Režisierius Vytautas Tinteris pasakoja apie savo būsimą filmą „Plastikinių rūmų žmonės“

Režisierius Vytautas Tinteris Fotografė Vytautė Ribokaitė

Režisierius Vytautas Tinteris
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Vytautas Tinteris – jaunosios kartos kino kūrėjas, sukūręs ne vieną trumpametražį filmą, sulaukusį susidomėjimo kino festivaliuose. Šiuo metu režisierius renka paramą savo naujam bei, labai svarbu paminėti, jog pirmajam, pilnametražiui filmui  „Plastikinių rūmų žmonės“.

Kuri pirmą pilnametražį filmą. Papasakok, apie ką jis bus?

Pirmiausia svarbu išsiaiškinti pavadinimo „Plastikinių rūmų žmonės“ reikšmę. Ant ko pastatytos žmonių Lietuvoje vertybės? Kaip namai dažnai būna mediniai, seni, raudonų plytų ar apkalti plastikinėmis lentelėmis. Tai iliustruoja žmonių mentalitetą, kurie savo vertybes dažnai pasistato ant plastikinių vertybių… Tai ir yra plastikinių rūmų žmonės, kurie statosi rūmus iš plastiko.

Filmo veiksmas vyksta Kaune. Istorija yra apie Adomą, kuris serga šizofrenija. Jis dirba sandėlyje ir svajoja išvažiuoti į užsienį. Tai lyg tokia tipinė emigranto istorija, kurioje rodoma, kaip yra sunku ištrūkti iš provincialios Lietuvos. Ir kai jam pavyksta, jis supranta, kad nebuvo verta paaukoti viso savo gyvenimo Lietuvoje dėl šios kelionės. Būtent tokia vidinė Adomo drama.

Režisierius Vytautas Tinteris Fotografė Vytautė Ribokaitė

Režisierius Vytautas Tinteris
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Reklama

Nemažai laiko praleidi užsienyje. Kodėl visgi vieną iš filmavimo vietų pasirinkai Lietuvą?

Aš vasaroms grįžtu, o rudenį dažniausiai išvažiuoju. Todėl, kad čia toks filmas, kurio idėja man yra užstrigusi gomuryje. Scenarijų parašiau jau prieš dvejus metus, jis yra labai autobiografiškas, labai asmeniškas. Noriu jį „išspjauti“ ir padaryti, kad būtų rami galva.

Ir kodėl būtent pasirinkai Vokietiją?

Na aš  daug būdavau Berlyne… O iš principo, Vokietija kažkuo panaši į Lietuvą… Ar architektūra, ar savo industrija, o galbūt ir žmonių mentalitetu. Tie ryšiai su Vokietija – tai kokybiškiau ir geriau. Žinai, yra apeliuojama į Vokietiją kaip į tam tikrą gerovės valstybę, kur viskas yra geriau negu čia. Vokietija gal arčiausiai lietuviškos kultūros. Bet ne tokia tipinė, kaip kokia Anglija, kuri visi važiuoja.

Jeigu Vokietijoje įsėstum į traukinį, kuris važiuoja aplink Berlyną, pamatytum tą tikrą Berlyną. Ir visi tie „grafičiai“, apleistos gamyklos… Ir Lietuva kažkuo yra panaši. Pro Kauno priemiestį jeigu važiuotum ratu, tai būtų labai panašu. Nes mano šis filmas yra apie Europą, jis nėra tik lietuviškas, ir kalba apie tokią bendrą situaciją Europoje XXI amžiuje, kai viskas perėjo nuo industrinių laikų į tokią paslaugų neoliberalią ekonomiką.

Filme – personažai ieško savęs, emigracija, nepasitenkinimas gyvenimo sąlygomis. Ar gyvenimas užsienyje bei Lietuvos ilgesys paskatino sukurti šį filmą? O gal kaip tik, pyktis Lietuvai?

Na, gal ir susijęs mano išvykimas, nes aš jau kokius 5-6 metus išvažiavęs. Pyktis? Nejaučiu labai daug pykčio. Nors ne, yra tam tikrų dalykų, dėl kurių kartais esu piktas. Turiu dar mažą kristalėlį idealizmo, o atrodo, kai čia grįžti, visi viską labai ciniškai mato ir galvoja, sako: „Eik kurti reklamų, ką čia bandai parodyti tais savo filmais…“ Atrodo, kad visi mano bendraamžiai, kurie anksčiau dar kažką kalbėdavo, kvestionuodavo, tarsi tapo tiesiog darbinga darbo rinkos dalimi… O su tais filmais, tai būna ne tiek pikta, kiek tiesiog liūdna. O kas dėl kino, mane labiausiai liūdina, jog nėra jokios kino edukacijos Lietuvoje, nei kas mokyklose, nei vėliau.

Režisierius Vytautas Tinteris Fotografė Vytautė Ribokaitė

Režisierius Vytautas Tinteris
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Tu pats vaidinsi pagrindinį personažą savo filme?

Aš dar neatskleisiu šitos paslapties. Matai, aš pusiau dokumentiškai jį kursiu. Dviem savaitėms važiuosime į Kauną ir filmuosime kaip vieną ilgą pamainą. Čia bus kažkas per vidurį, tokio filmo,  kurį aš neseniai padariau iš savo autostopo kelionės Paryžiuje. Tai jis  bus per vidurį, tokios preciziškos estetikos.

