fbpx
Festivaliai, Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis

Refleksyvus žvilgsnis, žodžio ir vaizdo galios santykis bei kinematografinės iliuzijos Deimanto Narkevičiaus ir Johno Smitho filmuose

Kadras iš filmo „Genties išnykimas“ VTTFF archyvas
Kadras iš filmo „Genties išnykimas“
VTTFF archyvas

(Straipsnyje apžvelgiama pirmoji programos dalis)

„Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje“ buvo pristatyta specialioji dviejų šiuolaikinių menininkų – Deimanto Narkevičiaus ir Johno Smitho – filmų programa. Filmų rodymui ir pokalbiui su pačiais kūrėjais pasirinkta netikėta erdvė – Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro salė, puošta įspūdingu, net 240 kvadratinių metrų dydžio S. Veiverytės-Liugalienės sieninės tapybos kūriniu „Mūsų kraštas“.

Vieno iš žinomiausių ir tarptautinėje meno scenoje labiausiai vertinamų Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų Deimanto Narkevičiaus darbams apskritai būdingas „įvietinimas“ – neatsiejamumas nuo konkrečių fizinių jų eksponavimo erdvės parametrų, praplečiančių ir papildančių prasminius kūrinių laukus. Tad ir šįkart pasirinkta filmų rodymo vieta – masyvus, aptakias ir griežtas linijas suderinantis, aštuntajame dešimtmetyje statytas pastatas – subtiliai kūrė papildomus patyrimo sluoksnius.

Deimanto Narkevičiaus darbuose ryškus atminties tiriamasis žvilgsnis, paliečiant represyvios politinės realybės fiksavimo ir konstravimo klausimus. Sąsajos tarp atminties, užfiksuotos istorijos ir liudijimų yra kuriamos pasitelkiant archyvinę medžiagą. Trumpametražis filmas „Galva“ (The Head, 2007) dėliojamas iš oficialios VDR televizijos medžiagos, kurioje fiksuojamas gigantiško Levo Kerbelio paminklo Karlui Marksui gamybos procesas bei jo atidengimas 1971 m. tuometiniame Vokietijos mieste Karl Marks Štate (dabar – Chemnicas).

Kadras iš filmo „Galva“ VTTFF archyvas
Kadras iš filmo „Galva“
VTTFF archyvas

Narkevičiaus filmai žaidžia dokumentikos rėmuose. Tiesa, šiame filme nerasime tokių provokuojančių montažo elementų kaip „Kartą XX amžiuje“ (Once in the XX Century), kuriame Lenino paminklo nuvertimas sumontuotas taip, jog atrodo, kad statula užkeliama ant postamento. „Galvoje“ pasakojimai apie – dabartinio žiūrovo akimis – absurdiškai megalomanišką projektą derinami su kasdienybės vaizdais – prieš žiūrovų akis veriasi mažųjų ir didžiųjų pasakojimų sandūra.

Istorinė ir pačios medijos refleksija ryškėja ir filme „Gyvenimo vaidmuo“ (The Role of a Lifetime, 2003). Jame derinami trys skirtingi pasakojimo būdai – interviu su britų režisieriumi Peteriu Watkinsu, įrašytas jam gyvenant Lietuvoje, Mindaugo Lukošaičio piešti Lietuvos peizažai, tarp kurių Grūto parko socialistinės skulptūros, bei Didžiosios Britanijos Braitono archyvuose rasta filmuota medžiaga, kurioje mėgėjiška kamera užfiksuotas miesto gyvenimas. Ir Narkevičius, ir Watkinsas refleksyviai žvelgia į pačią mediją, dekonstruoja kino kalbą jos pačios priemonėmis, kritiškai vertina vaizdus, pretenduojančius į autentiškos realybės reprezentacijos statusą. Paliečiamos politikos ir dokumentikos kūrimo procesų, objektyvios dokumentikos neįmanomybės temos.

