Propaganda kine: II pasaulinis karas – Rusijos ir JAV kino propaganda

Kadras iš filmo „Motina“ Šaltinis - wondersinthedark.wordpress.com

Kadras iš filmo „Motina“
Šaltinis – wondersinthedark.wordpress.com

Bolševikų kinas po Rusijos revoliucijos

Kino propagandą Sovietinėje Rusijoje galima būtų išskirti į du ryškius etapus: tai porevoliucinė ir Stalino epochos kino propaganda.

Rusijoje bolševikai buvo vieni pirmųjų, kurie suvokė propagandos galią ir svarbą. Jie save vadino propagandistais, ir negalvojo, kad tai yra smerktina veikla. Jie mane, kad jų rankose yra instrumentas, kuriuo galima teisingai skleisti ir suvokti socialinius pokyčius. Viename po kito partijos suvažiavimuose buvo pabrėžiama filmų svarba skleidžiant ideologijos nuostatas visuomenei. Jie laikė savo pareiga tėvynainiams parodyti tiesą, t. y. kaip viskas (revoliucija) vyko iš tikrųjų.

Tai buvo ir vienas iš įmanomų būdų „šviesti“ ir supažindinti visuomenę. Tuo laikotarpiu Rusijoje buvo labai daug neraštingų žmonių. 1920 m. tik du iš penkių suaugusiųjų mokėjo skaityti. Tad kinas tarnavo ir kaip universalus informacijos sklaidos būdas.

Lenino citata, kuri, beje, buvo ištraukta iš konteksto, puikiai iliustruoja šį teiginį: „Iš visų menų mums svarbiausias kinas.“ Kinas buvo svarbus ne kaip meno forma (nelaikytina svarbiausia), o kaip puikus informacijos sklaidos būdas, kurį žiūrint (vaizdus) nereikalingas išsilavinimas. taigi kinas yra prieinamas visiems.

Reklama

Istorikai teigia, kad 1918-1919 m. buvo pereinamasis laikotarpis Sovietinio kino istorijoje, kuomet senąją kūrėjų kartą pakeitė naujoji. Taip pat tai ir laikotarpis, kada žlugo privatus kino gamybos sektorius ir prasidėjo pirmieji Sovietų žingsniai nacionalizuoti visą kino pramonę bei užsienio kino filmų platinimą. 1918 m. balandžio mėnesį valdžia monopolizavo užsienio prekybą, o tai labai paveikė kino pramonę. Buvo nelengva gauti iš užsienio reikiamos medžiagos ir įrangos kurti filmams.

Kadras iš filmo „Tėvas Sergėjus“ Šaltinis - sovietmovies.blogspot.com

Kadras iš filmo „Tėvas Sergėjus“
Šaltinis – sovietmovies.blogspot.com

Įspūdinga tai, kad 1918 m. esant itin sudėtingai situacijai, kino pramonė sugebėjo juos daryti. Tais metais jų buvo sukurta net 150. Ir ne tik trumpų ar paprastų. Buvo įgyvendinti ir ambicingi projektai. Pavyzdžiui, kaip trys Levo Tolstojaus kūrinių ekranizacijos: „Tėvas Sergėjus“, „Gyvasis numirėlis“ ir „Tamsos galia“. Režisieriams mažai rūpėjo revoliucija ir jos pasekmės, jie į ją nesikišo, o kūrė tokius filmus, kokių norėjo auditorija.

Galiausiai privati filmų gamyba sustojo. To priežastis – visų būtiniausių filmo kūrimui priemonių trūkumas bei nestabili šalies situacija. Todėl didžiosios studijos pasitraukė iš Maskvos. Kartu su jomis pasitraukė ir režisieriai, aktoriai, techninis personalas. Sovietinė kino industrija neteko didžiosios dalies talentingų kūrėjų, taip pat ir dalies kino technikos, nes „pabėgeliai“ ją pasiėmė kartu su savimi.

Privati kino pramonės galutinai buvo nacionalizuota 1919 m. Sovietinė valdžia perėmė buvusių privačių kino studijų patalpas bei filmų platinimo tinklus. Šalyje nebeliko nepriklausomų nuo valdžios kino kūrėjų, kurie galėtų kurti kino filmus savo malonumui ar siekdami ekonominės naudos.

Sovietinio, jau nacionalizuoto, kino kūrimosi pradžia buvo sunku ir lėta. Pirmosios juostos buvo kino kronikos. Jų kokybė tiek techninė, tiek meninė buvo labai žema. Visų kino kūrimui reikalingų medžiagų trūkumas buvo akivaizdus. Pavyzdžiui, visai šaliai vienos kino kronikos kopijų būdavo pagaminama tik nuo penkių iki dešimt.

Kadras iš filmo „Žmogus su kino kamera“ Šaltinis - silentlondon.co.uk

Kadras iš filmo „Žmogus su kino kamera“
Šaltinis – silentlondon.co.uk

Dėl to, kad Rusijoje nebuvo kino kronikų kūrimo patirties ir tradicijos, pasireikšti galėdavo jauni ir dar kino kūrimo patirties neturintys režisieriai. Vieni garsiausių – Eduardas Tisse bei Dziga Vertovas.