Žmonės dažnai nėra savikritiški. Ar nekils sunkumų, jeigu vaidinsi pats, savo režisuotame filme?

Ne, aš būtinai turėčiau žmogų, kuris asistuotų bei žiūrėtų ir sakytų, ar viskas gerai ar ne. Būtų geriausia, kad tas žmogus nemokėtų lietuviškai. Jis galėtų žiūrėti, kaip žmonės kalba lietuviškai, ir sakytų, ar tiki tuo ar ne. Nes iš principo nėra svarbu, ką žmonės kalba.

Lietuvoje kine yra labai svarbu, kas kalbama, bet man tai iš viso, apie ką kalbama, niekada nėra svarbu. Man svarbūs kiti dalykai – pauzės, pavyzdžiui, bei visa kita organika yra svarbesnė negu žodžiai. Lietuvoje kine – tai atvirkščiai, jeigu tu neklausytum žodžių, tu iš vis nieko nesuprastum, truputi poetiška ta žodžių svarba kine…

Režisierius Vytautas Tinteris Fotografė Vytautė Ribokaitė

Režisierius Vytautas Tinteris
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kodėl tiek laiko praleisdamas užsienyje filmą kuri lietuvių kalba?

Todėl, kad veiksmas vyksta Kaune, Taip pat lietuviai nenatūraliai skamba, kai kalba ne gimtąja kalba. Jei tu esi santykyje su žmogumi, kuris nekalba tavo gimtąja kalba, yra maloniau, kai tas žmogus kalba savo gimtąja kalba, o ne jūs kartu kalbate anglų ar kita kalba. Nors tu ir nesupranti, ką jis kalba, tai yra daug intymiau. Ir filme tai yra labai svarbu. Intymumas.

Ar lengvai pasirinkai filmo aktorius?

Anksčiau su jomis esu dirbęs, jos tinka tam vaidmeniui. Rinkausi pagal tai, jog Kaune praleidau labai nemažai laiko – man pravedė ekskursiją pro Žaliakalnį, pro Šančius, pamačiau, kokia svetinga yra Kauno bendruomenė. Šančiuose sakė, jog visi įsileidžia į savo namus, leidžia filmuoti. Man pasiūlė renginį padaryti per „Šančių dienas“ – filmo pristatymą; sakė iškeps tortą, šampano atneš… Tokie svetingi.

Vaikščiodamas po Šančius pastebėjau, kad ten gyvenančius žmones vienija vienas bruožas… Veido bruožas, tarsi jie visi būtų giminės. Labai keista, bet tikrai, yra kažkoks panašumas, jie labai glaudi bendruomenė. Todėl noriu, kad filmas nebūtų labai nutolęs nuo realybės, pagal tai ir rinkausi aktorius. Net Kaune dabar stebiu, kaip elgiasi žmonės. Man Kaunas atrodo kaip užsienis, niekada jame negyvenau.

Režisierius Vytautas Tinteris Fotografė Vytautė Ribokaitė

Režisierius Vytautas Tinteris
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Filmo takelis kuriamas būtent šiam filmui. Kodėl nusprendei, jog jį reikia kurti?

Todėl, kad šiuo metu montuoju tokį naują „teaserį“ su grupės „Verslo rizikos rezervas“ daina „Miręs techno muzikos gerbėjas“. Tai jie parašė tokią dainą, kuri labai estetiškai ir kinematografiškai tiks filmo takeliui. Aš noriu padaryti garso takelį iš šiuolaikinių lietuvių muzikantų, kurie kuria dabar, kad filmas būtų aktualus ir kalbėtų apie dabar, šią dieną, šios dienos Lietuvą.

Dažnai renkiesi abstraktų pasakojimo būdą, be įprastos siužetinės linijos. Ar toks bus ir šis filmas?

Na taip, gal jie visi yra tokie atmosferiniai. Svarbu yra architektūra, tokia muzika… Bet šis filmas turi struktūrą, gana klasikinę. Noriu jį daryti ne visai eksperimentinio tipo, ką anksčiau darydavau, kai eksperimentuodavau su visu kino mediumu.

Kaip galima prisidėti prie tavo projekto?

Pradėjau „Crowdfunding“ kampaniją, ir dabar liko mėnesis iki jos pabaigos. Prisidėti galima „Indiegogo“ platformoje, kurioje prašau 5000 eurų arba 6000 dolerių filmo biudžetui. Iš tikrųjų tokio biudžeto net trumpametražiui filmui neužtektų. Čia tikrai yra mikro mikro biudžetas. Komanda faktiškai dirba nemokamai, tai yra vien idėjinis projektas. Visos mūsų lėšos skirtos tiktai technikai – kamerai, šviesoms ir garsui. Ir šiaip aš tikrai norėčiau sulaukti paramos būtent iš Lietuvos, nes kol kas nei vienas iš Lietuvos neparėmė, visi rėmė tik iš užsienio…

Taip pat bet kokia pagalba, bet kokie žmogiški resursai irgi labai laukiami. Kam yra įdomu prisidėti prie šio filmo, jo produkcijos, galite susisiekti su manimi.

Paremti Vytauto Tinterio filmą galima „Indiegogo“ platformoje: https://www.indiegogo.com/projects/plastic-palace-people-film-independent#/

Save

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*