Kadras iš filmo „Gyvenimo vaidmuo“ VTTFF archyvas
Kadras iš filmo „Gyvenimo vaidmuo“
VTTFF archyvas

Dar vienas programoje pristatytas filmas – „Genties išnykimas“ (Disappearance of a Tribe, 2005) – asmeninių nespalvotų nuotraukų koliažas, vienos šeimos istorija, paties režisieriaus tėvo užfiksuotos gyvenimo akimirkos. Garso takelis sumontuotas iš įrašų, Narkevičiaus surinktų tose vietose, kuriose 1940-1989 metais buvo darytos nuotraukos. Praeities vaizdus papildo dabarties garsai. Vaizdo iliustravimas kito laikotarpio garsais leidžia itin apčiuopiamai pajusti laiko plyšį.

Režisieriaus Johno Smitho darbai pratęsė Narkevičiaus filmuose paliestas medijų kuriamų reprezentacinių sistemų bei refleksyvaus žvilgsnio temas. Šiam avangardinio kino kūrėjui būdingas žaidimas stereotipais, žiūrovo lūkesčiais, įprastai siejamais su medija, dviprasmybėmis bei iš to gimstantis spontaniškas humoras. Pabrėždamas kino, kaip medijos dirbtinumą, Johnas Smithas kvestionuoja vaizdinių formas, ardo įprastas žiūrėjimo praktikas.

Kadras iš filmo „Mergina, kramtanti gumą“ VTTFF archyvas
Kadras iš filmo „Mergina, kramtanti gumą“
VTTFF archyvas

Du programoje rodyti darbai – „Asociacijos“ (Associations, 1975) ir „Mergina, kramtanti gumą“ (The Girl Chewing Gum,1976), buvo sukurti menininkui tebestudijuojant Royal College of Art magistro programoje ir nubrėžė tolimesnės jo kūrybos gaires.

Netiesioginės garso ir vaizdo sąsajos tyrinėjamos filme „Asociacijos“. Jame naratoriaus skaitomas Herberto H. Clarko straipsnis „Žodžių asociacijos ir lingvistikos teorija“ iliustruojamas vaizdinių koliažu, perteikiančiu anglų kalbos dviprasmybes. Žodžio ir vaizdo galios santykis dar labiau išryškėja „Mergina, kramtanti gumą“.

Šis filmas laikomas vienu svarbiausių Britų avangardinio kino pavyzdžių. Jame žaismingai demaskuojamos kinematografinės iliuzijos. Realybė pateikiama kaip režisuojamas filmas, o žiūrovas verčiamas refleksyviai žvelgti į filmą ir kartu stebėti savo reakciją į žodžiais iš naujo įprasminto vaizdo įtaigą. Johnas Smithas yra pastebėjęs: „Mane labai domina tai, kad mes žinome, jog esame apgaudinėjami. Bet kalbos galia yra tokia didelė, kad bandome racionalizuoti tai, kas yra sakoma, net jei žinai, jog tai absurdas.“

Kadras iš filmo „OM“ VTTFF archyvas
Kadras iš filmo „OM“
VTTFF archyvas

Dar viename programos filme „OM“ (1986) taipogi žaidžiama garso, vaizdo bei ideologiniais stereotipais. Režisierius paprastai ir pagaviai kuria aiškiai apibrėžtus žiūrovo lūkesčius tam, kad galiausiai juos sugriautų, atskleisdamas asociatyvaus mąstymo paradoksus.

„Juodasis bokštas“ (The Black Tower, 1985/7) – pasakojimas žmogaus, įsitikinusio, jog po visą Londoną jį persekioja juodas bokštas. Paranoja, polinkis į beprotybę, kafkiškas absurdas ir Edgaro Alano Po mistiškos prozos atgarsiai naratyve papildomi formos eksperimentais. Žaidžiant vaizdais ir žodžiais perkuriama filmo žiūrėjimo patirtis, generuojamos naujos asociacijos.

Johnas Smithas pakviečia žiūrovą į dvigubų prasmių, žodžių ir vaizdinių žaismės pasaulį, kuriame santykis su medija tampa neatsiejama kūrinio dalimi.

Komentarai
Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.