Propaganda kine: SSRS kinas Šaltojo karo metu

Šaltasis karas Šaltinis - playbuzz.com

Šaltasis karas
Šaltinis – playbuzz.com

Buvusių sąjungininkių konfrontacija

Po II pasaulinio karo tarp buvusių sąjungininkių – Vakarų bloko (JAV ir NATO) ir Rytų bloko (SSRS ir Varšuvos pakto narės) – vykęs Šaltasis karas (1947 m.-1991 m.), be jokios abejonės, palietė ir visas gyvenimo sritis. Tuo laikotarpiu vyravusios politinės tendencijos neaplenkė ir pagrindinių medijos formų. Tai buvo masinės komunikacijos priemonės, kuriomis buvo galima sėkmingai „informuoti“ norima informacija visuomenę. Kinas nebuvo išimtis. Nors jis jau ir nebebuvo pagrindinė informavimo priemonė, nes atsirado televizija ir radijas, tačiau jis vis vien buvo naudojamas Šaltojo karo propagandai skleisti.

Be abejo, svarbiausias Šaltąjį karą apibūdinantis elementas – ginklavimosi varžybos. Vienas svarbiausių ginklavimosi elementų – abi supervalstybės tobulino ir vystė branduolinius projektus. Tiek viena, tiek kita juos galėjo ir planavo panaudoti, jei būtų užpulta pasitelkus atominį ginklą. Tačiau nei viena, nei kita jų niekada nepanaudojo. Tai būtų buvę tolygu visiškam susinaikinimui.

Taip pat abi šalys smarkiai didino ir ginklavo karines galias. Kiekviena norėjo dominuoti ir pirmauti tiek ant žemės, tiek ore, tiek vandenyse. Be abejo, nederėtų pamiršti konkuravimo sporto varžybose, kosmoso užkariavimo bei tarpvalstybinio šnipinėjimo.

Taigi apibendrinančiai Šaltojo karo specifiką galima nusakyti, kad tai buvo ideologinė konfrontacija ir konkurencija. Abi supervalstybės norėjo įtvirtinti ir propaguoti savo ideologines nuostatas: JAV – kapitalizmą, SSRS – socializmą. Kiekviena šalis norėjo parodyti, kad jų politinė santvarka gali padaryti visus „darbus“ geriau nei kita, kad jų santvarka yra pranašesnė.

Reklama
Kadras iš filmo „Žmogus amfibija“ Šaltinis - nnm.me

Kadras iš filmo „Žmogus amfibija“
Šaltinis – nnm.me

Sovietų kinas po II pasaulinio karo

Sovietų kino industrija nuo II pasaulinio karo baigties iki Stalino mirties išgyveno stagnaciją ir beveik mirtį. Kasmet buvo išleidžiama tik keletas filmų. Pokario laikotarpiu Stalino filmų priežiūra itin išaugo. Jis asmeniškai tikrindavo kiekvieną kuriamą filmą. Buvo siekiama ir norima (Stalino iniciatyva), kad kiekvienas filmas būtų šedevras. Taigi 1951 m. Sovietų sąjungoje buvo sukurti ir išleisti tik 9 pilnametražiai filmai.

Kaip ir jų priešai JAV, taip ir Sovietų sąjunga norėjo savo priešus pavaizduoti kuo baisesnius, iškelti jų negatyvius bruožus, apšmeižti ir apjuodinti. Todėl nenuostabu, kad nuo 1946 m. iki 1950 m. beveik visi filmuose rodomi „blogiukai“ buvo Vakarų bloko piliečiai.

To laikotarpio filmai turėjo atitikti tris politinius kriterijus ir tikslus: tiksliai vaizduoti amerikiečius kaip karo kurstytojus, rodyti ir ryškinti dviejų pasaulių skirtumus: JAV – agresyvi, kapitalistinė valstybė, Sovietų sąjunga – taiki šalis, ir paskutinis tikslas – vaizduoti SSRS kaip fundamentaliai taikią valstybę.

Po Stalino mirties 1953 m. kino pramonei Atšilimo laikotarpiu buvo suteikta šiek tiek daugiau laisvės kurti. Kaip ir kitos industrijos ar pramonės šakos ji išgyveno didžiulį išsiplėtimą ir atgimimą. Todėl jau apie 1956 metus buvo sukuriama virš 100 naujų pilnametražių filmų. O nuo 1960 m. iki 1985 m. kasmet buvo sukuriama nuo 116 iki 151 naujų juostų. Maskvoje esanti pagrindinė Sąjungos kino studija „Mosfilm“ 1950 m. buvo išplėsta ir modernizuota.