Nors šių kino kronikų trūko ir jos buvo prastos kokybės, jos suvaidino nemažą propagandinį vaidmenį – atokiausių Rusijos kampelių žmonės galėjo pamatyti šalies lyderius ir Raudonosios armijos pasiekimus „gyvai“. Pilietinio karo pabaigoje Leniną ir Trockį mačiusių kine žmonių skaičius pralenkė žmonių skaičių, mačiusių nuverstą carą nuotraukose. Kino pramonė pradėjo atsigauti tik vykstant NEP`ui (Naujoji ekonominė politika, vykusi nuo 1921 m. iki 1929 m.).

Šiek tiek atsigavusi kino pramonė nuo 1924 m. iki 1929 m. sukūrė 514 filmus. Jie visi buvo skirtingi tiek turiniu, tiek stiliumi. Tačiau dauguma filmų buvo kuriami patenkinti valstybės poreikius ir didžioji dalis jų buvo politiniai. Rėžimas netoleravo filmų ir scenarijų, kurie buvo skirti tik žmonių pasilinksminimui. Tik keletas juostų tuo laikotarpiu buvo sukurta be jokios politinės propagandos. Iš tuo metu sukurtų filmų net 144 buvo revoliucinės tematikos. Be abejo, ji turėjo būti – ir buvo – vaizduojama teigiamai, kelti žmonių pasididžiavimą.

Tarp jų galim išskirti dar vieną kategoriją – revoliuciniai filmai-reginiai. Žymiausiai jų pavyzdžiai yra pirmieji trys S. M. Eizenšteino filmai „Streikas“, „Šarvuotis Potiomkinas“ ir „Spalis“, V. Pudovkino „Motina“, „Peterburgo pabaiga“ ir A. Dovzhenko „Arsenalas“.

Visuose filmuose daugiausiai dėmesio buvo skiriama ne konkretiems veikėjams, jų charakterio plėtojimui ar istorijai, bet tipažams, simboliams ir gestams. Kai kalbama apie Sovietinį politinį kiną, visuomet pirmi galvoje turimi šie filmai. Taip yra todėl, kad nei prieš S. Eizenšteiną, nei po jo niekas nesukūrė tokių įtikinamų revoliucinių reginių.

Kadras iš filmo „Streikas“ Šaltinis - domhnall-does.blogspot.com

Kadras iš filmo „Streikas“
Šaltinis – domhnall-does.blogspot.com

S. Eizenšteino filmas „Šarvuotis Potiomkinas“ buvo kuriamas vyriausybės užsakymu revoliucijos metinėms paminėti. Tai buvo antrasis iš trijų režisieriaus sukurtų filmų revoliucijos tematika. Pirmasis buvo „Streikas“, o trečiasis – „Spalis“. Visa ši „trilogija“ turėjo nemažos įtakos to laikotarpio supratimui. Deja, klaidingam.

Dramoje juodosios jūros laivyno šarvuočio „Potiomkinas“, plaukiojančio Odesoje, jūreiviai sukyla prieš laivo vadovybę, nes ji juos maitina sugedusia mėsa su parazitų lervomis. Jūreiviams atsisakius valgyti pasenusio maisto, sukilimo iniciatorius įsakoma sušaudyti. Tačiau per nuosprendžio vykdymą likusieji jūrininkai puola jų gelbėti. Laivo karininkai išmetami už borto, ne vienas jų žūna, susirėmimo metu nužudomas ir sukilimo įkvėpėjas jūreivis Vakulinčiukas. Odesos gyventojai masiškai susirenka į jo laidotuves. Kyla didžiulė nepasitenkinimo banga prieš valdžią, kuri vėliau virsta anticarinėmis demonstracijomis. Iškviesta Caro kariuomenė negailestingai šaudo į taikius gyventojus, besibūriuojančius ant Odesos laiptų, ir su jais susidoroja. Kyla chaosas, kurio metu žūna daug paprastų žmonių. Numalšinti sukilimo išsiunčiama karinė eskadra, bet jūreiviai atsisako šaudyti į sukilėlius ir šarvuotį „Potiomkiną“.

Didžioji dalis filmo vizualumo ir pasakojimo jėgos kyla iš S. Eizenšteino genialaus montažo.

Greitas, klaidinantis montažas susišaukia su chaotiška scenų skuba bei žmonių emocijomis. Juo perteikiamas ir įvykio dramatiškumas. Savo filmo montažu Eizenšteinas manipuliavo žiūrovų jausmais: kad jie jaustų prielankumą maištaujantiems šarvuočio jūreiviams ir neapykantą žiauriems vadovams.

