Propaganda kine: Lietuviškasis propagandinis kinas – sovietinės „tikrovės“ atspindys

tarybu Lietuva

Kadras iš kino kronikos „Tarybų Lietuva“

Kalbėdami apie lietuvišką kiną sovietmečiu, neturėtume pamiršti, kad jis buvo labai didelės sistemos – Sovietų Sąjungos kino – dalis. Lietuviškasis kinas turėjo atitikti iš viršaus ateinančius valdžios reikalavimus, atitikti Sovietų Sąjungos propagandinius nuostatus. Tai nebuvo lietuviška propaganda, tai buvo Sovietų Sąjungos propaganda. Kinas buvo integruotas į bendrus visuomenės sovietizacijos procesus. Cenzūra įsitraukia dar į filmo gamybos procesą, tikrinamas scenarijus, dažnai reikalaujama jį perrašyti, taip pat tikrinami pabaigti kino kūriniai, jie redaguojami, kartais filmas net „padedamas ant lentynos”, taip pat kontroliuojamas filmų platinimas. Stalinistinius filmų atmetimo kanonus „neatitinka tikrovės” atšilimo laikais papildo „formalizmo” yda, vėliau tarp filmo atmetimo priežasčių įtraukiamas „suprantamumo masėms” argumentas. Vertinimo kriterijai dažnai būdavo prieštaringi, ar filmas „praeis” dažniausiai priklausė nuo vertintojo ir jo interpretacijų.

Vienas pagrindinių sovietinės propganados kino įrankių buvo dokumentika apie Sovietų Sąjungos pasiekimus. Lietuvoje šį vaidmenį atliko „Tarybų Lietuvos” kronika. Prieš kiekvieną filmo seansą buvo rodomos maždaug 10 minučių trukmės kino kronikos „Tarybų Lietuva“. Kiekvieną kroniką sudarė 5-6 atskiri pasakojimai apie svarbius LTSR politinio ir ekonominio gyvenimo momentus, kultūros ir sporto įvykius. Propagandinę ir švietimo funkciją turintys atlikti dokumentiniai filmai buvo derinami su vaidybiniais todėl, kad jie buvo mažai lankomi. Norint patraukti žiūrovus, pirmiausia siekiama patenkinti žmogaus pramoginius poreikius – tai vaidybinio filmo tikslas, o štai dokumentika turėjo atlikti visuomenės indoktrinacijos funkciją. Be to, buvo tikimasi, kad jei vaidybinis filmas neperduos reikiamos žinios, tai dokumentinis atliks savo propagandinę misiją. Tačiau žmonės dažniausiai gerai suprato, kad tai yra propaganda ir jų neįtikindavo „Tarybų Lietuvos“ skleidžiama žinutė. Tik atėjus televizijai, žmonės tapo lengviau indoktrinuojamai. Reikia prisiminti, kad kinas labai priklausė nuo technologijų, kurios sovietinėje Lietuvoje nebuvo labai išvystytos. Todėl kinas nepatenkino propagandos poreikių tiek, kiek iš jo buvo tikimasi.

Šiomis kronikomis iš esmės būdavo perkonstruojama tikrovė – jie turėjo „teisingai” atspindėti sovietinį gyvenimą. Kino operatoriai bei režisieriai turėjo įsitraukti į šį politiškai bei ideologiškai teisingų filmų kūrimo procesą. Kino operatorius buvo įrankis, fiksuojantis svarbiausius politinės tikrovės įvykius. Jis negalėjo turėti jokių autorinių ambicijų, operatorius turėjo tinkamai nufilmuoti suplanuotą temą. „Tarybų Lietuvos” kronikose yra visi sovietinės propagandos elementai: lozungai, didingas tikrovės vaizdavimas, visažinis diktorius, prabylantis „Dievo balsu”, reprezantyvumas. „Tarybų Lietuvos“ kronika atspindėjo socialistinio lenktyniavimo ideologiją. Šių kronikų muzika buvo klasikinė, epinė, turėjusi prikelti žiūrovo dvasingumą, kilnumą. Kronikų dokumentika konstravo naują socialistinį žmogų – protingą, herojišką, didingą darbininką.