Studija „Mosfilm“ Šaltinis - youtube.com

Studija „Mosfilm“
Šaltinis – youtube.com

Be abejo, tai nereiškė, kad kino kūrėjai galėjo laisvai režisuoti filmus ar rinktis temas, nebūnant valdžios priežiūrai ir kontrolei. Taip pat visi ištekliai, reikalingi filmo kūrimui, priklausė nuo valstybinių institucijų, o ne nuo privačių investitorių. Tačiau laisvės buvo tikrai daugiau.

Atsirado daugiau meninių filmų ir skirtingų temų. Sovietų režimas niekuomet neprarado tiesioginės kino industrijos kontrolės iki pat Sovietų sąjungos žlugimo. Todėl tuo metu, nuo 1950 m. iki 1960 m. pasikeitė temos, buvo labiau susitelkiama į pozityvų Sovietų sąjungos gyvenimą, buvo norima parodyti ir įteikti, kad jis yra daug geresnis nei JAV.

6 dešmt. pabaigoje SSRS kino industrija jau buvo viena didžiausių pasaulyje. Tik keletas pasaulio šalių galėjo su ja konkuruoti išleidžiamų filmų skaičiumi, teritorijos ar kalbų įvairovės dydžiu. Čia turime omenyje, kad SSRS kino industrija sudarė visų penkiolikos Sovietinių šalių kino pramonė. Kasmetinis Sąjungos bilietų pardavimo kiekis buvo tikrai įspūdingas. Besibaigiant 7 dešmt. jis siekė beveik 4 milijardus parduodamų bilietų kasmet. Panašūs skaičiai išsilaikė iki 1980 m. Kitaip nei Vakarų Europos šalyse, kur kino industrija neišgyveno didelio pakilimo ir auditorija mažėjo. SSRS išgyveno didžiulės sėkmės laikotarpį savo teritorijos viduje.

Kad kinas buvo populiari laisvalaikio leidimo forma įrodo tai, kad 6-7 dešt. SSRS gyventojai buvo labiausiai kine besilankantys žiūrovai visame pasaulyje. Vien netiksliais statistiniais duomenimis romantinį fantastinį filmą „Žmogus amfibija“ (Человек-амфибия, 1962) pažiūrėjo daugiau nei 65 milijonai gyventojų. „Tarybinis ekranas“ (Sovietskii ekran) žurnalas, leidžiamas per visą 6 dešt., bus spausdinamas apie 4 milijonų tiražu.

Kadras iš filmo „Skrenda gervės“ Šaltinis - ex.ua

Kadras iš filmo „Skrenda gervės“
Šaltinis – ex.ua

Žinant, kad tai nebuvo komercinė kino industrija, tai tikrai įspūdingi skaičiai. Save įvardinanti kaip nekomercinę, ji į kino teatrus pritraukdavo milžiniškas mases žmonių. Taip valstybės biudžetą papildydavo didelės pinigų sumos. Tai įdomus prieštaravimas. Ideologija, kuri buvo kaip atsvara kapitalizmui, veikė beveik kaip komercinis aparatas. Kino pramonė buvo didelis verslas, kuris buvo kontroliuojamas, struktūrinamas ir remiamas socialistinės ideologijos bei valdžios.

Kaip jau buvo minėta, Šaltojo karo metu JAV ir SSRS kariavo visose gyvenimo srityse, todėl ir Sovietų kultūra buvo suvokiama kaip priemonė kovoti su grobuonišku kapitalistiniu priešu.

N. Chruščiovo eros metu sovietiniai filmai, režisieriai ir aktoriai laimėjo ne vieną prestižinį tarptautinį apdovanojimą. Pavyzdžiui, „Skrenda gervės“ (Летят журавли, rež. Michailas Kalatazovas) 1957 m. Kanų kino festivalyje laimėjo pagrindinį apdovanojimą „Auksinę palmės šakelę“. Nors suvaržymų ir kontrolės filmų gamyboje buvo daug, tačiau nebuvo reikalaujama, kad filmai būtų sėkmingi ar pripažinti žiūrovų.