Kadras iš filmo „Šarvuotis Potiomkinas“ Šaltinis - magnoliaforever.wordpress.com

Kadras iš filmo „Šarvuotis Potiomkinas“
Šaltinis – magnoliaforever.wordpress.com

Pati žymiausias filmo ir kino istorijos montažo scena – Odesos laiptų kadrai. Žiūrovai mato šimtus greitai vienas po kito sumontuotų kadrų, kurie jie tarsi „panardina“ į Caro kariuomenės sukeltas skerdynes. Kuriant sceną panaudota ne viena kinematografinė bei montažo technika, kaitaliojami planai – stambūs su tolimais, dramatiški, staigūs kadrų „kirpimai“, kameros judėjimas, scenos rodymas (pavyzdžiui, vėžimėlio scena) įvairiais rakursais. Visa tai pasitarnavo perteikti paveikiam įvykio baisumui ir chaosui. Jo montažas buvo labiau kaip psichologinė poveikio priemonė, o ne kaip istorijos pasakojimo būdas. Jis tai padarė taip gerai, kad net ir šiais laikais atrodo, kad tai iš tikrųjų vyko.

Iš tikrųjų šios žudynės įvyko kitoje miesto vietoje, tačiau S. Eizenšteinui laiptai tiko dėl dramatizmo. Naudodamas laiptus režisierius galėjo emociškai paveikiai parodyti bejėgių žmonių nesėkmingą bandymą pabėgti nuo Caro kariuomenės. Netgi vizualiai jie yra įkalinti erdvėje – matome, kad minia yra tarp Caro kariuomenės ir bažnyčios. Kaip teigė Marksas, Valstybė ir Bažnyčia yra du didžiausi proletarų priešai.

Filmo gale esantis atbundančio liūto epizodas metaforiškai rodė atgimstančią ir nuo priespaudos besivaduojančią tautą. Iš tikrųjų ši liūto skulptūra buvo nufilmuota Jaltoje, o ne Odesoje. Tačiau šie trys staigūs liūto kadrai, kuriuos sekė Potiomkinos pabūklo šūvis, metaforiškai kalbėjo apie masių sukilimą prieš Carą.

Šioje dramoje ryškus tuometinio sovietinio kino bruožas – filme nėra aiškaus vieno veikėjo, asmeninių dramų ar susitelkimo į asmeninius išgyvenimus. Pagrindiniu veikėjų būtų galima būtų laikyti patį laivą Potiomkiną. Visas dėmesys skiriamas masei, žmonės juda unisonu. Jokia asmeninė drama neužgožia politinių istorinių įvykių.

Filme visi jūreiviai, išskyrus Vakulinčiuką, ir paprasti žmonės yra bevardžiai. Vieną nuo kito jūreivius yra sunku atskirti, jie yra beveik vienodi. Tačiau priešas – laivo karininkai – yra lengvai atpažįstami ir charakteringi. Netgi yra „izoliuojami“ kadre apskritimu. Taip lengviau emociškai sukelti žiūrovo pyktį, blogis yra konkretus ir apčiuopiamas.

Kadras iš filmo „Šarvuotis Potiomkinas“ Šaltinis - imthecautionarywhale.blogspot.com

Kadras iš filmo „Šarvuotis Potiomkinas“
Šaltinis – imthecautionarywhale.blogspot.com

Dažnai „Šarvuotis Potiomkinas“ įvardinamas kaip geriausias kada nors sukurtas filmas. Netgi Nacių Propagandos ministras Jofezas Giobelsas patvirtino šio filmo propagandinį efektyvumą teigdamas, kad „kiekvienas, kuris neturi tvirtų politinių įsitikinimų, pažiūrėjęs šį filmą gali tapti bolševikų.“

Tiek „Spalis“, tiek „Šarvuotis Potiomkinas“ amžininkų bei vėlesnių kartų dažnai būdavo traktuojami kaip istoriniai filmai. Tad nieko keista, kad net istorikams buvo sunku išvengti neteisingo tų svarbių istorinių įvykių vaizdingo traktavimo. Pavyzdžiui, „Spalis“ sukuria stiprų ir klaidingą dokumentinio filmo įspūdį, nes nėra jokių tikrų nufilmuotų kadrų iš Žiemos rūmų šturmo.

S. Eizenšteinas nekūrė šios revoliucijos istorijos interpretacijos savarankiškai. Jis buvo represyvios šalies įrankis. Valdžia jam suteikė viską, ko tik jis prašė, daugybę statistų, leidimus filmuoti pastatus bei šarvuotį. Viso to kaina – sukurti revoliucijos istoriją tokią, kokios norėjo valdžia.

Kokią ideologinę žinutę gaudavo žiūrovas pamatęs tokius filmus?

Visuose filmuose Revoliucija būdavo įteisinama, kaip ir jos „vaikas“ dabartinė Sovietinė santvarka. Šiuose filmuose Revoliucija buvo vaizduojama ne kaip serija nenumatytų ar atsitiktinių įvykių, bet kaip iš anksto nulemtų ir numatytų veiksmų. Šiuose filmuose revoliucijos metu padaryti sprendimai nebūdavo sprendžiami paprastų mirtingųjų, kuriuos valdo baimės, prietarai ar nauda. Filmai Revoliuciją pavaizdavo kaip visiškai nepaprastą ir nepakartojamą įvykį.

Sovietų sąjungos II pasaulinio karo propagandiniai filmai

Jei spręstume pagal JAV ir Sovietų sąjungos II pasaulinio karo filmus, galima būtų galvoti, kad šios dvi valstybės kovojo skirtinguose karuose. Amerikiečiams, kurių šalį iš abiejų pusių saugojo vandenynai, karas iš pradžių nebuvo gyvenimo ir mirties klausimas. Taip pat Vašingtonas turėjo tik nežymius svertus paveikti Holivude kuriamą produkciją. Jo režisieriai kūrė tiek karinių filmų, kiek jų reikėjo kino žiūrovams.