Tarybų Lietuva“ kino kronikoms būdingi visi sovietinės ideologijos aspektai. Labai svarbus sovietinėje sąmonėje lenktyniavimo elementas, stachanovininkų sąjūdis. Varžomasi visose gyvenimo srityse ir viskas galiausiai turi remtis gamybinių galių išvystymu. „Tarybų Lietuva Nr. 10“ 1952 m. draugė Savčenko „Liaudies kovotojo“ kolūkyje parodė kolūkio mėlžėjoms, kaip taisyklingai melžti. Dalinamasi patirtimi ir patarimais, kaip pasiekti geresnių rezultatų. Brigadininkė Janina Zabulionytė dėkoja Stalinui už tėvišką rūpinimąsi paprastais Tarybiniais žmonėmis ir teigia, kad „atsidėkodami atsakysime stachanoviniu darbu, kad dar labiau sustiprintume mūsų tėvynės galybę“. Stachaninkovai kalba susirinkimuose, skatina siekti geresnių rezultatų: „Tarybų Lietuva Nr. 25“ 1951 m. stachanovininkė Genė Martinienė pasisako už „Taikos paktą“, skatina „savo parašą sustiprinti gamybiniais laimėjimais“. Taip pat matome, kaip Vilniaus geležinkelio vagonų depo tekintojui Vytautui Zujui suteikiamas geriausiojo tekintojo TSRS geležinkelių sistemoje vardas. Nuolatos siekiama geresnių rezultatų „Tarybų Lietuva Nr. 10“ 1952 m. specialistai vertina kolūkio „Pergalė“ darbą, pasako savo pastabas, kad darbo rezultatai būtų geresni. Į šias varžybas įtraukiami ir vaikai. „Tarybų Lietuva Nr. 31“ 1947 m., kuri skirta pionieriams, rodoma kaip vaikai prisideda prie socializmo statybų nurinkdami varpas: „Varpų rinkimas – svarbus tarybinis darbas“. 1963 m. kronika „Tarybų Lietuva Nr. 24, 25“ („Ąžuolų daina“) skirta vyrų chorų laimėjimams atskleisti – pirmūnai rodomi ir kultūros, muzikos srityje. Prie gamybinių laimėjimų prisideda ir mokslo pažanga. 1962 m. kronikoje „Tarybų Lietuva Nr. 33“ pristatomi žemės ūkio technika, kuri gerokai paspartina kolūkiečių darbą: „Tik mokslo dėka lengvėja kolūkio darbas“. Stachanovininkų sąjūdis tarnavo vieninteliam tikslui – rekordų siekimui. Tačiau, kaip matome kronikose, didžiausias dėmesys buvo skiriamas vizualumui: įsipareigojimų priesaikų imitacijoms, darbo didvyrių iškilmingiems sveikinimams. Stachanovininkai buvo darbo didvyriai, herojai, partijos vėliavnešiai. Jie siekia įtikinti kitus ir save, kad dirbama savo socialistinei visuomenei, todėl – ir sau.

Sovietinėje ideologijoje svarbus vaiko vaidmuo. Jau nuo mažens sovietinis žmogus prisideda prie socializmo statybų. 1947 m. kino kronikoje „Tarybų Lietuva Nr. 31“ rodoma džiaugsmingų pionierių stovykla Palangoje, teigiama, kad „Didžioji Tarybinių tautų draugystė įsiliepsnojo ir šių kūdikių širdelėse“. Mažojo herojaus mitas kuriamas jau nuo Lenino laikų. Arkadijaus Gaidaro sukurti Berniuko Kibaldžiuko ir Timūro paveikslai stipriai prisidėjo prie šio mito kūrimo. Vaikai vaizduojami kaip herojai, kurie kovoja už komunizmo tiesas ir, jei reikia, gali net paaukoti savo gyvybę.

