Propaganda kine: Nacistinės Vokietijos kinas ir talentingoji Leni Riefenstahl

Režisierė Leni Riefenstahl Šaltinis - toutlecine.challenges.fr

Režisierė Leni Riefenstahl
Šaltinis – toutlecine.challenges.fr

Kino propagandos aušra ir didysis iškilimas įvyko tarpukariu, įsigalėjus naujiems totalitariniams režimams. Tokiu būdu šie režimai valstybės piliečiams ir pasauliui skleidė savąjį ideologinį tikėjimą. Europos šalių vyriausybės pradėjo suvokti, koks galingas ideologinis ir emocinis užtaisas yra kinas, o smarkiai tobulėjančios technologijos įgalino išbandyti naujas idėjas. Sovietų Rusija, Fašistinė Italija ir Nacistinė Vokietija skubėjo sukurti įstaigas, kurios buvo atsakingos už kino propagandą.

Vakarų valstybės, Didžioji Britanija ir JAV, į šią kovą įsijungė vėliau, jau prasidėjus II pasauliniam karui. Šios šalys siekė paaiškinti savo žmonėms, kodėl jie kovoja, už ką kovoja ir prieš ką kovoja. Tačiau totalitarinės valstybės turėjo didesnę galią valdydamos kino industriją. Jos prisiėmė visišką informacijos valdymo kontrolę – valstybė ne tik naudojo filmus, kaip ideologinės žinios skleidėjus, tačiau taip pat įvedė griežtą cenzūrą – nuspręsdavo, kurie filmai gali būti rodomi, kurie ne. Valstybė kontroliavo visas kino sritis – prodiusavimą, gamybą, platinimą, rodymą ir kino kūrėjų edukaciją. Taigi visos Europos kino pramonė, prasidėjus II pasauliniam karui, buvo pertvarkyta karo reikmėms.

Šiuo straipsniu sutelksime dėmesį į vienos totalitarinių valstybių nacistinės Vokietijos kiną kaip propagandinės minties skleidėją ir vienos talentingiausių vokiečių režisierių Leni Riefenstahl (1902 – 2003) darbus.

Valdžioje įsigalėjęs A. Hitleris ir nacionalsocialistų partija sukūrė ir ištobulino propagandos sistemą, panaudodami naujas XX a. technologijas, tarp jų ir kino meną. Pamažu Vokietijoje buvo nacionalizuota visa filmų produkcija ir platinimas. Filmų naudojimas propagandos tikslais buvo planuotas Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos jau 1930 m., kai partija įkūrė Filmų departamentą. 1933 m. įkurtas Reicho Filmų komitetas. 1934 m. vasario 16 d. išleistas Reicho Kino įstatymas, įgalinantis filmų gamybos priežiūrą nuo pat ankstyvos stadijos. Šis dekretas įvedė naują „pozityvią” cenzūrą: įvesta privaloma scenarijaus cenzūra bei padidintas nuostatų kiekis, pagal kurias Cenzūros biuras galėjo uždrausti filmą. Filmų pramonės administravimas buvo paskirtas propagandos ministrui Josephui Goebbelsui. Taip valstybė prisiėmė visišką filmų kūrimo kontrolę.

A. Hitleris ir propagandos ministras J. Goebbelsas ne tik asmeniškai žavėjosi filmais, jie suvokė, kokią galią turi kinas ir išnaudojo jį masių mobilizavimui bei žmonių protų ir emocijų pavergimą naujai ideologijai. A. Hitleris buvo įsitikinęs, kad propaganda mases turi patraukti savo paprastumu, ji turi būti nukreipta į žemiausius žmogaus proto lygius, kupina lengvai išmokstamų, nuolatos kartojamų šūkių, susikoncentravusi į tokius emocinius elementus kaip meilė ir neapykanta. J. Goebbelsas pritarė, kad propaganda turi būti primityvi ir pasikartojanti. Tačiau, priešingai nei naujasis partijos lyderis, kuris manė, kad propaganda neteks savo reikšmės, kai partija įgis politinę galią, J. Goebbelsas teigė, kad propaganda turės ir toliau išlaikyti entuziazmo lygį ir atsidavimą ideologijai. Be to, A. Hitlerio nuomone politika ir menas filmuose turi būti visiškai atriboti, o J. Goebbelsas manė, kad propaganda tampa neefektyvi, kai tik žmogus supranta, kad tai yra propaganda. Sėkminga propaganda, jo nuomone, turi sustiprinti požiūrius ir jausmus, kurie jau ir taip yra gyvi žmonėse. Šių dviejų nacių lyderių nuostatai buvo įgyvendinami kinematografijoje.