Toks herojus, kaip Rikas Bleinas iš „Kasablankos“, sovietiniame kine tiesiog nebūtų galėjęs atsirasti. Sovietų filmuose kalbų apie meilę tėvynei niekada nebuvo per mažai. Tiek Sovietų, tiek Nacistinės Vokietijos tikslai buvo kitokie nei JAV. Abiem totalitarinėms valstybėms reikėjo, kad kino pramonė rodytų tik tai, kas propagandiškai jiems yra tinkama ir naudinga. Taip pat Sovietinės Rusijos kino pramonė buvo centralizuruojama, nacionalizuota bei mobilizuota karo tikslams.

Kadras iš filmo „Vokiečių armijos sutriuškinimas šalia Maskvos“ Šaltinis - stena.ee

Kadras iš filmo „Vokiečių armijos sutriuškinimas šalia Maskvos“
Šaltinis – stena.ee

Sovietų sąjungos II pasaulinio karo laikotarpio filmų negalime vertinti vien tik kaip meno kūrinių. Labai svarbus, ir tikriausiai pats svarbiausiais, aspektas yra politinė filmų kūrėjų motyvacija. Politikai ir kino kūrėjai norėjo kurti filmus, kurie pakeltų Sovietų žmonių moralę. Juostose buvo rodomas kareivių ir paprastų žmonių herojiškumas, bandymai padaryti budresnius dėl šalyje veikiančių užsienio šnipų ir padidinti neapykantą priešui, rodant jo žiaurumą. Taigi vertinant šio laikotarpio filmus svarbiausiu kriterijumi tampa – kaip gerai kino kūrėjams pavyko įvykdyti šiuos tikslus.

Iki II pasaulinio karo Sovietai gerai išmoko kurti dokumentinius filmus. Todėl vykstant karui puikiai susitvarkė su nauja užduotimi – užfiksuoti karo eigą ir įvykius. Jau pati pirmoji kino kronika išėjo vos po trijų dienų, kai prasidėjo karas – 1941 birželio 25 d. Po to kino kronikos išeidavo kas tris dienas. Antro pasaulinio karo metu tūkstančiai operatorių nufilmavo tris su puse milijono metrų kino juostos.

Pirmųjų darbų kokybė buvo prasta, nes tuo metu trūko net būtiniausių filmo kūrimui reikalingų priemonių. Taip pat operatoriams buvo sunku prisitaikyti prie karo sąlygų. Pirmaisiais mėnesiais dokumentalistai retai kada užfiksuodavo realius fronte vykstančius veiksmus, dažniausiai būdavo filmuojami antrojo arba trečiojo ešelono manevrai. Vėliau jie būdavo pateikiama kaip realūs kariniai veiksmai.

Kad pagerintų karo kino kūrėjų darbą, Raudonoji armija įkūrė specialią kino kūrėjų komandą kariniuose daliniuose. Joms vadovo daug patirties kine turintys. Jie galėjo spręsti, kur siųsti operatorius ten, kur jie labiausiai buvo reikalingi. Be abejo, didžiausia problema buvo ta, kad nebuvo ką rodyti, nes pirmuosius penkis karo mėnesius nelabai kas vyko.

adras iš filmo „Vokiečių armijos sutriuškinimas šalia Maskvos“ Šaltinis - youtube.com

adras iš filmo „Vokiečių armijos sutriuškinimas šalia Maskvos“
Šaltinis – youtube.com

Viena labiausiai pavykusių ir geriausių karinių propagandos filmu yra laikomas dokumentinis filmas „Vokiečių armijos sutriuškinimas šalia Maskvos“ (Разгром немецких войск под Москвой, angl. Moscow Strikes Back). Filmo režisieriai buvo Leonidas Varlamovas ir Ivanas Kopalinas.

Dokumentikoje pasakojama apie Maskvos mūšį, vykusį 1941 spalio mėn.-1942 sausio mėn. Jis buvo vienas pagrindinių karinių mūšių, nulėmusių karo baigtį.

Juostoje nuosekliai rodomas Raudonosios armijos pasiruošimas karui: paradas Raudonojoje aikštėje, lyderių – ir Stalino – įkvepiančios ir patriotizmą skatinančios kalbos. Vėliau parodomi kariniai veiksmai, vokiečių padaryti nusikaltimai, nužudytų sušalusių kareivių bei civilių kūnai, sunaikinta technika. Perteikiant nacių padaryta žala, užfiksuoti smarkiai apgadinti Rusijos žymių rašytojų A. Čechovo ir L. Tolstojaus namai. Galiausiai parodomas ir žemėlapis, kiek frontas buvo atitrauktas nuo Maskvos. Visi šie vaizdai „sumaišyti“ su pasididžiavimą keliančiais kautynių vaizdais. Viso filmo metu skamba pakili ir didinga muzika.