Sovietų pareigūnai visuomet kiną laikė būdu konkuruoti ir lenktyniauti su Vakarų Europos ar JAV. Kaip atidarydamas Tarptautinį Maskvos kino festivalį kalbėjo tuometinis Kultūros ministras, Holivudo užimamai dominuojančiai rinkai pasaulyje atėjo galas. Tačiau pasaulyje Sovietų kinas pasirodydavo prasčiau, nei tikėjo ir galvojo jo kūrėjai. Nors jie save laikė pasaulio lyderiais, tačiau nei kokybės, nei kiekybės prasme tokiais nebuvo. Tai pat buvo sudėtinga ir eksportuoti sovietinius filmus, nors ir buvo susidomėjusių žmonių, tačiau jis buvo labai nedidelis. Taip pat buvo svarbus ir kokybės klausimas, ko SSRS negalėjo garantuoti – pateiktos kopijos dažniausiai būdavo prastos kokybės. Tad konkurencinę kovą SSRS tikrai skaudžiai pralaimėjo kitoms stiprias kino industrijas turinčioms pasaulio valstybėms.

Kadras iš filmo „Taikos diena“ Šaltinis - kino-teatr.ru

Kadras iš filmo „Taikos diena“
Šaltinis – kino-teatr.ru

Vakarų ir Rytų bloko konfrontacijos SSRS kine

Kaip jau buvo minėta, pagrindinės Šaltojo karo priešininkės JAV ir SSRS konkuravo visose gyvenimo srityse. Taip pat ir ginklavimosi. Todėl, be abejonės, tiek viena, tiek kita šalis bijo, kad ją užpuls priešininkas. Tai atsispindėjo ir kuriamuose filmuose. Buvo padarytas ne vienas karinis filmas, kuriame viena ar kita šalis inicijuoja karinius veiksmus. Tai pat šiuose filmuose be karinės konfrontacijos didžiausias dėmesys tekdavo ideologiniams skirtumams ir tų skirtumų apgynimui. Pagaliau, juk dėl jų jie ir kildavo.

Abi pusės naudojo propagandą ir abi pusės buvo paveiktos stereotipų apie viena kitą. Todėl nekeista, kad SSRS filmuose JAV lyderiai dažniausiai buvo vaizduojami kaip korumpuoti, kapitalistai ir gobšūs, nusiteikę prieš SSRS.

Pagrindinė JAV ir Sovietų sąjungos filmų skirtis buvo ta, kad JAV bandė parodyti SSRS kaip vientisą priešą, kurį valdo komunistai. O Sovietų sąjungos režisieriai stengėsi parodyti Vakarų „supuvimą“ ir bandė sugriauti turtingų bei klestinčių Vakarų stereotipą.

SSRS filmai išsiskyrė tuo, kad juose nebuvo vieno herojaus, kuris kariautų su Vakarų pasaulio kapitalistiniais priešais. Rusų filmuose šnipai ar kariniai veiksmai dažniausiai apsiribodavo SSRS teritorija ir juose buvo teigiama, kad šaliai gresia pavojus iš šalies – užsienio valstybių šnipai bando užverbuoti žmones bei įvykdyti teroristinį išpuolį šalies viduje.

Filmas „Taikos diena“ Šaltinis - kinopoisk.ru

Filmas „Taikos diena“
Šaltinis – kinopoisk.ru

Filmo veiksmas turėjo būti „realus“, o ne išgalvotas, todėl ir būdavo apsiribojama tik šalies teritorija. Priešingai JAV filmų šnipai dažniausiai keliaudavo po visą pasaulį, dažnuose filmuose jų tarnyba ir veiksmai net būdavo vaizduojama romantiškai. To nebuvo SSRS sukurtuose filmuose.

Taip pat SSRS kine trūksta filmų su stipria propagandine žinute. Nėra filmų, kuriuose JAV kariai žudytų SSRS vaikus ar gyventojus, juose skraidytų amerikiečių lėktuvai ir bombarduotų svarbiausius Sovietų sąjungos miestus. Jei kariniai veiksmai ir įvyksta, jie apsiriboja Sovietų sąjungos teritorija.

Galbūt tik dviejuose filmuose parodoma kažkas panašaus į šalių konfrontaciją. Pirmasis filmas yra Vladimiro Brauno 1950 m. juosta apie SSRS karinio povandeninio laivo susidūrimą su Vakarų bloko žvalgybos tarnybomis, kurios nori jį sunaikinti, „Taikos diena“ (В мирные дни) ir 1985 m. Michailo Tumanišvilio filmas „Savarankiška misija“ (Одиночное плавание).