Reklama
Kuriant „Valios triumfą“ Šaltinis - hyperallergic.com

Kuriant „Valios triumfą“
Šaltinis – hyperallergic.com

Manipuliuodama masių jausmais, Nacionalsocialistų partija susitelkė į kelias pagrindines filmų temas: draugiški santykiai, heroizmas ir partija, kraujas ir žemė, lyderystės principas, karas ir karo įvaizdis, priešo įvaizdis. Tačiau įspūdingiausias nacių kino propagandos pavyzdys būtų L. Riefenstahl filmai „Valios triumfas” (1935) ir „Olimpija” (1938). L. Riefenstahl šiais filmais įrodė savo filmų kūrėjos talentą ir atskleidė, kaip įmanoma dokumentinius filmus naudoti masių patraukimui ir emocinei manipuliacijai. Šie filmai įsirašė į propagandinės dokumentikos istoriją.

Nuo pat pirmo susitikimo 1932 m. L. Riefenstahl ir A. Hitleris išreiškė abipusį susižavėjimą vienas kitu. A. Hitleris įtikintas režisierės talento norėjo, kad ji sukurtų filmą apie partijos suvažiavimą. Nors L. Riefenstahl teigė nieko nenusimananti apie politiką, A. Hitleris, pasikviesdamas L. Riefanstahl kurti filmą, teigė, jog jis nori filmo, rodančio Kongresą pro ne eksperto akis, parenkančio tik tai, kas teikia didžiausią meninį pasitenkinimą, nori filmo, kuris išjudintų, patrauktų, sužavėtų auditoriją tuo, kas nebūtinai domina politiką. Taip gimė filmas „Valios triumfas”.

Iš pradžių L. Riefenstahl sutiko pastatyti filmą apie 1933 m. nacių suvažiavimą Niurnberge – „Tikėjimo pergalė“, tačiau nesisekė, nes nesutarė su J. Goebbelsu. Tačiau „Valios triumfas“ turėjo didelį biudžetą, platų pasiruošimą ir svarbią aukšto rango nacių tokių kaip J. Goebbelsas pagalbą. L. Riefanstahl komandą sudarė 172 žmonės: 10 techninio personalo, 36 operatoriai ir asistentai, 9 oro fotografai, 17 kronikininkų, 12 kronikos komandų, 17 apšvietėjų, 2 fotografai, 26 vairuotojai, 37 apsaugos darbuotojai, 4 kariškiai ir 2 raštinės asistentai. Daug operatorių buvo aprengti SA uniformomis, taip jie galėjo įsilieti į minią. L. Riefanstahl nufilmavo maždaug 61 val. vaizdinės medžiagos, kurią sutrumpino į 2 val. filmą. Ji pasistengė baigti filmą taip greitai, kaip galėjo. Filmo užsakovas ir neoficialus prodiuseris buvo A. Hitleris, jo vardas įrašytas pradžios titruose.

Kadras iš filmo „Valios triumfas“ Šaltinis - hyperallergic.com

Kadras iš filmo „Valios triumfas“
Šaltinis – hyperallergic.com

„Valios triumfas“ – filmas, skirtas 1934 m. šeštojo partijos suvažiavimo Niurnberge įvykiams nušviesti. Filmas susideda iš įvairių nacių kalbų Kongrese ištraukų, tame tarpe ir A. Hitlerio, šios scenos paįvairintos filmuota medžiaga iš partijos narių susibūrimų. Pagrindinė filmo tema – naujos ir galingos Vokietijos prisikėlimas iš pelenų, o A. Hitleris yra tas, kuris ją prikels – jis tikrasis Vokietijos lyderis. Filmo pradžioje pasirodo antraštė:

„Dvidešimt metų po I pasaulio karo pradžios,

Šešiolika metų po Vokietijos teismo pradžios,

Devyniolika mėnesių po Vokietijos atgimimo pradžios,

Adolfas Hitleris skrenda į Niurnbergą surinkti ištikimus sekėjus…“

„Valios triumfe“ režisierė naudojo daug religinių simbolių. Jau pirmuose filmo kadruose pro debesis išnyra bažnyčios bokštai, o visą filmą žiūrovą seka bažnyčios varpų skambėjimas. Nenuostabu, kad filme galutinis paradas vyksta prieš Niurnbergo moterų bažnyčią. Paskutinėje kalboje A. Hitleris nacių partiją lygina su šventuoju ordinu. Naujų partijos vėliavų įšventinimas į „kruvinas vėliavas” (nacių svastikos, naudotos per alaus pučą, kruvinos dėl aukų, kurias iššaudė Miuncheno policija) vyksta prisiliečiant prie jų A. Hitleriui. Pats A. Hitleris – tai naujasis mesijas, išnyrantis iš debesų. Žiūrovo žvilgsnis seka kamerą, kylančią iki lyderio aukštumų, kuris, stovintis ant savo pakylos, iškyla kaip vadas šimtui tūkstančių sekėjų. Net filmo pavadinimas parodijuoja didį Liuterio veikalą „Valios vergystė”.