Kaip savo prisiminimuose rašė režisieriai, filmavimas buvo labai sudėtingas. Tuo metu tvyrojo 35 laipsnių šaltis ir technika dažnai užšaldavo. Kurti filmą skubėjo, nes norėjo, kad žmonės kuo greičiau pamatytų Rusijos karių kovą už laisvę. Režisieriai dirbo dieną ir naktį nešildomose patalpose, netgi vykstant oro atakoms jie neidavo slėptis į slėptuves.

Šis filmas buvo labai populiarus ir jį pamatė daug žmonių. Jo sėkmę lėmė filmo turinys, bet ne techniniai ir meniniai aspektai. Žmonės buvo ištroškę pamatyti, kaip nugalimi vokiečiai ir kaip kariauja Sovietų armija. Jie norėjo matyti, kaip nacių kariai yra sutriuškinami ir pažeminami.

Šis propagandinis filmas, parodytas ir Didžiojoje Britanijoje bei JAV, sulaukė tarptautinio pripažinimo. Tai padėjo užsitikrinti didesnį sąjungininkų palaikymą. Juosta net laimėjo Niujorko kritikų apdovanojimą kaip geriausias dokumentinis filmas bei 1942 m. „Oskarą“ kartu su F. Capros filmų „Įžanga į karą“ (Prelude to War, 1942)

Kadras iš filmo „Vokiečių armijos sutriuškinimas šalia Maskvos“ Šaltinis - stena.ee

Kadras iš filmo „Vokiečių armijos sutriuškinimas šalia Maskvos“
Šaltinis – stena.ee

Daugelis II pasaulinio karo dokumentinių filmų būdavo labai panašūs. Visuose – važiuojantys tankai, lengvosios artilerijos šaudymai, sprogimai, žygiuojantys kareiviai. Tačiau Sovietų propagandinė dokumentika išsiskyrė tuo, kad nesibodėjo rodyti karo baisumų ir karo nuniokojimo mastų.

Filmuose dažnai buvo girdimas ir užkadrinis balsas, kuris visuomet kalbėdavo iškilmingai ir pompastiškai. Atrodydavo, kad pati istorija šneka kiną žiūrintiems žmonėms. Be jokios abejonės, kiekviename dokumentiniame filme ar kino kronikoje buvo aukštinamas Stalinas.

Dokumentinių filmų sėkmė paskatino kurti ir meninius, todėl nuo 1942 m. pradėta gaminti karo ir istorinės tematikos meninius filmus. Dažniausios temos buvo apie itin reikšmingus karo mūšius – kaip mūšis dėl Staliningrado, Leningrado apsiaustis, mūšis dėl Sevastopolio, Baltijos šalių „išvadavimas“. Nuo 1942 iki 1945 metų studijos sukūrė apie 70 filmų. Iš jų beveik 50 galima vadinti karo, likusius – istoriniais.

Meninių juostų scenarijai irgi nebuvo originalūs. Dažniausiai jų centre – kareivio, esančio fronte, portretas. Nei žiūrovams, nei režisieriams ši tema neatsibodo. Įdomu faktas, kad tik nedaugelis filmų buvo sukurti apie tikrus karinius žygdarbius.

Kadras iš filmo „Vokiečių armijos sutriuškinimas šalia Maskvos“ Šaltinis - stena.ee

Kadras iš filmo „Vokiečių armijos sutriuškinimas šalia Maskvos“
Šaltinis – stena.ee

Kita labai svarbi Sovietinio kino tema – imperinės Rusijos istorija. Jais buvo stengiamasi parodyti praeities didybę žiūrovams. Vienas ryškiausių pavyzdžių, jau minėto režisieriaus S. Eizenšteino epinės dramos „Aleksandras Neviškis“ (Алекса́ндр Не́вский/Alexander Nevsky, 1938) bei „Ivanas Rūstusis“ (Иван Грозный/Ivan the Terrible, 1944, 1958).

Įdomu faktas – beveik visos istorinės dramos buvo herojinės dramos. Kitaip nei ankstesni kurti filmai, kuriuose nebuvo vieno konkretaus personažo (filmuose dominuodavo masės), kiekvienoje juostoje buvo stengiamasi parodyti, kaip herojiškas asmeninis poelgis keičia istorijos tėkmę.

Sovietų valdžia puikiai suvokė kino propagandos reikšmę, todėl niekuomet negailėjo jai lėšų. Net ir sudėtingiausiais periodais propagandinių filmų kūrimas nenutrūko, tik sulėtėjo. Buvo gerai išvystytą centralizuota propagandos ir kontrolės sistema, todėl nebuvo sudėtinga prižiūrėti filmų turinio. Niekas nepriklausomai kurti filmų negalėjo, tad visi būdavo tokie, kokių Sovietų valdžiai reikėjo.

Ironiška, kad Sovietinio karo kino tikslas buvo sukurti realybę iškraipančius ir jo neatitinkančius propagandinius filmus. Tačiau tai buvo daug tikroviškesni filmai, nei buvo sukurti prieš 1941 m. ar iš karto po II pasaulinio karo.