Pastarajame JAV armijos majoras, Vietnamo karo veteranas Džekas Hesaltas, atvykęs į JAV karinę bazę, gauna slaptą nurodymą paleisti raketą į kruizinį laivą. Šią neteisėta misiją sugalvoja grupė CŽV bei armijos karininkų su grupe JAV karinės pramonės savininkų. Vykdant šią misiją turi būti sukompromituotas SSRS karinis laivynas, lyg jis būtų įvykdęs šį išpuolį.

Pagrindinė priežastis, kodėl organizuojama ši slapta ir neteisėta misija, sužlugdyti netrukus įvyksiantį JAV ir SSRS nusiginklavimo susitikimą, kurio pasekmė – žlugęs pramonininkų milijoninis verslas, gaminant JAV ginklus. Tačiau Hesaltas neįvykdo misijos ir vėliau pats inicijuoja branduolinio ginklo panaudojimą, nuo kurio paleidimą sustabdo SSRS kariai.

Kadras iš filmo „Savarankiška misija“ Šaltinis - vkino.net

Kadras iš filmo „Savarankiška misija“
Šaltinis – vkino.net

Taigi trileryje esančio konflikto priežastis – gobšūs ir bet kam pasiryžę kapitalistai, kurie dėl savo pelno ir verslo gali sukelti net ir III pasaulinį karą. Tačiau nuo pasaulinės katastrofos išgelbėja pasiaukojantys Sovietų sąjungos kariai. Vėlgi – kovoja grobuoniški kapitalistiniai Vakarai su taiką saugančia Sovietų sąjunga.

Be abejo, filmas yra neįtikinantis ir kelia šypseną dėl kelių priežasčių. Ne tik dėl ganėtinai prasto siužeto bei žemos filmo kokybės, bet ir dėl neįtikinamo fakto, kad taip paprasta paleisti branduolinį ginklą, kaip rodoma trileryje. Tai daro šį trilerį nepaveikia ir stipriai neįtikinama propagandine uosta.

Šis filmas išskirtinis ir tuo, kad buvo pirmas SSRS Šaltojo karo metu sukurtas filmas, kuriame dvi Supervalstybės kariauna viena su kita tiesiogiai. Taip pat ir paskutinis. Kaip teigė pagrindinis filmo aktorius Michailas Nožkinas, tai buvo paskutinis propagandinis filmas prieš amerikiečius, sukurtas iki SSRS žlugimo. M. Gorbočiovo įsakymų daugiau nebuvo leidžiama kurti panašių propagandinių filmų, kad jie nesuerzintų tuometinės JAV valdžios.

Viena iš priežasčių, kodėl SSRS nesukūrė paveikių propagandinių karinių filmų, kuriuose vyktų abiejų šalių konfrontacija, buvo ta, kad SSRS kino tradicijos buvo visiškai kitokia. Nebuvo galima peržengti žanrinių ribų. Nebuvo galima peržengti politinės dramos, karinio filmo ar mokslinės fantastikos žanrų ribų ar juos sumaišyti. Taip pat filmai turėjo išlaikyti realizmo kartelę, todėl nerealių JAV karinių atakų SSRS teritorijoje negalėjo būti. Juk JAV realybėje net nedrįstų pulti smarkiai apsiginklavusios Sovietų sąjungos.

Kadras iš filmo „Susitikimas prie Elbės“ Šaltinis fileclub.ws

Kadras iš filmo „Susitikimas prie Elbės“
Šaltinis fileclub.ws

Kaip jau buvo minėta, konfrontacijos priežastys – skirtingos ir nesuderinamos ideologijos. Tą puikiai atskleidžia vienu geriausių SSRS sukurtų propagandinių filmų „Susitikimas prie Elbės“ (Встреча на Эльбе, 1949). Nors jame JAV su Sovietų sąjunga nekariauja, tačiau jame puikiai atskleidžiamos ideologinės priešpriešos.