Reklama

Kronikose atskleidžiama ir istorinės atminties svarba bei su tuo susijęs neigiamas „kito“ paveikslas. 1947 m. „Tarybų Lietuva Nr. 10“ atiduodama pagarba karo veteranams, pasakojama, kaip rusai apgynė lietuvius ir išvijo fašistus, todėl „dėkingas išlaisvintas lietuvis pagarbino kritusiųjų atminimą“. „Tarybų Lietuva Nr. 33“ 1962 m. kino kronikoje pasakojama apie Napaleono žygį į Maskvą. Aukštinamas genialus karvedys Kutuzovas, prisimenama didi rusų pergalė prieš Napaleoną. Be to, šioje kronikoje pasirodęs siužetas apie buržuazinius nacionalistus sutapo su antipartizaninio karo propaganda. Anksčiau ši tema buvo draudžiama, bet nuo 1959 m. pamažu pradedama prabilti apie buržuazinį nacionalistą, nedetalizuojant, ką ta sąvoka reiškia. Ji buvo skirta apibūdinti partizanus, tuo pačiu juos sumaišant su tais asmenimis, kurie iš tikrųjų prisidėjo prie holokausto. Tai puikus propagandinis atminties keitimo pavyzdys. Iš pradžių sovietinė valdžia apskritai nenorėjo kalbėti apie partizaninį judėjimą, bet vėliau, kai jau buvo priversta kalbėti, nes žmonės matė, kas vyksta, kalbama sau palankia linkme.

Tarybų Lietuvos“ kūrimo pradžioje skleidžiama propaganda žymiai mažiau atitiko tikrovę, nei tai buvo vėliau. Todėl 7 dešimtmetį buvo lengviau įtikinti žmogų dokumentikoje rodomais vaizdais, nes jie jau labiau atitiko tikrovę. Tačiau vėliau rodomi siužetai turėjo būti įmantresni, geriau apgalvoti, nes informacijos prieinamumas jau buvo lengvesnis.

Kino kronikos turi tiksliai atitikti sovietinės cenzūros keliamus reikalavimus, todėl iš dokumentikos šalinami visi netinkami elementai. Iš 1949 m. „Tarybų Lietuva Nr. 5“ iškerpamas „netinkamas A. Sniečkaus elgesys”: „drg. Sniečkus prezidiumo užstalėje daro kažkokius nesuprantamus judesius“. Sovietinei cenzūrai neįtiko ir 1950 m. „Tarybų Lietuva“ 30 numeris: „Siužetas „Turtingas darbadienis“ yra sudarytas iš dviejų dalių – grūdų pristatymas valstybei ir avanso gavimas. Pirmoje dalyje kolūkiečių liūdni, nusiminę veidai, antroje – šypsena, gera nuotaika. Kodėl? Kolūkiečiai veža grūdus valstybei. Ne buožėms, ne išnaudotojams. Politiškai žiūrint operatorius padarė nedovanotiną klaidą.“ Nors ir reikalauta nepriekaištingo „tarybinės tikrovės” reprezentavimo, ta tikrovė yra iš anksto numatyta, sukonstruota.

Nenusimink, Virginijau Šaltinis - kinopavasaris.lt

Kadras iš filmo „Nenusimink, Virginijau“
Šaltinis – kinopavasaris.lt

Cenzūros prisilietimą matome ir dokumeniniame Lietuvos kine. Kuriant dokumentiką būdavo sudėtinga suderinti programinius reikalavimus rodyti pažangą, kai dažnai tos pažangos realybėje nebūdavo. Todėl realybė dažnai būdavo „taisoma”, pritaikoma reprezentatyvumo reikalavimams. Pavyzdžiui, kuriant filmą „Lietuvos bekonas” 1956 m. kolūkis „Bolševikas” turėjo būti sutvarkytas, kad būtų atspindėta Lietuvos kiaulininkystės pažanga.