JAV kinas II pasaulinio karo metu

Prasidėjus II pasauliniam karui JAV ilgokai išliko neutralia ir į karą neįsitraukiančia valstybe. Tai lėmė objektyvios ir subjektyvios priežastys – nuo Europos ją skyrė Atlanto vandenynas ir nuo I pasaulinio karo JAV vykdė izoliacionistinę politiką. Kol šalis nebuvo įstojusi į karą, to laikotarpio apklausų duomenimis beveik visi šalies piliečiai norėjo, kad JAV liktų neutrali ir į jį neįsitrauktų.

Pieš karą JAV kasmet sukurdavo šimtus naujų filmų. Holivudas buvo didžiulis kino studijų ir kompanijų tinklas. Ir, apskritai, JAV kino industrija buvo didžiausia pasaulyje ir eksportuodavo savo filmus į visus kontinentus.

Perl Harboro ataka Šaltinis - hereandnow.wbur.org

Perl Harboro ataka
Šaltinis – hereandnow.wbur.org

Amerikoje prieš karą ir II pasaulinio karo pirmosiomis dienomis daugiausiai buvo sukuriama komedijų, melodramų, romantinių filmų, vesternų bei nuotykių filmų. Holivudas vykdė savo misiją – linksmino žmones.

Karui artėjant prie JAV krantų, temos po truputį pradėjo keistis. Atsirado daugiau filmų karine tematika. Tuo metu visi gynybos pasiruošimo darbai buvo rodomi linksmu ir žavingu tonu. Buvo tik keletas trumpų filmų, kurie iš tikrųjų rodė tai, kas vyko už Atlanto.

Amerika į karą įstojo po 1941 m. gruodžio 7 d. įvykių, kai Japonijos aviacija atakavo Perl Harborą. Kitą dieną Japonijai JAV paskelbė karą, taip tapdama dar viena valstybe, dalyvaujančia pagreitį įgaunančiame, jau dvejus metus trunkančiame pasauliniame konflikte. Įstojimas į karą palietė visą šalį. Be abejo, pokyčiai neaplenkė ir Holivudo.

Tuometinis JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas suvokė kino galią ir potencialą, tačiau kino industrijai nedarė didelės įtakos ir tiesiogiai nekontroliavo jos išleidžiamos produkcijos. Tam buvo objektyvios priežastys – JAV kino pramonė buvo milžiniška ir jos valdžiai nebūtų įmanoma kontroliuoti, be to, ji buvo privataus kapitalo rankose ir demokratinėje valstybėje niekaip negalėjo būti nacionalizuota ir centralizuota.

Po metų, 1942 m., buvo įkurtas Karo informacijos biuras (Office of War Information), atsakingas už JAV propagandą tiek šalies viduje, tiek už jos ribų. Be kitų atliekamų funkcijų biuras buvo ir oficialus kino pramonės išleidžiamų filmų prižiūrėtojas, taip pat koordinuodavo keliolikos valstybinių karinių organizacijų darbą, kurios kurdavo propagandinius filmus.

„Kodėl mes kariaujame“ Šaltinis - viki.com

„Kodėl mes kariaujame“
Šaltinis – viki.com

Biuras išleido daugybę rekomendacijų, tačiau jų nesilaikymas kuriant filmus neužtraukdavo jokių rimtų pasekmių. Jų kino studijoms nereikėjo laikytis. Dažniausiai rekomendacijos „saugojo“ žiūrovus nuo per daug drastiškų, dviprasmiškų ar įžeidžiančių juostų.

Tačiau joks prodiuseris nebūtų rizikavęs ir kūręs tokių filmų, nes niekas nebūtų ėjęs jų žiūrėti. O tai reikštų, kad filmai neatsipirktų. Net ir II pasaulinio karo metu galiojo kapitalizmo taisyklės. Tuo labiau, kad vykstant karui Holivudo kino kompanijos nebegalėjo eksportuoti savo filmų į ne vieną didelę auditoriją turinčią šalį, todėl vidinis šalies kino teatrų lankomumas ir uždirbami pinigai buvo svarbu.

Valdžiai Holivudo palaikymas ir prisidėjimas prie patriotinių jausmų skatinimo buvo labai svarbus, nes net ir po Perl Harboro atakos visuomenė liko neigiamai nusistačius prieš šalies dalyvavimą konflikte. JAV valdžia suprato, kad norint paveikti ir pakeisti šį piliečių nusistatymą to padaryti naudojant tiesioginę ir akivaizdžią propagandą nepavyks.

Elmeris Davisas, Karo informacijos biuro direktorius, teigė, kad propagandą visuomenei lengviausia skleisti naudojant pasilinksminimo formas, kad žmogus, žiūrėdamas, pavyzdžiui, filmą, net nepastebėtų, kad stebi propagandą. Todėl laimei, nors studijų veiklos ir niekas nekontroliavo, daugelis jų iš patriotinio nusiteikimo prisidėjo prie tautos patriotinės ir pilietinės dvasios kėlimo savo sukurtais filmais.

Holivudas kuria propagandą

1942-1945 metais Holivudas išleido apie 1700 filmų, beveik 500 jų buvo karo tematika, o laikotarpiu nuo 1941 iki 1945 m. vien 220 karinių propagandinių filmų buvo sukurti valstybinių karinių organizacijų.