Juostos veiksmas vyksta 1945 pavasarį Vokietijoje. Tarybiniai kariai, stumdami vokiečių armijos likučius į Vakarus, o sąjungininkų armija – priešinga kryptimi, susitinka prie Elbės upės: glebėsčiuojasi ir besišypsodami spaudžia vieni kitiems rankas (taip šis susitikimas užfiksuotas archyvinėse nuotraukose). Šis susitikimas simbolizuoja ir II Pasaulinio karo pabaigą, tačiau galėtų būti laikomas ir šaltojo karo pradžia. Filmo istorija vyksta susitikimo džiaugsmams atvėsus.

Filme parodomos ir bendros amerikiečių bei sovietų ideologinės nuostatos, tačiau JAV kariai ir jų vadovai pabrėžtinai rodomi kaip gobšūs ir korumpuoti. JAV generolas Makdermotas po miesto užėmimo iškarto pradeda vogti iš mieste gyvenančių vokiečių, savinasi meno vertybes, organizuoja miško kirtimą, kad grįžęs namo galėtų jį pelningai parduoti. Amerikiečių valdoma miesto teritorija tampa landynių kvartalu, kuriame – ilgiausios eilės prie maisto, sienos apipaišytos grafičiais. Baruose besilankantys amerikiečių kareiviai daug geria ir po to sukelia muštynes. Taigi kapitalistinio pasaulio pasireiškimas su savomis vertybėmis atneša į nuniokotą miestą ne taiką, o dar daugiau chaoso.

Kaip priešprieša – sovietų kareivių valdoma miesto dalis. Majoras Kuzminas organizuoja jų kontroliuojamos dalies atstatymą. Jis paleidžia visus nacių suimtus ir kalintus politinius kalinius, išdalina visiems miesto gyventojams maisto, atkuria uždarytas karo metu mokyklas. Reikalai rusų pusėje sprendžiami greitai, norima kuo greičiau atstatyti sugriautą Vokietiją.

Kadras iš filmo „Susitikimas prie Elbės“ Šaltinis fileclub.ws

Kadras iš filmo „Susitikimas prie Elbės“
Šaltinis fileclub.ws

Vėliau šie karininkai susidraugauja. Filmo gale amerikiečių generolas pakeičia nuomonę apie Sovietų sąjungą, kad ji nėra Blogio imperija, kaip jis anksčiau manė ir kaip jį mokė. Pasirodo, tai yra šalis, kurioje visi lygūs. Ko, tarp kitko, jis negali pasakyti apie savąją.

Amerikiečiai filme parodomi ne kaip priešai, o kaip suklaidinti žmonės. Kad jie netinkamai suvokia, kas yra tikroji Sovietų sąjunga. Kai jie sužino tiesą, jie pakeičia savo nuomonę. Netgi išvykdamas JAV karininkas ant majorui Kuzminui padovanoto 1 dolerio užrašo – „Yra pasaulyje stipresnė jėga nei doleris.“ Taigi socialistiniai idealai triumfuoja.

Ideologiniai karai animacijoje

Animaciniai filmai buvo kuriami jau nuo pat Rusijos revoliucijos pradžios, kaip geras priedas prie jau skleidžiamos propagandos. Visi skelbiami propagandiniai įvaizdžiai buvo įnkorporuoti žmonių sąmonę jau nuo pat pirmų Sovietų valstybės metų. Kaip ir visos propagandos, jų tikslas buvo paveikti šalies gyventojų protus iš širdis norima linkme. Vykstant II pasauliniam karui propagandinių animacinių filmų buvo sukurta apie 20. Todėl nekeista, kad turėdama propagandos animacijoje tradiciją Sovietų valdžią ją naudojo ir Šaltojo karo metu. Juk animacija leidžia išlaisvinti kūrėjo fantaziją, jos neriboja realybės dėsniai ir, be abejo, ją padaryti kainuoja daug pigiau, nei sukurti pilnametražį propagandinį filmą.

Taigi Šaltojo karo metu animacijoje dažniausiai „atakuojama“ šalis buvo JAV. Buvo norima įtikinti, kad SSRS piliečiai gyvena geriausioje pasaulyje šalyje. Nuo 4 iki 8 dešmt. amerikiečiai buvo pristatomi kaip pikti rasistai, kaip išnaudojami darbininkai ir karo kurstytojai.