Tačiau 7 dešimtmečio pradžioje pamažu kino kanonai kinta. Atsiranda vietos autoriniam kino kūrėjo požiūriui. Taip 1962 m. sukuriamas Viktoro Starošo filmas „Nenusimink Virginijau”, kuriame, nepaisant akivaizdžios propagandinės žinutės, socialistinės industrializacijos pažanga rodoma vaiko akimis. 1963 m. A. Tumo ir A. Dausos kūrinyje „Naktį prieš parodos atidarymą” pirmenybė teikiama vizualiniam pasakojimui, tai jau kitoks vaizdavimas – Justino Marcinkevičiaus eilėse atgyjantys liaudies meno kūriniai. Filme „Laikas eina per miestą“ (rež. A. Grikevičius, 1966) naudojamos skirtingos montažo technikos, dramaturginei įtampai sukurti panaudojama muzika, atsisakant žodinio pasakojimo, ir tokiu būdu pasakojama miesto istorija. Dokumentinis kinas pamažu tampa meno kūriniu. Dokumentikoje formuojasi autorinio kino kūrėjo statusas. Tačiau ir toliau šie filmai turėjo atitikti vyraujančią ideologiją ir kurti menamą tikrovę.

Gyvieji didvyriai Šaltinis - ex.ua

Kadras iš filmo „Gyvieji didvyriai“
Šaltinis – ex.ua

Tokias pačias tendencijas kaip ir dokumentikoje matome ir vaidybiniame kine. Šiuo atveju dėmesį sutelksime į vėlesnius autorinio lietuviško kino pavyzdžius: „Gyvieji didvyriai” (1960) ir „Niekas nenorėjo mirti” (1965).

Gyvieji didvyriai” žymi savito kino braižo atsiradimą vaidybiniame kine. Tai keturių kino novelių rinkinys, leidęs pasireikšti kelių skirtingų režisierių talentui. Vaikystės gyvenimo epizodais vaizduojamas Lietuvos prieškaris, karas, pokaris ir dabartis. Filmą sudaro novelės: „Mums nebereikia”, režisuota Marijono Giedrio, „Lakštingala”, režisierius Balys Bratkauskas, „Paskutinis šūvis”, režisierius Arūnas Žebriūnas ir „Gyvieji didvyriai”, režisuota Vytauto Žalakevičiaus. Filmas sulaukė daug apdovanojimų, taip pat ir už SSRS ribų – XII-ąjame Karlovy Vary kino festivalyje filmas apdovanotas specialiuoju kino kritikų prizu.

