į automobilį tą lemtingą vakarą, kai jiedu su Kemaliu turėjo išvykti į jų meilės kelionę Edirnė kelyje, ji pirmiausia persvėrė savo alkūnę pro automobilio langelį būtent kaip Grace Kelly filme „Pagauti vagį“ – 1955-ųjų romantiškame režisieriaus Alfredo Hitchcocko trileryje.

Pasak Orhano Pamuko, Stambulo melancholiją yra hiuziun. Turkiškas žodis, kurio šaknys arabiškos (jis minimas penkis kartus Korane) reiškia gilų dvasinio praradimo jausmą, bet tame yra ir „vilties radimo būdo paieškos gyvenime“, dvasinė būsena, kai galiausiai švenčiamas gyvenimo triumfas. Sufijai žodžiu hiuziun reiškia dvasinį sielvartą, kai žmogus jaučiasi nepakankamai arti Dievo.

Taigi hiuziun yra būsena, žyminti nebuvimą, būsena, kai žmogus junta liūdesį dėl jo nebuvimo. Pasak Pamuko, be to, hiuziun nėra vieno žmogaus rūpestis, bet bendruomenės emocija,  ne individuali melancholija, bet juoda nuotaika, kuria dalijasi milijonai. „Ką aš mėginu paaiškinti, rašo Pamukas – tai kad „hiuziun yra viso miesto jausmas. Tai viso Stambulo liūdesys“.

Su šia nuotaika išėjau iš paskutiniojo „Kino pavasario“ seanso, kurio laukiau turbūt labiausiai iš visų, o festivalis šiemet man šelmiškai mėtė išimtinai liūdesio kortas. Bet tai geras liūdesys, po kurio ir vėl netrukus norisi eiti į kiną.

Kol kas negaliu. Esu per toli. Bet būtinai eisiu kitamet.

Laukiu „Kino pavasario 2017“

Pirma dalis

 

Vienas komentaras

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*