Filme daug Vokietijos galios vaizdavimo momentų. Ereliai ir svastikos gali būti matomi kaip užuomina į senovės Romos legionus. A. Hitlerio atvykimas lėktuvu parodo jo galią ir išskirtinumą – tuo metu tai buvo prabanga, tai skirta tik išrinktiesiems.

„Valios triumfe“ didelį vaidmenį vaidina vienybės idėja – „Partija yra Hitleris, Hitleris yra Vokietija taip kaip Vokietija yra Hitleris“. Daugelis filmo scenų sulieja ribas tarp nacių partijos, Vokietijos valstybės ir Vokietijos žmonių. Scena, kurioje kariškiai šaukia vietas, iš kurių yra kilę, primena žiūrovui, kad nacių partija išsiplėtė iš citadelės Bavarijoje į visuotinį vokiečių judėjimą (pan-germanistic). Svarbia reikšmę įgyja partijos vienybės vaizdavimas. Todėl, kad filmas buvo sukurtas po ilgųjų peilių nakties, įvykusios 1934 m. Tai buvo susidorojimas su galimais A. Hitlerio konkurentais SA. Buvo išžudyta daug SA lyderių, tarp kurių ir Ernstas Rohmas.

Kadras iš filmo „Olimpija“ Šaltinis - torrentbutler.eu

Kadras iš filmo „Olimpija“
Šaltinis – torrentbutler.eu

„Valios triumfas“ greitai tapo vienu žinomiausių propagandos pavyzdžių filmų istorijoje. Dėl L. Riefenstahl panaudotos technikos, tokios kaip judančios kameros, teleobjektyvo naudojimas sukurti iškreiptai perspektyvai, aeronuotraukos ir revoliucingas būdas naudoti muziką, pelnė „Valios triumfui“ vieno geriausių filmų istorijoje pripažinimą. L. Riefanstahl už šį filmą laimėjo keletą apdovanojimų ne tik Vokietijoje, bet ir JAV, Prancūzijoje, Švedijoje bei kitose šalyse. Joks filmas nebuvo toks įkvepiantis ir kartu neužsitraukė tokio didelio pasmerkimo. L. Riefenstahl teigė, kad ji niekada nenorėjo imtis šio projekto, kuris buvo įbruktas A. Hitlerio. Nors tai yra labai žinomas filmas, ji gailėjosi sutikusi jį režisuoti. „Valios triumfas“ išlieka vienas kontroversiškiausių šių laikų filmu. Tai filmas, kuris nubloškė L. Riefenstahl į kino egzilį – „filmas, kuris sukūrė holokaustą“. Vokietijoje po karo filmas buvo uždraustas. „Valios triumfas“ buvo populiarus Trečiajame reiche bei kitur ir daro įtaką dokumentiniams ir komerciniams filmams iki šių dienų.

Kitas didis režisierės projektas – filmas apie 1936 m. olimpines žaidynes Berlyne. „Olimpija“ sukėlė ne mažiau reakcijų nei „Valios triumfas“, tačiau nesulaukė tiek žiaurios kritikos L. Riefenstahl, nes ji galėjo lengviau apsiginti, kad šis filmas nėra politinis.

1936 m. Berlyne turėjo vykti vasaros Olimpinės žaidynės ir po sėkmės su „Valios triumfu” filmuoti jas buvo pasirinkta L. Riefenstahl. Ji 1938 m., po dviejų metų redagavimo, išleido dviejų dalių filmą: „Olimpija I: Tautų šventė“, „Olimpija II: Grožio šventė“. Filmas buvo finansuotas Reicho vyriausybės. Kaip ir filmuojant „Valios triumfą“, L. Riefenstahl naudojo daug techninių inovacijų.

