Festivalio „In Latino 2014“ archyvas
Šį pavasarį, balandžio 17 d., mus paliko žymus Kolumbijos rašytojas, žurnalistas, leidėjas, Nobelio literatūros premijos laureatas, magiškojo realizmo tėvas Gabrielis García Márquezas. Daugelis jį pažįsta kaip knygų autorių, tačiau retas žino, kad Marquezas yra sukūręs ir trumpo metro filmą.
Įpusėjęs festivalis „In Latino 2014“ surengė jaukų vakarą, kuriame peržiūrėta žymiojo Kolumbijos kūrėjo nebyli juosta „Mėlynasis omaras“ („La langosta azul“, 1954 m.). Filmo nuotaiką paryškino gitaristo Kristijono Ribaičio ir saksofonininko Jurgio Tamošiūno muzikinės improvizacijos. Po peržiūros savo įžvalgomis apie Márquezo kūrybą pasidalijo filologė, politikė, profesorė Aušrinė Marija Pavilionienė ir režisierius Gediminas Šeduikis.
Keletas jų garsiai išreikštų minčių apie Gabrielį García Márquezą:
Baigiau Vilniaus universitetą, bet tai buvo sovietiniame režime. Atgavus nepriklausomybę, kūrėme studentams specialią mokymosi programą, kad jie suvoktų, koks pasaulis yra spalvingas. 1999 m. išleistam vadovėliui „XX a. Vakarų literatūra, II dalis“ parašiau straipsnį apie Marquezo kūrybą. Pirmiausia, tai be galo talentingas rašytojas, turėjęs beribę vaizduotę, labai kantrus ir atsidavęs, sugebėjęs aprėpti ir įprasminti šalies istoriją nuo XVI a. iki XX a. antrosios pusės. Savo kūriniuose jis sujungė Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos ir Vakarų Europos palikimą. Išgarsėjo romanu „Tūkstantis metų vienatvės“, kuriame jis išreiškė norą išsiveržti iš Pietų Amerikos provincializmo, tačiau jam tai nebuvo svarbiausias kūrinys. Marquezas skubėjo baigti „Šimtą metų vienatvės“, nes jam reikėjo pinigų, nebenorėjo ilgiau gyventi išlaikomas žmonos. Tačiau didžiausią reikšmę rašytojos visą laiką teikė knygai „Patriarcho ruduo“. Tai nepaprastai vaizdžiai, su didžiuliu užsidegimu perteikta žlugusio monarcho istorija.
Dar viena knyga, kurią norisi paminėti – „Generolas labirinte“. Tai pasakojimas apie lotynų amerikiečių didvyrį Simoną Bolivarą. Dvejus metus, su dideliu atsidavimu Marquezas gilinosi į šio herojaus biografiją, skaitė jo laiškus, kurių išlikę apie 3 000, vėliau juos citavo savo knygoje. S. Bolivaras 20 metų dalyvavo karuose, siekė suvienyti Pietų Ameriką, išvaduoti ją iš ispanų jungo, panaikinti socialinė nelygybę ir vergovę. Jam, deja, nepavyko. Prasidėjo pilietiniai karai. Ši istorija kažkuo primena Putino pavyzdį. Marquezo talentas buvo tas, kad jis mokėjo sukurti bendražmogiškus paveikslus, kurie bus aktualūs per amžius. Tokių genialių žmonių, kaip jis ar Bolivaras, deja, bet labai mažai.
Aušrinė Marija Pavilionienė
Teko dirbti režisieriaus statytoju operoje pagal Marquezo romaną „Meilė ir kiti demonai“. Tai buvo bendras Glaindborno festivalio (Didžioji Britanija), LNOBT ir festivalio GAIDA darbas. Šio rašytojo kūryboje išties daug medžiagos libretų kūrimui. Žinoma, ši opera – tai tam tikra romano interpretacija: daug šalutinių temų, personažų joje nebeliko. Po premjeros Anglijoje daug kritikų pasigedo magiškojo realizmo. Mano manymu, stiprioji operos pusė buvo ta, kad tą magiškąjį realizmą atspindi ne istorija, kaip įprasta, o orkestras. Scena kalbasi su orkestru, jis nebe tik akomponuoja, bet ir tampa personažu. Pats Marquezas, paklaustas, kokia muzika jam patinka, atsakė, kad nuo Bacho iki Šostakovičiaus ir nuo salsos ritmų iki bitlų. Tokį platų spektrą aprėpianti buvo ir jo kūryba.
Gediminas Šeduikis