Propagandos buvo sukurta visokios – nuo gąsdinančios iki linksminančios. Buvo sukuriama labai daug filmų, kuriuose buvo vaizduojami itin neigiamai naciai ir japonai. Taip pat kiekviena armijos šaka gaudavo sau dėmesio – todėl radosi nemažai filmų apie povandeninius laivus, aviacija, karinį prekybos laivyną ir kitus.

Kadras iš filmo „Nacių šnipo išpažintis“ Šaltinis - volksfilm.com

Kadras iš filmo „Nacių šnipo išpažintis“
Šaltinis – volksfilm.com

Vienu pirmųjų propagandinių filmų būtų galima laikyti Anatole Litvako dar 1939 m. sukurtą karinę dramą „Nacių šnipo išpažintis“ (Confessions of a Nazi Spy). Šiame šnipų trileryje buvo pasakojama istorija apie Niujorke gyvenančius Vokietijos vyriausybei dirbančius nacių šnipus. Vėliau keturių iš jų veiklą išaiškino FTB.

Ši juosta turėjo parodyti visuomenei, kad priešas nėra toli – jie nėra už Atlanto. Jie veikia čia, Amerikoje. Šį pojūtį stiprino tai, kad vaizduojama istorija buvo reali ir neseniai įvykusi. Trileryje vaidino ir nemažai iš Vokietijos nuo A. Hitlerio režimo pabėgusių aktorių. Tai taip pat padidino filmo kuriamą efektą.

Kuriant šią juostą prisidėjo ir Didžioji Britanija. Kaip ir I pasaulinio karo metais, taip ir tuomet, kurdama propagandinius filmus bei naudodama kitas priemones, ji tikėjosi, kad taip greičiau paskatins JAV įstoti į II pasaulinį karą. Verta paminėti dar keletą filmų, prie kurių arba Britanija prisidėjo, arba jie buvo sukurti joje – tai Alfredo Hitchcocko „Užsienio korespondentas (Foreign Correspondent, 1940), Michaelo Powello „49 lygiagretė“ (49th Parallel, 1941). „Užsienio korespondentas“ leido JAV žiūrovams pamatyti tai, kas dėjosi Europoje. Nors ir be konkretaus ir aiškiai įvardinamo priešo.

Verta paminėti, kad prie JAV kuriamų propagandinių filmų prisidėjo ne vienas žymus to meto Holivudo režisierius: Johnas Fordas „The Battle of Midway“ (1942), Williamas Wyleris, Johnas Hustonas „Report From the Aleutians“ (1943) ir „San Pietro“ (1945) ir kiti. Kuriant filmus dalyvavo tokie garsūs aktoriai kaip Ronaldas Reaganas, Katharine Hepburn ir kiti.

Kadras iš filmo „Kasablanka“ Šaltinis - catwalkyourself.com

Kadras iš filmo „Kasablanka“
Šaltinis – catwalkyourself.com

„Warner Brothers“ buvo pirma Holivudo kompanija, kuri aiškiai pabrėžė, kad yra nusistačiusi prieš Nacius, ir neplatino savo filmų Nacių okupuotose teritorijose. Jų kompanija sukūrė ir vieną pirmųjų propagandinių, prieš nacius nukreiptų filmų „Nacių šnipo išpažintis“. Po kelerių metų jie išleido ir vieną žinomiausių pasaulyje juostų „Kasablanką“ (Casablanca, 1942), kurioje taip pat galima įžvelgti propagandinių poteksčių.

Franco Capros dokumentinį filmų serija „Kodėl mes kariaujame“

JAV Karo departamentas, vadovaujamas generolo George Marshallo, pasirinko Francą Caprą, kad jis sukurtų filmą, skirtą vidinėms kariuomenės reikmėms.

Tikriausiai F. Capra pasirinktas neatsitiktinai. Tuo metu jis buvo sėkmingas ir daug pasiekęs režisierius Holivude, jau buvo laimėjęs tris geriausio režisieriaus „Oskarus“. Tokios jo dramos kaip „It Happened One Night“ (tai buvo pirmasis istorijoje filmas, kuris laimėjo penkis svarbiausius „Oskarus“ vienuose apdovanojimuose), „Mr. Deeds Goes to Town“, „Lost Horizon“, „Mr. Smith Goes to Washington“ ir „You Can’t Take It With You“ (1938) buvo gerai žinomos ir pelniusios didžiulę sėkmę. Tačiau prieš gaudamas pasiūlymą jis nebuvo dirbęs dokumentinio kino srityje.

Praėjus nedaug laiko po susitikimo su generolu G. Marshallu režisierius pamatė propagandinį Leni Riefenstahl filmą „Valios triumfas“. Jis režisierių ir sužavėjo, ir kartu metė jam iššūkį. Kaip teigė F. Capra, šis filmas neiššovė nei vieno šūvio, nenumetė nei vienos bombos, bet veikė kaip psichologinis ginklas ir turėjo tikslą sunaikinti bet kokį norą priešintis. Taigi F. Capros „Kodėl mes kariaujame“ buvo tiesioginis atsakas į šį vokietės režisierės filmą.