Gyvieji didvyriai Šaltinis - youtube.com

Kadras iš filmo „Gyvieji didvyriai“
Šaltinis – youtube.com

Gyvieji didvyriai” – tai vienas subtilesnių lietuviškojo propagandinio kino pavyzdžių. Keturios trumpos istorijos sujungtos į vientisą siužetinę liniją skleidžia sovietinės ideologijos žinią. Pirmasis novelių almanacho filmas „Mums nebereikia” persmelktas niūrios buržuazinės tikrovės, kurioje vaizduojami vaiko vargai. Antroji novelė „Lakštingala” labiau atitinka sovietinės propagandos žanrą. Tai istorija, kaip paprastas nuoširdus berniukas nuvilioja vokiečių kareivius į miškus pas partizanus. Panašūs filmai apie pionierius vaikus didvyrius buvo plačiai paplitę sovietinėje Rusijoje. Šio filmo skirtumas tas, kad berniukas „lakštingala” nėra tiesiogiai siejamas su jokia pionieriška sąjunga, tai sąsajos su kerštu už žuvusiuosius. Pirmojoje filmo scenoje, kur naciai degina daržinę su žmonėmis, galime matyti aliuzijas į Pirčiupius. Nors „Lakštingaloje” vyrauja keršto motyvas, ir tai, rodos, daro filmą ne tokį ideologiškai indoktrinuotą, nevertėtų teigti, kad dėl to jame nėra propagandinės žinutės. Sovietinėje filmografijoje buvo svarbus liaudies motyvas, be to, vėlesniais laikais nebebuvo reikalaujama tiesmuko partinio žargono ir iš filmų buvo reikalaujama aukštos meninės kokybės. Trečioji novelė „Paskutinis šūvis” – istorija apie mergaitę, kuri susiduria su banditu partizanu ir žūva nuo jo paleisto šūvio. Tai nekaltybės, tyrumo susidūrimas su sunkiu grubiu pasauliu. Banditas, vaizduojamas šiame filme, yra propagandiškai neįtaigus, tai daugiau epinis blogio įsikūnijimas, atskleidžiantis pokarinę Lietuvos tikrovę. Politinis prieskonis novelėje atsirado filmo gamybos metu, nes scenarijaus autorius Henrikas Šablevičius turėjo omeny paprasčiausią brakonierių. Silpniausia ir labiausiai atitinkanti sovietinės propagandos kanonus buvo paskutinioji novelė „Gyvieji didvyriai”. Filme du berniukai išvežiodami telegramas mato gyvuosius darbo didvyrius ir bando pasirinkti, kuo taps užaugę. Joje teigiama sovietinės darbo propagandos ideologija. Sovietmečiu buvo mitologizuojamas sunkus techninis darbas, poetizuojami darbo herojų paveikslai, propagandinėje ikonografijoje buvo svarbus idustrializacijos kontekstas didžiosiose socializmo statybose. Ši novelė sujungia visas keturias istorijas į visumą ir suteikia joms privalomo optimizmo. Nuo niūraus „Mums nebereikia” iki optimistiško „Gyvieji didvyriai” skleidžiama sovietinė žinutė apie tai, kaip pažengė visuomenė nuo niūrios buržuazinės tikrovės iki pergalingos šviesios socialistinės šiandienos. „Gyvieji didvyriai” perduoda žiūrovui žinią apie šviesų rytojų, tai, kad gyvenimas tik gerės. Pasitikėjimas rytdiena legitimavo komunistų valdžios vadovavimą šaliai ir motyvavo žmones prisidėti prie socialistinės šalies statybų, plečiant kolūkių sistemą ir vykdant didžius idustrializacijos planus.

Niekas nenorėjo mirti Šaltinis - obuolys.lt

Kadras iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“
Šaltinis – obuolys.lt

Kitas gero intelektualaus propagandinio kino pavyzdys – „Niekas nenorėjo mirti”, sukurtas V. Žalakevičiaus 1965 m. Režisierius tęsė keršto temą, kurią jis plėtojo „Lakštingalos” scenarijuje. Šis filmas atitinka daugelį sovietiškojo ideologinio filmo kanonų, tačiau asmeninis santykis su priešais suteikė jam ilgaamžiškumo. Rusų kino kritikas Michailas Trofimenkovas recenzijoje, publikuotoje knygoje „Aš nežinau…”, teigia, kad „Niekas nenorėjo mirti“ yra nemari lietuviška kino klasika: „Klasika todėl, kad plastika – gryna, grožis – tapybiškas, aktorių vaidyba – lakoniška ir tiksli. Klasika todėl, kad karti žmogaus išmintis ir dramaturgija – nevienaprasmė. Galų gale klasika todėl, kad filmas laisvas nuo laiko vėjo atneštų ideologijos šiukšlių.“

Šiame filme rodoma brolių Lokių, komunistų, kova prieš miškinius. Partizanai nužudo kaimo seniūną Lokių tėvą ir šie atvyksta į kaimą keršyti. Kadangi vyrauja keršto motyvas, tai užgožia ideologinę kovą tarp komunistų ir miškinių nacionalistų. Tačiau filmas vienpusiškai rodo šią kovą – niekam nekyla abejonių, kad gerieji yra broliai Lokiai, kurie atstovauja sovietinę valdžią, o miškiniai terorizuoja kaimą, žudo vaikus ir prievartauja moteris. Tai, kad charakteriai įtikinami, nevienspalviai, kad jie nėra aiškiai „juodi” ar „balti”, atskleidžia režisieriaus talentą ir daro filmą įtaigų. Tačiau būtent herojų ir antiherojų vaizdavime matome propagandinę žinutę. Miškinių vado Aitvaro, buvusio laisvos Lietuvos karininko, portretas stiprus. Tačiau tai, kad jis vaizduojamas kaip didingas priešininkas, tik parodo brolių Lokių stiprybę, tai suteikia filmui realistiškumo. Sovietų valdžia nebepriėmė formalizmo, tiesioginės ideologinės propagandos ir suvokė meninio išraiškingumo reikšmę.