Įdomu tai, kad pats A. Hitleris nebuvo suinteresuotas Olimpinėmis žaidynėmis ir net nenorėjo, kad jos vyktų Vokietijoje. Jis nenorėjo, kad juodaodžiai varžytųsi prieš baltaodžius atletus. Tačiau Vokietijos Nacionalinis Olimpinis komitetas įtikino A. Hitlerį, kad žaidynės net ir įtraukiančios ne Arijų rasės atletus gali atnešti naudą. Nacistinė Vokietija panaudojo visas priemones, kad parodytų Vakarams, jog Vokietija yra didinga ir taiki valstybė. Spaudai duotos instrukcijos nedėti jokių skandalų su žydais ar konfliktų su užsieniečiais, nuimti ženklai „žydai neįleidžiami“ nuo restoranų, viešbučių ir parduotuvių. Olimpinių žaidynių svečiams Berlynas pristatytas kaip saugus ir patrauklus miestas.

Kadras iš filmo „Olimpija“ Šaltinis - pearcaster.com

Kadras iš filmo „Olimpija“
Šaltinis – pearcaster.com

„Olimpija“ įkūnija žmogaus kūno grožį ir tobulumą, taip vertintą nacistinės Vokietijos. Jauni vyrai ir moterys švienčią savo sveikatą ir stiprybę, filme idealizuojamas Arijaus kūnas. Pirmoji filmo scena atskleidžia Antikos didybę, pradžioje nušviečiamos antikinės galios šventovės: Akropolis ir kitos Graikijos šventyklos, tada kamera pajuda link helenistinių skulptūrų ir galiausiai graikų skulptūra pavirsta į judančio atleto figūrą. Scena baigiama Olimpine ugnimi, kurią iš Atėnų į Berlyną atneša vienišas bėgikas. Tokiu būdu žiūrovas turi suprasti, kad Vokietija perima antikinės Graikijos paveldą. A. Hitleris teigia, kad „Naujas amžius siekia sukurti naują žmogaus tipą. Vyrai ir moterys sveikesni ir stipresni: naujas gyvenimo pojūtis, naujas gyvenimo džiaugsmas. Niekada žmonija savo išoriniu pavidalu ir savo minčių forma nepriartėjo prie antikinio pasaulio taip kaip šiandiena“. Nors pirmoje dalyje rodomas juodaodis Amerikos atletas Jesse Owensas ir jo nepaprasti pasiekimai Olimpiadoje – tai yra ne kas kita, kaip žmogaus kūno tobulumo pabrėžimas. Pats A. Hitleris jo pasiekimus paaiškina pseudomoksline rasistine teorija, kad pastarojo protėviai atėję iš džiunglių ir yra primityvūs, o tokių žmonių kūno sudėjimas yra stipresnis nei civilizuotų baltųjų. Šis filmas – tai tvarkos ir simetrijos išryškinimas (o tai yra pagrindiniai nacių meno principai), pagal kurį individualumas aukojamas tvarkai. Olimpinių žaidynių spektaklis Berlyne, užfiksavęs daugiau Vokietijos nei bet kurios kitos šalies pergalių, pasitarnavo nacių mitų kūrimui.

Filmas sulaukė tiek meninės, tiek komercinės sėkmės. Kadangi „Olimpija“ išleista tik 1938 m., J. Goebbelsas susidūrė su iššūkiu, kaip patraukti auditorijos dėmesį į dokumentiką, kuri nušviečia dviejų metų senumo įvykį. Todėl jis uždraudė bet kokius pranešimus apie šį filmą mėnesį prieš, kai jis turėjo būti išleistas, taip siekdamas išlaikyti intrigą. Tai pasiteisino – filmas laimėjo daug apdovanojimų tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų.

Nors žlugus fašizmui, amerikiečių ir prancūzų tribunolai išteisino L. Riefenstahl, jai iki pat mirties nepavyko nusikratyti A. Hitlerio favoritės vardo. L. Riefenstahl mėgino kurti filmus ir po karo, tačiau kiekvienas mėginimas sulaukdavo pasipriešinimo, protestų ir aštrios kritikos, galiausiai ji nesugebėdavo surinkti reikiamo finansavimo.

Nacistinės Vokietijos pasiekimai kino propagandos istorijoje įsirašė iki šių laikų. Su J. Goebbelso sumanumu ir L. Riefenstahl talentu kinematografinėmis priemonėmis nacių ideologijai buvo pavergtos masės. Tai buvo įmanoma totalitarinėje valstybėje, kurioje buvo sutelkiamos visos priemonės žmonių protų ir emocijų užvaldymui ir pavergimui ideologijai.

KINFO projektą „Propaganda kine“ remia:

spaudos remimo fondas

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*