Kadras iš filmo „Karas ateina į Ameriką“ Šaltinis - en.wikipedia.org

Kadras iš filmo „Karas ateina į Ameriką“
Šaltinis – en.wikipedia.org

1942-1945 metais buvo sukurta septynių dalių propagandinių filmų serija „Kodėl mes kariaujame“ (Why we Fight). Kiekvienoje filmų serijos dalyje buvo apžvelgiamas tam tikras istorinis laikotarpis iki JAV įsitraukimo į karą: „Įžanga į kara“, „Nacių puolimas“, „Suskaldyti ir užkariauti“, „Mūšis dėl Britanijos“, „Mūšis dėl Rusijos“, „Mūšis dėl Kinijos“ ir „Karas ateina į Ameriką“.

Ryškiausiai ir geriausiai įvertinta yra pirmoji filmų serijų dalis, kuri 1942 m. laimėjo „Oskarą“ geriausios dokumentikos kategorijoje.

Kuriant filmą buvo sumanyta viską sukonstruoti iš priešų vaizdinės medžiagos, kad pats priešas „įtikintų“, parodytų savo blogio mastą. Buvo naudojami priešų kalbų įrašai, filmai, kronikos, laikraščių straipsniai. Kiekvienas filmo kadras buvo įžūli propaganda – nuo pasakotojo tono, muzikos, nuotraukų iki naudojamų kadrų. Visa medžiaga buvo interpretuojama taip, kaip norėjo filmo kūrėjai.

Filmo pradžioje paklausiamas esminis klausimas: „Kodėl mes kariaujame?“. Vėliau seka atsakymas: „Dėl Perl Harboro? Ar dėl Didžiosios Britanijos? Prancūzijos? Kinijos? Čekoslovakijos? Norvegijos? Lenkijos? Olandijos? Belgijos? Albanijos? Jugoslavijos? Ar Rusijos?“ Vardinant visas šalis matomas jų bombardavimas. Tai buvo stipri psichologinė manipuliacija, po kurios žiūrovai turėjo sau atsakyti, kad buvo pakankamai priežasčių kariauti ir pateisinti JAV įsitraukimą į karą.

Emocinį poveikį sustiprino ir aiški bei konkreti gėrio ir blogio skirtis. Tai parodoma ir vizualiai. Kaunasi du pasauliai: vienas – laisvas, kitas – vergų. Parodomos dvi planetos: balta – laisvųjų, juoda – užkariautų.

Toliau filme buvo rodomi okupuojančių šalių žiaurumai. Žemėlapyje matomas jų godumas, kuris apima visą pasaulį – užkariaujamos ir pasisavinamos teritorijos. Musolinis, Hitleris ir Hirohito parodomi kaip šėtoniški demagogai. „Negalvokite, ir sekite paskui mane“, – ši frazė kartojama dažnai. Filmo gale vėl pakartojamas klausimas: „Kodėl mes kariaujame?“ Ir atsakoma – dėl laisvės. Jei jos neteksime, neteksime visko.

Pirminė idėja buvo šį filmą skirti tik ginkluotosioms pajėgoms. Buvo tikimasi, kad pamatę jį kareiviai bus labiau motyvuoti kariauti, kai žinos karo priežastis, ir žinos, kodėl JAV įsitraukė į karą. Todėl šį filmą pamatyti buvo privaloma kiekvienam JAV kareiviui.

Kadras iš filmo „Suskaldyti ir užkariauti“ Šaltinis - cinewiki.wikispaces.com

Kadras iš filmo „Suskaldyti ir užkariauti“
Šaltinis – cinewiki.wikispaces.com

Tačiau vėliau buvo nuspręsta, kad jis yra per geras, jog būtų slepiamas, ir dar prezidentui F. D. Rooseveltui pareikalavus, šis filmas buvo pristatytas visuomenei. Buvo tikimasi, kad pamatę šį filmą jie taip pat pakeis nuomonę apie karą ir pradės jį remti.

Ši propagandinių filmų serija yra viena svarbiausių ir ryškiausių JAV II pasaulinio karo propagandos produktų. Netgi Didžiojoje Britanijos Ministras pirmininkas W. Churchillis užsakė visą seriją, kad jas būtų galima rodyti britų visuomenei.

Visus metus iki karo pabaigos JAV tiek meninis, tiek dokumentinis kinas tarnavo kaip stiprus instrumentas keisti socialinius ar politinius požiūrius. Taip pat jis propagavo kariavimo tikslus ir pastangas.

Į karo pabaigą propagandinių elementų bei karinių filmų mažėjo, nes jau vyravo aiškus bendras supratimas, kad karą prieš priešus Europoje ir Japonijoje Sąjungininkai laimės. Dažnai jau suplanuoti tokio žanro filmai buvo kuriami greitai ir jais buvo greitai „atsikratoma“. Nebebuvo prasmės toliau jų kurti. Karo baigtis buvo aiški ir nebeliko pagrindinio juostų kūrimo tikslo – kelti žmonių patriotiškumą ar paveikti jų nuomonę karo klausimu.

KINFO projektą „Propaganda kine“ remia:

spaudos remimo fondas

Audrius Meška

Audrius Meška

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.
Audrius Meška

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*