Niekas nenorėjo mirti” vertinamas kaip lietuviškojo vesterno pavyzdys. Tai keršto istorija. Be to, kaimo gyventojai nėra labai politiški ir nėra linkę palaikyti kurią nors pusę. Broniaus Babkausko suvaidintas valstietis Marcinkus į Broniaus (aktoriaus Bruno Oja) siūlymą paimti šautuvą atsako tiesiai šviesiai: „Nusišikt man ant tamstos šautuvo, jeigu po teisybei…“ Todėl filmas vertinamas prieštaringai, dažnai teigiama, kad Lokiai kovojo ne už sovietų valdžią, o keršija piktadariams. Tačiau tie piktadariai filme yra miškiniai, nacionalistai, o tai visiškai atitiko sovietų ideologinius kanonus.

Nepaisant to, V. Žalakevičius taip pat susidūrė su problemomis, norėdamas rodyti filmą. Filmą išgelbėjo režisieriaus apsukrumas. Centro komitetas pavadino filmą antitarybišku ir norėjo jį perfilmuoti, bet V. Žalakevičius niekam nieko nesakęs nuvežė filmą į Maskvą, kur jis buvo labai gerai įvertintas. Priėmus filmą Maskvoje, sovietų Lietuvos valdžiai nebeliko ką daryti.

Filme „Niekas nenorėjo mirti“ V. Žalakevičius norėjo realizuoti visus žanrinio kino privalumus, čia matome nuotykinio žanro derinimą su ideologine programa, kurioje pagrindinius vaidmenis atlieka patrauklios, būsimos kino žvaigždės, leidusios žiūrovui nekritiškai susitapatinti ir kartu įsitraukti į tai, kas rodoma ekrane. Su šiuo filmu išgarsėjo daugelis lietuvių aktorių – Regimantas Adomaitis, Algimantas Masiulis, Donatas Banionis, Laimonas Noreika. Tai pirmas kūrinys lietuvių kino istorijoje sėkmingai suderinęs pramogines funkcijas su ideologinėmis intencijomis (partizaninis karas paverčiamas pilietiniu karu).

1965-1966 m. „Niekas nenorėjo mirti” apdovanotas Karlovy Varų, Sąjunginio Kijevo, Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalių prizais, valstybiniais apdovanojimais. 1995 m. minint kino šimtmetį UNESCO V. Žalakevičiaus filmą įtraukė į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką.

Kadras iš filmo „Niekas nenorejo mirti“ Šaltinis - LKC archyvas

Kadras iš filmo „Niekas nenorejo mirti“
Šaltinis – LKC archyvas

Lietuviškasis kinas kaip ir visos kultūrinės sritys buvo įtrauktas į sovietinės propagandos mechanizmą. Tačiau sovietų valdžios ideologiniai reikalavimai ne visiems sutrukdė atsiskleisti jų kūrybiniam talentui. Sovietmečiu užgimė ir skleidėsi tokie režisieriai kaip A. Žebriūnas, V. Žalakevičius, H. Šablevičius ir kiti. Tačiau tai dažniausiai reiškė, kad jie turėjo atitikti vyraujančius ideologinius kanonus. Yra pavyzdžių, kaip lietuviai režisieriai sugebėdavo apeiti sovietinę cenzūrą, tuo labiau, kad vėlesniais laikais ji buvo tapusi mechaniška, negalvojanti, pati dažnai nesuprantanti iš viršaus ateinančių reikalavimų. Tačiau šiame straipsnyje aptariami sovietinės propagandos kino pavyzdžiai, kurie atitiko Maskvos reikalaujamą propagandinę žinutę. Kad ir kokie šedevrai buvo šie filmai, sunku paneigti jų propagandinę reikšmę.

KINFO projektą „Propaganda kine“ remia:

spaudos remimo fondas

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*