Kadras iš filmo „Akcininkai“ Šaltinis - milij-rizhik.livejournal.com

Kadras iš filmo „Akcininkai“
Šaltinis – milij-rizhik.livejournal.com

Nieko keisto, kad pagrindinis leitmotyvas propagandinėje animacijoje buvo – grobuoniški kapitalistiniai Vakarai. Buvo bandoma tai parodyti per supaprastintus įvaizdžius. Propagandininkai nusprendė, kad nėra tikslo rodyti, jog visi žmonės yra blogi, todėl yra dichotomija: blogieji – Dėdė Semas ir kapitalistai bei gerieji – dirbančioji klasė, kuri yra išnaudojama ir engiama, kurią galima užjausti ir su ja susitapatinti paprastiems žmonėms.

Puikus to pavyzdys yra 1963 m. Romano Davidovo sukurtas animacinis filmas „Akcininkai“ (Акционеры). Jame rodoma trečios kartos kapitalisto istorija, kuomet per tris kartas jų šeimai dirbę vergai ir išnaudojami darbuotojai atnešė didžiulius turtus ir taip jie sukūrė didžiulę kompaniją, gaminančią viską. Tačiau šie laikai jau kitokie. Darbuotojas – ir įmonės savininkas, nes dažnas turi ir kompanijos akcijų. Todėl darbuotojai tikisi, kad gali paveikti kompanijos sprendimus ir užsitikrinti darbo vietos saugumą. Tačiau realybė yra kitokia, po darbuotojų streiko kompanijos vadovas Pirsonas visus juos pakeičia robotais, jo žodžiais idealiais darbuotojus be širdies ir smegenų, be sielos ir skrandžių, be jausmų ir sąžinės.

Turtingas gyvenimas, kurį pagrindinis animacinio filmo herojus susikūrė pasiėmęs paskolą ir kreditą, žlunga. Jis neturi pajamų šaltinio ir negali mokėti įnašų. Rodoma, kaip nesėkmingai žmonės ieško darbo, kuomet ponas Pirsonas iškilmingai švenčia savo šuns gimtadienį, apie kurį net rašo laikraščiai.

Kadras iš filmo „Milijonierius“ Šaltinis - youtube.com

Kadras iš filmo „Milijonierius“
Šaltinis – youtube.com

Galutiniai animacijos kadrai įdomūs – Laisvės statulos fone bedarbiai, pasikabinę darbo ieškančio žmogaus lenteles, žygiuoja per miestą. Asociatyviai teigiama, kokia nauda iš laisvės, kai žmogus neturi darbo ir negali oriai gyventi. Čia galima paminėti ir pono Parsono minti, kad „Pinigai ir tik pinigai padaro žmogų laisvą ir nepriklausomą.“ Taigi kapitalistinėje šalyje laisvi gali būti tik turtingi žmonės.

Kapitalistas, kaip dažnai (dažniausiai) buvo vaizduojamas su fraku, katiliuku ir cigarete/cigaru burnoje. Šis įvaizdis nekito. Netgi kitame propagandiniame animaciniame filme „Milijonierius“ apie didelį palikimą gavusį šunį šis įvaizdis išlieka. Personifikuotas šuo – turtingas kapitalistas, aprengtas fraku, katiliuku ir cigarete burnoje. Jame taip pat atsikartoja ir pinigų kritikos tema. Teigiama, kad JAV už pinigus galima nusipirkti viską, pinigai suteikia galią. Jei esi turtingas, gali patekti ir į kongresą. Taigi šuns personifikacija suponavo, kokie yra išsigimę vakarai, kuriuose bet kas, turintis pinigų, gali daryti bet ką, elgtis bet kaip ir pasiekti aukštus postu valstybėje.

Animacinis filmas „Akcininkai“ skelbė vieną aiškią žinią – kapitalistai negerbia paprastų darbo žmonių, juos išnaudoja saviems tikslams ir engia. Tai yra iškreiptas socialinis modelis.

Šių animacinių filmų žiūrovas turėjo pajausti palengvėjimą gyvendamas SSRS, nes jis neturėjo baimintis dėl panašių problemų, nes nebuvo nei grobuonių kapitalistų, nei grėsmės, kad jis neturės darbo ir negalės išlaikyti savo šeimos. Juk SSRS nebuvo bedarbių. Už nedarbą buvo sodinama į kalėjimą. Valstybė pasirūpindavo savo piliečių užimtumu ir saugumu.

KINFO projektą „Propaganda kine“ remia:

spaudos remimo fondas

Audrius Meška

Audrius Meška

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.
Audrius Meška

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*